Kokius prisiminimus pažadina gimtinė?

Biržai. Vaikystės metai. Šiltos emocijos. Tai – mamytė, mažas brolis, griežimas smuiku (iki mokyklos) ir mokslai, mokslai, mokslai... Tas laikas neiššvaistytas veltui. Buvau labai užimtas vaikas. Kiekviena minutė būdavo suplanuota. Trys minutės iki muzikos mokyklos, viena – iki antrosios vidurinės ir t.t. O kur dar kasryt bėgami septyni ratai vadinamajame internato stadione, mankšta (nesvarbu ar lyja, ar sninga), ledinės maudynės po dušu. Taip reikėjo, to norėjau pati. Patiko daug ką veikti. Laiką po pamokų reikėjo padalyti muzikos mokyklai, lengvosios atletikos treniruotėms, neakivaizdinėms chemijos ir fizikos studijoms... Besimokydama paskutinėje 2-osios vidurinės mokyklos klasėje dar dirbau slaugytojos padėjėja Biržų ligoninės Chirurgijos skyriuje – reikėdavo išnešioti maistą, išplauti indus, darydavau ligoniams klizmas... Puikiai prisimenu chirurgus Antaną Dauguvietį ir Jurgį Trepkų. Suspėjau viską – Biržų muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, taip pat per dvejus metus įveikiau neakivaizdines chemijos studijas Jaunųjų chemikų mokykloje prie M. Lomonosovo universiteto bei neakivaizdinę Jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“. Buvo labai įdomu. Tai pravertė studijuojant mediciną.

O kur vaikystės linksmybės, žaidimai? Ar tokių nebuvo!?

Tada šeimos dar turėdavo daugiau vaikų. Visi susirinkdavo daugiabučio kieme... Žaisdavom kvadratą, krepšinį, futbolą, badmintoną, eidavom slėpynių, laipiodavom stogais, vienas kitą važiuodami taranuodavom dviračiais. Dar su broliu dažnai žaisdavom su pusbroliais ir pusseserėmis pas savo močiutes, jos būdavo netoli...

Kiek laiko liko muzikai dabar? Ar ją dar laisvalaikiu klausai, ar groji pati?

Mokykloje man patiko klasikinė muzika... Studijų metais klausiau amerikiečių roko grupę „Nirvana“ ir trankiojo metalo grupę „Metallica“... Dabar klausau tik legendinę britų roko grupę „Queen“. Ar skambinu fortepijonu? Taip, dabar pagroju „vienu pirštu“ melodiją, kai dukra namuose ruošiasi repetuoti – Natalija dainuoja pas dainininkę Juditą Leitaitę. Taip kad, kas išmokta, – neprarasta. Muzika prablaško.

Kada nutarei būti gydytoja?

To siekiau nuo septynerių metukų. Tada su broliu persivalgėme kriaušių ir abu susirgome, paguldė į Biržų ligoninės Infekcinių ligų skyrių. Uždarė, atskyrė nuo mamos. Nekenčiau tos ligoninės. Pamenu, kaip ant lapelio parašiau „ligonioškė ožkė“ ir išmečiau pro langą. Bet vėliau kilo mintis, jog norėčiau padėti žmonėms, norėčiau, kad niekas nesirgtų. Mamos paprašiau, kad man nupirktų žaidimų rinkinį su medicinos instrumentais. Ir nuo tada sakiau: „Noriu į mediciną, ir viskas“. Man siūlė studijuoti muziką, teisę... Sakė, jog į mediciną sunku įstoti. Man tos kalbos nerūpėjo. Ir man pavyko. Mokytis iš pradžių irgi nebuvo sunku, nes mokykloje buvau daug ko išmokusi.

Studijos užtruko ilgai. Pasirinkai chirurgiją. Kodėl?

Mokiausi penkiolika metų... Chirurgija man buvo įdomiausia iš visų sričių. Čia tu turi viską greitai nuspręsti, tu gali iš karto kenčiančiam žmogui padėti. Antrinei rezidentūrai rinkausi neurochirurgiją. Bet patekau į avariją, ji viską sudėliojo į vietas. Po dubens kaulų lūžių vaikštinėjau su ramentais. Ant rankų buvo maža dukrytė. Nutariau pasirinkimą keisti – pasilikau ambulatorinę chirurgiją. Tiesa, kol sveikau, vietoj reabilitacijos buvau įstojusi į teisę, kad neliktų laiko sėdėti ir dejuoti. Beje, moterys chirurgės turi tris kartus padaryti daugiau nei vyrai, kad būtų įvertintos.

Ar apsipratai su Jos didenybe Mirtimi?

Kiekviena mirtis – skausmingas, slegiantis dalykas. Gali nerodyti emocijų, bet kiekviena netektis lieka širdyje. Pirmą kartą su ja susitikau, kai mirė močiutė Emilija. Nubėgau pas Ją ir radau nukritusią kieme. Atvažiavusi felčerė tepasakė „viskas“. Antrą kartą apie mirtį išgirdau, kai mirė mamytės vyras, brolio tėtis. Sunkiausia šiuo atžvilgiu dirbti reanimacijos ir neurochirurgijos skyriuose. O kaip turi jaustis tie gydytojai, kurie gydo užsikrėtusius koronavirusu ir turi matyti jų šimtus mirčių atvejų per parą. Ypač katastrofiškai susiduriama vienu metu su daugybe mirčių dėl koronaviruso Italijoje, Ispanijoje, JAV. Gydytojai turi rinktis ir nuspręsti, kurį žmogų intubuoti, o kurio jau ne, nes visiems neužtenka plaučių ventiliacijos aparatų..

Ką galėtum pasakyti apie ŽMOGŲ?..

Gydytojai nori padėti visiems – degradavusiems, išpuikusiems, „su smegenimis ir be smegenų“. Gydytojai nerūšiuoja. Mes taip išmokyti. Mes tarnaujam. Jei į žmogų pažvelgčiau filosofiškai, tai manyčiau, jog jis yra Gamtos, Dievo kūrinys, kuris turi nuolat tobulėti. Dvasingumo jam suteikia auklėjimas, grožinė literatūra. Mūsų šeimoje, kai augau, niekada nebuvo akcentuojamas materialumas, tik dvasingumas. Daug dvasingumo vidurinėje mokykloje įkvėpė literatūros pamokos. Žmogui pakilti aukščiau materialumo dažnai trukdo buitis, santvarka, požiūris. Žmogui reikalinga Laisvė. Draudimai žlugdo. Tiesa, kartais kai kuriuos žmones reikia laikyti „už pavadėlio“. Pavyzdžiui, jei jie nesugeba savarankiškai, sąmoningai laikytis karantino. Stinga sąmoningumo ir pilietiškumo.

O ko stinga medikams?

Vienybės ir vienas kito palaikymo. Trikdo valdžios susitelkimo stygius, žemo lygio rietenos. Medikai, dabar dirbantys su specialiais kostiumais-skafandrais negali net visą budėjimo laiką, kuris trunka dvylika valandų, nueiti į tualetą, negali atsigerti ir pavalgyti, nusiprausti, kad nesugadintų aprangos. Medikai kenčia, kad sutaupytų aprangą, o politikai nesusitaria, riejasi, ginčijasi, ar skirti pinigų algų padidinimui.

Užsiminei apie literatūrą, knygas... Ar lieka laiko skaitymui?

Paskutinė skaityta knyga – A. Kamiu „Maras“. Ją skaičiau sausio pradžioje. Tada pagalvojau, jog taip niekada nebebus. Bet pasirodo, jog tai ne baisi senovė, tai jau dabartis. Rekomenduoju visiems paskaityti. Šiaip man patinka filosofinė literatūra. Bet dažniausiai vietoj jos skaitymo pildau pacientų ligų istorijas... Nuo mokyklinių metų labai myliu Vytauto Mačernio poeziją. Dabar skaitau kartu su dukra dvyliktoke viską, ko reikia jai.

O ką Vilniaus Centro poliklinikos chirurgė veikia laisvalaikiu, kaip ilsisi?

Keletą metų „poilsiaudavau“ žirgyne, kuriame dukra Natalija lankė dailųjį jojimą. Aš vedžiodavau žirgus, stebėdavau treniruotes. Natalija pernai tapo Lietuvos ir Latvijos dailiojo jojimo čempione jaunių grupėje, Lenkijoje – vicečempione. Dabar ji dainuoja... Vaikystėje lankė baletą... Pamenu, kai reikėjo visiems parašyti dešimtoje klasėje, kokia būtų svajonė, kurią norėčiau įgyvendinti, aš atsakiau, jog noriu joti arkliu ir šaudyti iš lanko, – tuomet labai man patiko skaityti knygas apie indėnus. Gal ir dabar daug ko norėčiau, bet negaliu sau leisti, nes esu atsakinga už šeimą. Ilsėtis? Aš miegoti neturiu laiko. Keliuosi ryte penktą. Miegoti nueinu po vidurnakčio.

Kokios gyvenimo akimirkos sunkiausios?

Sunkiausia akimirka būna, kai reikia atsisveikinti su Mamyte. Ji jau antrą dešimtmetį gyvena Kalifornijoje (JAV). Mama laimėjo vadinamąją žalią kortą. Buvo sunku, kai reikėjo ją išleisti, bet pagalvojau, kad taip bus geriau mamai. Keturis kartus ją aplankėme. Mamytė yra tas vienintelis žmogus, kuri yra brangiausia pasaulyje. Džiaugiuosi, kad ji išliko tokia tvirta. Ta Amerika taip toli su savo užmigusiais ar beprabundančiais ugnikalniais, cunamiais ir žemės drebėjimais.

Ar tiki Likimu, Dievu...

Kartais atrodo, kad tikiu likimu, o kartais, kad ne... Kai skauda, šauki „Dieve, Dieve“... Ačiū už pokalbį... Linkiu Tau ir visiems medikams vidinės stiprybės, pacientų sąmoningumo ir valdžios supratingumo...