E. Jurėnaitė

Edita Jurėnaitė – jauna mergina, užaugusi Biržų krašte, baigusi „Aušros“ mokyklą, studijavusi Vytauto Didžiojo universitete, nepanorusi dirbti žurnaliste ir susikūrusi savo svajonių darbą.
Studijų metais, pasakoja E. Jurėnaitė, retai grįždavo į Biržus – tikriausiai kaip ir kiekvienas jaunas žmogus. Na, ką ten veiksiu tame „dideliame kaime“, ji mąstydavo. Bet dabar ši mergina – būtent Biržuose. Ir dirba, ir gyvena. Tikėtina, kad ir džiaugiasi.
Šiandieninis pokalbis su Edita – apie tai, kad taisyklė „niekada nesakyk niekada“ galbūt tikrai egzistuoja.

– Edita, įdomus pasirinkimas – nuo žurnalistikos iki kosmetologijos….

– Pabaigusi žurnalistikos studijas Kaune, supratau, kad laikas savęs ieškoti ir patirti kažką naujo gyvenime. Atsiradus galimybei, išvažiavau gyventi į Islandiją, Reikjaviką. Pačioje pradžioje man ten buvo ganėtinai sunku, nes abiejų tautų skirtingas mentalitetas. Islandijoje žmonės buvo atsipalaidavę, mažiau jaudinosi, kas ką pagalvos. Sykiu jie ganėtinai buvo atsipalaidavę ir darbuose… Tačiau įsivažiavus į jų gyvenimo ritmą, pasijutau laisvesnė. Lietuvoje buvo nemažas spaudimas: tau to negalima, tu turi gyventi taip, o ne kitaip, turi galvoti apie ateitį. Tačiau juk kartais reikia išmokti gyventi šia diena, nes rytojaus gali ir nesulaukti.

Pirmi mano metai Islandijoje buvo tobuli: visur aplinkui žmonės šypsosi, visko užtenka. Tačiau, kad ir kaip bebūtų nuostabu ten gyventi, norėjosi ko nors daugiau iš gyvenimo. Galėjau sau leisti keliones, dalykus, apie kuriuos seniai svajojau. Tačiau kaip asmenybė sustojau augti ir pradėjau mąstyti, ar aš noriu taip visą gyvenimą nugyventi, dirbama darbą, kuris man net neteikia džiaugsmo?
– Bet juk buvai baigusi, atrodo, prestižinį dalyką – žurnalistiką…

– Jau studijų laikais supratau, kad nedirbsiu žurnalistinio darbo. Studijavau 4 metus, specialybė nelabai man patiko, bet tiesiog žinojau, kad reikia pabaigti universitetą. Žurnalistika, kaip specialybė, man neteikė džiaugsmo, pasitenkinimo. O štai Islandijoje gyvendama antrus metus supratau, kad noriu būti kosmetologė.
Domėjimasis tokia specialybe visada buvo, tik pati iš vidaus to nefiksavau. Draugai visi sakydavo, kad man reikia dirbti grožio srityje, bet kažkaip praleisdavau tuos žodžius…
Vieną dieną susipažinau su mergina, dirbančia kosmetologe. Man taip įdomu buvo jos klausyti! Mano akys degė klausantis kalbų apie įvairias procedūras, kaip jos atliekamos, ką moterys jaučia po jų… Supratau, kad reikia nebešvaistyti gyvenime laiko, o imtis veiksmų.

– Atrodo, dar įdomesnis pasirinkimas – nuo Islandijos iki Biržų.

– Grįžau į Lietuvą, tuoj pat pradėjau lankyti kosmetologijos kursus – iškart supratau, kad aš esu savo rogėse. Pabaigus buvo nemažai apmąstymų, kur pradėti dirbti ir – kas įdomiausia! – pasirinkau Biržus. Tai buvo pats keisčiausias sprendimas mano gyvenime. Jaunas žmogus grįžta į mažą miestelį – ar tai šiais laikais neskamba kvailokai? Iš dalies bauginančiai skambėjo ir man, bet kodėl gi ne – juk nepabandžius nieko ir nesužinosi…

– Kiek jau laiko Biržuose gyveni ir dirbi?

– Jau 4 mėnesiai, kai esu atidariusi kosmetologijos kabinetą ir džiaugiuosi dirbdama darbą, kuris mane džiugina kiekvieną dieną.

– Edita, kokias viltis puoselėji, susijusias su gimtuoju miestu?

– Mieste gyventojų nėra daug – kaip surasiu savo klientus? Toks klausimas, rodos, tik vėliau, pradėjus dirbti, iškilo. Tačiau žingsnis po žingsnio klientų vis daugėja. Gyvenimas Biržuose yra ganėtinai ramus, bet man čia gera gyventi, atstumai nedideli, vieni kitus žino, labai graži gamta. Kai gyveni svetimame mieste, juk būna visai kitas jausmas. O savame – viską pažįsti, žinai.

Veiklos, tikiu, visada atsiras, jei žmogus pats norės. Labai gera matyti, kad vis daugiau jaunų žmonių grįžta gyventi į Biržus. Miestelis pamažu auga ir plečiasi, manau, kad laikui bėgant situacija Biržuose tik gerės.
-Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė –
Žilinskienė

 

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“