Oksana Šleževičiūtė gimė neišnešiota. Prieš trisdešimt trejus metus ką tik gimusią vieno kilogramo mergytę pamatęs gydytojas iš karto pasakė, kad šitas vaikas visada bus ligonis. Šie žodžiai išsipildė. Visą gyvenimą Oksana kovojo su kojos vėžiu, lėtiniu kasos uždegimu, netaisyklingu pėdų augimu, žarnyno, stuburo bėdomis ir galų gale vis labiau silpstančiu regėjimu. Tačiau Oksanos požiūris į kančią, merginos širdies šviesa ir šiluma sukrečia. Jos sugebėjimas susitaikyti ir priimti savo kančią kaip perlų vėrinį, kurį galima aukoti už kitų žmonių laimę, priverčia naujai, kitaip pažvelgti į savo ir aplink esančių žmonių gyvenimus.

Pankreatitas

Sulaukusi keturiolikos, Oksana susirgo labai sunkios formos pankreatitu, t. y. kasos uždegimu. Žvėriški skausmo priepuoliai kartodavosi dažnai. „Atrodydavo, kad tave kažkas perjuosia diržu ir spaudžia. – pasakoja Oksana. – Skausmas nuslopsta ir vėl grįžta su dar didesne jėga, tokia, kad negali įkvėpti. Blogiausia, kad tas skausmas nepraeina dienų dienas, net morfijus nepadeda. Iki šiol nėra tokių nuskausminamųjų, kurie palengvintų šį skausmą. Žmonės miršta nuo šios ligos. Aš išgyvenau gal todėl, kad buvau jauna ir mano organizmas sugebėjo visa tai atlaikyti.“

Oksana pasakoja, kad dėl šios ligos ji beveik aštuonerius metus praleido ligoninėse. Namuose pabūdavo vos kelias savaites, o tada vėl, užėjus skausmo priepuoliui, ligoninėje gulėdavo nuo trijų mėnesių iki pusės metų.

Paūmėjus kasos uždegimui negalima nieko valgyti. Vienintelis gydymo būdas yra badavimas: „Maistas ir vanduo tampa priešu. Jei išgersi stiklinę vandens, numirsi. Negalima per burną nieko priimti, net vandens. Tada daro lašelinę ir kartais suvilgo lūpas vandeniu. Ir taip turi išbadauti du ar tris mėnesius, – savo išgyvenimais dalinasi mergina. – Per lašelinę duodavo ir labai stiprių vaistų, tad šioks toks nuskausminimas vykdavo. Užėjus priepuoliui rėkdavau porą dienų, bet žinojau, kad man pradės gerėti tik po savaitės ar dviejų.“

„Dar per nosį įvesdavo zondą, kuris iš skrandžio pašalindavo tulžį. Taigi aš reanimaciniame skyriuje buvau vaikas su straubliuku“, – juokiasi Oksana ir pasakoja, kaip ji visus tuos gydymo mėnesius svajodavo apie maistą. O paskui atprasdavo ir maisto nebenorėdavo. Bet kai ateidavo laikas pradėti valgyti, visko būdavo duodama labai mažai, nes ir skrandis būdavo labai susitraukęs. Pirmas maistas, kurio duodavo, būdavo ligoninėje supjaustytas ir sudžiovintas batono gabaliukas. „Tą džiūvėsėlį aš po badavimo čiulpdavau su pasimėgavimu labai lėtai, kad tik kuo ilgiau jo man užtektų“, – apie išsvajotą akimirką vėl ragauti maistą pasakoja Oksana.

Liga po ligos

Tačiau lėtinis pankreatitas, kuriuo serga iki šiol, toli gražu nebuvo ir nėra vienintelė Oksanos bėda. Įvairios ligos nuo pat ankstyvos vaikystės išlįsdavo viena po kitos.

Kai Oksana gimė, jos kojytės buvo netaisyklingai užlinkusios viena į kitą, todėl ir vaikščioti ji pradėjo kaip meškutė. Kad kojas ištiesintų, gydytojai darė ne vieną operaciją. Vaiko kojytes reikėjo kas kelerius metus laužti, tiesinti ir dėti į gipsą. Ir taip kas kelerius metus iki keturiolikos metų, kol reikalai pasitaisė.

Na o kai jai suėjo šešeri, ji susirgo kojos vėžiu. Su šiuo vėžiu ji taip pat kovojo iki keturiolikos metų. Koją teko operuoti keturis kartus, buvo taikoma chemoterapija. Vėžys tai dingdavo, tai vėl atsinaujindavo. Vis dėlto ir jį pavyko nugalėti.

„Taip pat nuo mažens turėjau bėdų su žarnynu, su stuburu. O dabar dar ir mano akys labai nusilpo. Man diagnozuota tinklainės degeneracija, nuo kurios vaistų nėra. Taigi mano akies tinklainė pamažu nyksta. Ir vieną dieną aš apaksiu, – liūdnai pasakoja Oksana. – Šiuo metu nešioju minus šešiolikos dioptrijų kompaktinius lęšius. Be šių lęšių aš nieko nematau.“

Po komos – tikėjimo dovana

Vieną kartą vėl užėjus kasos uždegimo priepuoliui Oksana buvo prie mirties. Niekas nebesitikėjo, kad mergina išgyvens. „Pati jutau, kad mirštu, nes vakar aš galėjau pakelti ranką, šiandien jos nebepakeliu, užvakar galėjau atmerkti akis, šiandien jau nebegaliu. Labai verkiau, kai išgirdau, kaip gydytojas kalbėjosi su mano šeima telefonu, – susijaudinusi pasakoja Oksana. – Gydytojas pasakė tėvams, kad ryto aš jau nebesulauksiu. Paprašė atvažiuoti pasiimti leidimą, nes su mašina pro vartus karsto kitaip negalės atvažiuoti pasiimti. Taigi tu dar esi gyvas, o jau girdi tokius baisius dalykus. Matyt, gydytojas galvojo, kad aš jau be sąmonės guliu. O aš žiūriu į palatą ir galvoju: „Tai ką, aš jau viso šito nebepamatysius? Čia jau viskas? Aš jau nebeatmerksiu akių, mirsiu?“ Tą naktį budėjo vienuolė, ji prie manęs pasimeldė, o aš jos paprašiau: „Kunigo.“ Po pusvalandžio atėjo kunigas, bet aš jau nebeprisimenu, ką jis darė, gal meldėsi prie manęs. Ir tada aš panirau į komą.

Prisimenu, kaip atsisėdau lovoje, nors mano kūnas gulėjo. Apsidairiau ir palikau kūną, – jautriai pasakoja mergina. – Aš nevaikščiojau, bet plazdenau. Nuskridau prie lašelinės, tada pamačiau gydytojus, kurie mane pjovė. Jie nutarė prapjauti kasą ir pasižiūrėti, kas ten yra, nes vis tiek aš mirsiu. Aš atplasnojau prie jų iš kitos pusės, žiūriu, ką jie daro, ką kalba, girdžiu visus jų žodžius. Tada išėjau ir po visą ligoninę plazdenau. Kiekvieną palatą aplankiau. O paskui viskas nutrūko ir pamačiau savo gyvenimo filmą. Nuo penkiolikos metų viskas sukosi atgal. Pamačiau viską, ką patyriau gyvenime. Tada suvokiau, kad aš dar maža ir nedaug blogo padariau. Tačiau dėl kai kurių dalykų vis dėlto buvo gėda. Taigi tau atsuka ir tarsi parodo filmą apie tai, ką esi padaręs. O paskui mačiau labai gražią šviesą, patekau į labai gražią vietą. Tokios gražios vietos šioje žemėje nėra. Jaučiausi taip, lyg būčiau patekusi tarp žmonių, kurie mane beprotiškai myli. Ir nėra nieko, kas linkėtų blogo. Nėra skausmo, nėra kovos už būvį. Tiesiog žmonės tau viską atiduoda. Tai yra dangus. Tenai, būdama toje vietoje, nenorėjau grįžti į žemę. Vis dėlto po trijų savaičių komos aš atsibudau ir pradėjau stebuklingai sveikti. Gydytojai tik pečiais gūžčiojo. Ateidavo koks gydytojas, o aš jam sakau, kad jį mačiau ir žinau, ką jis kalbėjo. Tai jį labai nustebindavo. Ilgą laiką po komos jaučiausi taip, tarsi būčiau ne šioje planetoje. Jaučiausia tokia svetima šioje žemėje. Viskas man buvo svetima, nemiela. Ir nors niekas man nieko nesakė, nemokė, manyje atsirado tikėjimas, nes aname pasaulyje aš susitikau su Kristumi. Jis nieko nesakė. Tik stovėjo ir žiūrėjo į mane, ir man to užteko. Nes ten buvo gerumas ir meilė.“

Po komos Oksana pradėjo lankyti ligoninės koplyčią. Ją ten dažnai nusivesdavo ta pati vienuolė, kuri meldėsi už Oksaną, kai visi manė, jog ji mirs. Su ta vienuole Oksana koplytėlę tvarkė, mokėsi ten maldų. O paskui gavo įpareigojimą kiekvieną dieną sukalbėti koplyčioje rožinį. „Ten, toje koplyčioje, buvo mano gyvenimas. Be to negalėjau gyventi, – sako Oksana. – Mane aplankydavo ir kunigai. Vienuolė pasiimdavo mane savaitgaliais pas save į vienuolyną. Pradėjo mane mokyti. Duodavo skaityti knygų, Katekizmą, Šv. Raštą, šventųjų gyvenimus. Jei kas būdavo neaišku, galėdavau paklausti.“

„Po komos supratau, kad turiu aukoti savo skausmą, nes turiu neapsakomą dovaną. Supratau, kad mano kančia – tai deimantas. Supratau, kad savo kančią galiu įprasminti. Draugai man paskambindavo ir klausdavo: „Tau taip skauda, bet tu negalvoji apie savižudybę, tu nekeiki viso pasaulio?“ Ne, aš tą savo kančią dovanojau. Pavyzdžiui, draugė skambina ir sako, kad žiedelį pametė. Arba kitas draugas nori kur nors išvažiuoti, kur nors įstoti. Kadangi man dabar skauda, tai aš kenčiu ir sakau: „Dieve, priimk dabar mano skausmą, kad tai mano draugei žiedelis atsirastų arba kad kitas draugas išvažiuotų ar įstotų, kur nori.“ Pradėjau savo skausmą už ką nors dovanoti. Už tai, kad kas nors nesirgtų ar kad kas nors pasveiktų. Taigi supratau, kad turiu saują perlų, ir tie mano kančios perliukai vieną dieną pasibaigs.“

Priimti pagalbą

Oksana moka groti kanklėmis, akordeonu, pianinu. Ji baigė vidurinę mokyklą J. Gruodžio konservatorijoje. Paskui labai norėjo įstoti studijuoti medicinos, bet nepavyko, todėl įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti etnomuzikologijos. O dar vėliau ji atrado specialybę, kuri buvo susijusi ir su gydymu. Tai buvo muzikos terapija. Taigi Oksana baigė antrą magistrantūrą, kad pagaliau galėtų užsiimti mėgstama veikla, nes nuo pat mažens svajojo būti gydytoja.

Antra magistrantūra buvo nemenkas iššūkis Oksanai, nes ji įstojo mokytis jau labai prastai matydama: „Labai išvarginau akis, kai rašiau magistrinį darbą. Bet aš turėjau draugų, kurie taisė mano klaidas. Nemačiau nei taškelių, nei kablelių. Galėjau tik taisyklingai surinkti žodį. Visą mano darbą sudaro devyniasdešimt du puslapiai. Jų pati niekaip nebūčiau parašiusi. Būdavo taip, kad aš diktuodavau, pasakodavau draugams, ką norėjau parašyti, o jie viską rašė, braižė lenteles, sudarinėjo grafikus.“

Paklausiau Oksanos, ar nebuvo sunku priimti kitų žmonių pagalbą? Ji šypsodamasi atsakė, kad tiesiog neturėjo kito pasirinkimo: „Aš džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie man padėjo, nes juos man Dievas atsiuntė. Jie patys atėjo ir pasisiūlė man padėti. Per gynimą mano darbas buvo įvertintas dešimtuku. Tad juokėmės su draugais, kurie man padėjo, kad dalinsimės šitą grobį visi po vieną balą, o diplomą plėšysime kiekvienam po gabaliuką. Nes diplomas – tai ne mano vienos, o kokių devynių žmonių darbas.“

Savanorystė

Jau devynerius metus Oksana savanoriauja senelių globos namuose. Taip pat onkologiniame skyriuje. Ji veda ligoniams muzikos terapijos užsiėmimus. „Tai, ką darau, yra gydymas muzika. Tai – medicininė terapija. Pavyzdžiui, yra senukų, kurie paralyžiuoti arba judina tik vieną ranką, arba būna labai pikti. Pamenu vieną tokią močiutę, kuri niekados rankos nekeldavo. Aš jai įkišdavau šaukštą, o ji tą šaukštą paleisdavo. Visa nervinga, pikta buvo. Po penkiolikos užsiėmimų aš jai padaviau šaukštą, o jinai jį pakėlė ir pradėjo juo groti. Taigi tai yra ir emocinis, ir fizinis gydymas, nes judinant šaukštą jos raumenys sustiprėjo.“

Oksana dirba su iš buities daiktų pasidarytais instrumentais. Pati ji groja akoredonu ar kitu instrumentu, o seneliai jai pritaria šaukštais, lėkštėmis: „Į tuščius majonezo indelius prisipilame kruopų, pupelių, ryžių ar grikių. Pasiimame akmenukų. Panaudojame tai, ką galima rasti buityje. Būgnus pasigaminame iš kibirėlių. Dar dėvėtų daiktų parduotuvėse rasdavau visokių žaisliukų, barškaliukų vaikams. Čia viskas seneliams tinka. Dar draugai padovanojo visokių vaiškiškų instrumentų. Taigi surenku apie penkiolikos žmonių grupę ir mes visi kartu muzikuojame.“

Oksana, pasiėmusi akordeoną, eina ir į palatas. Ji nori, kad kažką gautų ir tas žmogus, kuris guli lovoje ir negali į užsiėmimą ateiti. Mergina per visus tuos muzikinius užsiėmimus gyja ir pati: „Man pačiai reikia muzikos. Ilgai maniau, kad su muzika nieko nedarysiu, nes noriu būti gydytoja. Tačiau viena mokytoja man kartą pasakė: „Ateis laikas, kai tave šita muzika maitins, ji bus tau vienintelis draugas, tu iš jos pragyvensi.“ Ir tikrai per tą ilgą laiką nuo mokyklos baigimo, patyriau tiek daug sunkumų, tiek daug problemų. Teko išgyventi nepriteklių, artimų žmonių mirtį. Teko išgyventi ir senelių ar onkologinių ligonių, prie kurių prisirišdavau, mirtį. Juk mano draugų ratas yra ligonių ratas. Kiekvieną kartą ateidama pas ligonius, žinau, kad galbūt kurio nors rytoj jau nerasiu. Taigi kai man būdavo sunku, tuomet grodavau pianinu ir man palengvėdavo. Tarsi išsikalbėdavau garsais. Arba kitais sunkiais momentais, kai pradėdavau savęs gailėti, pasiimdavau akordeoną, nuvažiuodavau į onkologinę ligoninę, susikviesdavau kokio nors skyriaus ligonius, ir grodavau. Taip gydžiau kitus ir gijau pati.“

Su ligoninėmis Oksana yra sudariusi savanorystės sutartį, nes įdarbinti jos niekas nenori. Dabar ji teturi tik dešimt procentų darbingumo. Už tai ji kas mėnesį gauna šimtą devynis eurus. Daug metų ji gyveno su vyresnio amžiaus moterimi, kuri Oksaną priglaudė. Tačiau jai mirus jau du mėnesius Oksana glaudžiasi tai pas draugus, tai ligoninės koplyčioje miega.

Seneliai Oksanai už jos užsiėmimus neretai atsilygina maistu, saldainiais. Tokios dovanos, pasak merginos, neprilygsta jokiems aukso turtams. „Kai darai gerą darbą ir žinai, kad tam žmogui palengvės, neskaičiuoji, ar gausi ką nors, ar negausi“, – sako Oksana. Ji ne tik muzikuoja su seneliais, bet padeda personalui juos pamaitinti, kitus darbus padaro.

Oksanos mama gyvena kaime prie Ariogalos, ir kartą ji buvo susikrovusi daiktus važiuoti gyventi pas mamą. Bet tuomet seneliai ir draugai pradėjo jai sakyti, kad kaime jai bus liūdna, kad ji neturės ten ką veikti. Prašė pasilikti, žadėjo pagelbėti. Todėl ji kol kas ir liko Vilniuje.

Pripažinti ribotumą

Oksana negali daryti daugybės dalykų. Keli įvykiai ją privertė susimąstyti ir priimti savo ribotumą. „Kartą dirbau aukle, prižiūrėjau ketverių metų berniuką, – pasakoja Oksana. – Prižiūrint tą vaiką mane ištiko kasos piepuolis, aš parkritau ir pradėjau rėkti. Gerai, kad tas vaikas mokėjo paskambinti mamai ir pasakyti, kad Oksana miršta. Berniuko mama su grietąja atvažiavo ir mane paėmė, o tas vaikas visą laiką praverkė. Tada supratau, kad negaliu prižiūrėti mažų vaikų. Arba kartą važiavau autobusu į Taizė ir bevažiuojant mane vėl ištiko kasos priepuolis. Tada visas autobusas mane gydė, manimi rūpinosi, ieškojo gydymo įstaigų. Jiems buvo daug streso. Taigi dabar suprantu, kad be artimo žmogaus, kuris mane prižiūrėtų, aš negaliu toli keliauti ar ko kito nuveikti, ką norėčiau. Turiu tai priimti. Dabar, kai silpsta regėjimas, net ir autobuso numerio nematau, dažnai reikalingą autobusą praleidžiu ir pan. Būna, kad ir parduotuvėje ne tas prekes pasiimu, kainos neįžiūriu.“

„Man buvo sunku susitaikyti su visu tuo, – pripažįsta Oksana. – Su kojos vėžiu susitaikiau, su kasos uždegimu susitaikiau, su žarnyno problemomis susitaikiau. Bet kai suprastėjo regėjimas ir susirgau akių liga, pasidarė baisu. Baisu nematyti to, ką matei iki šiol. Užsimerkiu ir galvoju, kad ateis tokia diena, kai visa tai, ką matau, reikės tik prisiminti. Prisiminti, kaip atrodo medis arba žolė. Kaip atrodo mamos veidas. Kaip yra baisu suvokti, kad tu vieną dieną neteksi regėjimo. Kartą paklausiau gydytojo, ar nėra kokios nors operacijos. Jis atsakė, kad iki šiol nėra išrasta akies tinklainės persodinimo operacija. Tiesiog reikia labai saugoti akis. Reikia nežiūrėti televizoriaus, neskaityti. Nedirbti darbo, kur akys turi daug dirbti.“

Tačiau Oksana džiaugiasi, kad groti gali ir nematydama. O senelių namuose, kuriuose savanoriauja, žino kiekvieną kampelį atmintinai.

Taip mums besikalbant vienas senelis kažko Oksanos pasiklausia, kitas jai atneša apelsiną. „Ji yra mūsų gyvenimas“, – nueidamas pasako. Pasirodo, vasarą Oksana pasiima akordeoną ir kieme su seneliais padainuoja. „Gal pasidaliname apelsiną per pusę?“ – paklausė ji manęs. Net sutrikau. Juk ji ir taip vos išgyvena, o dosnumo jai vis vien netrūksta. Dar ilgai negalėsiu pamiršti šio mūsų pokalbio senelių namuose. Oksana turi tiek nedaug, o sugeba visu tuo dalintis ir taip suteikti gyvenimo ir jo džiaugsmo aplinkiniams. Tarsi padaugina tą vieną žuvį ir vieną duonos kepalą ir jais pamaitina visus.

Gintarė Minkevičienė