Du kartus per savaitę Biržuose gyvenančius neįgaliuosius pasiekia šilti pietūs. Daugelis jų – našlaičiai ir sunkią gyvenimo dalią patyrę žmonės. Valgį išnešioja ir išvežioja savanoriai.

Projekto organizatoriai sako, kad neįgalieji nori ne tik maisto, bet ir pabendrauti, o savanoriai tokiu būdu išmoksta jausti atsakomybę.

Veš maistą į namus

Biržuose startavo projektas, pagal kurį du kartus per savaitę neįgaliems asmenims gabenamas šiltas maistas. Jis vykdomas per Biržų miesto vietos veiklos grupę.

Projektą „Šiluma nuo stalo“ įgyvendina labdaros ir paramos fondas „Vilties šviesa“. Jis bus vykdomas pusę metų.

Antradieniais ir ketvirtadieniais, nuo 12 iki 15 valandos, bus verdamas maistas Kęstučio gatvėje įsikūrusiuose evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės maldos namuose.

Valgiai bus sudedami į specialius termosus. Juos savanoriai pristatys į namus neįgaliems žmonėms. Kai kurie projekto dalyviai, esant geram orui ir norui, pavalgyti ateis ir į maldos namus.

Labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ vadovė Vera Šnarienė sakė, kad projekto tikslas – teikti pagalbą per maitinimo organizavimą socialinę atskirtį patiriantiems Biržų miesto gyventojams.

Apmokyti penki savanoriai teiks maitinimo paslaugas 25 žmonėms. Aišku, paslaugų gaus ir daugiau asmenų, nes, tarkim, jei kuris projekto dalyvis pateks į gydymo įstaigą, į jo vietą bus įtraukti kiti pagalbos stokojantys.

Šį projektą finansuoja Europos Sąjungos socialinis fondas.

Vera Šnarienė pasakojo, kad į šią veiklą mielai įsijungė pažįstami jauni žmonės, paaugliai. Kai kurie iš jų jau dabar globoja neįgalius senolius ar negalią turinčius jaunus asmenis. Jie mokysis ne tik, kaip padėti neįgaliajam ar prireikus iškviesti pagalbą. Bet pirmiausia jie sužinos, kad kažką duodant kitam žmogui, skiriant savo laiką, ir pačiam bus geriau gyventi.

Į savanorių gretas stojo Rokas, Haris, Martynas, Austėja, Vita, Edvina, Melida, Violeta.

Apie negalią turinčius ir pagalbos stokojančius žmones jie sužinojo vieni per kitus. Iš pradžių kai kuriems buvo keista, kad jiems siūloma pagalba. Bet po to visi mielai su ja sutiko.

Ko labiausiai nori neįgalieji? V. Šnarienė sako, kad žmonės nori ne tik maisto, bet ir pabendrauti...

Virė gyvenimas

Antradienį apsilankius Kęstučio gatvėje esančiuose evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės namuose, jie buvo pilni žmonių.

Rinkosi ne tik savanoriai, socialiniai darbuotojai, bet ir vaikų dienos centrą lankantys vaikai.

Virėja Vitutė Pučėtienė gamino makaronų košę su mėsa ir salotomis. Jai talkino kita laikina savanorė.

Kambaryje, kur dalijamas maistas, jau laukė valgyti vienas iš projekto dalyvių Aivaras. 29 metų negalią turintis vaikinas pasakojo užaugęs vaikų globos namuose. Šiuo metu gyvena savarankiškai socialiniame būste.

Vaikinas neslėpė, kad jo gyvenimo kelias - sudėtingas. Išėjęs iš vaikų namų prisiglaudė vienoje sodyboje Kirkiluose. Vėliau gyveno „muravankėje“ su girtaujančiais kaimynais, kurie net jo įstatytas buto duris išnešė. Laimė, gavo socialinį būstą.

Vaikinas sakė namie irgi pasigaminantis valgyti. Tačiau pagal projektą gauna to, ko pačiam pasigaminti nepavyktų, - tarkim, sriubos ir plovo.

Aivaras sakė, kad jam čia patinka, nes niekas jo neskriaudžia, jis gali pasikalbėti.

Atsakingi nuo mažumės

Viena buvusi vaikų globos namų auklėtinė skubėjo Verai įteikti gėlę. Sakė, sveikina su artėjančia Valentino diena.

Mergina pasakojo besidžiaugianti, kai gavę šilto maisto žmonės jai nuoširdžiai dėkoja.

Savanoris Martynas yra našlaitis. Jis jau pilnametis, bet iki šiol gyvena pas globėjus. Artimiausiu metu tikisi nusipirkti gyvenamąjį būstą.

Martynas būdamas aštuonerių metukų buvo atsakingas už savo jaunesnius brolį ir sesę, juos vesdavo į darželį. Todėl atsakomybės jausmas išugdytas nuo mažumės.

Jis globoja vieną senuką, kuriam padeda žolę nupjauti, kitus buities darbus atlikti. Jis žino, kad teks senuku rūpintis, kai šis grįš iš ligoninės.

Savanoris Rokas mokosi Verslo ir technologijų centre bei svajoja būti virtuvės šefu. Todėl šis darbas jam - gera patirtis.

Gerėja sveikata padedant kitiems

Savanorė Violeta Stankevičienė sakė, kad pati turi negalią. Ji seniai lanko vienišus ar pagalbos stokojančius kaimynus ne tik namuose, bet ir ligoninėje. Neša jiems duonos, kitokių maisto gaminių, iškepa pyrago.

Sako, maisto niekas neatsisakė, nebent paprašė pakeisti vieną produktą kitu.

„Noriu dalintis su žmonėmis ir evangelija, ir maistu. Kai darau gera kitiems, Dievas ir gydo, ir sveikata atsistato. Gerai jaučiuosi, kai padedu kitiems“, - sako moteris.

Ji pasakojo, kad Biržuose yra daug vienišų senų žmonių. Jų vaikai išvažiavę į kitus miestus ar į užsienį. Jie ištroškę bendravimo.

„Kai nueinu, manęs prašo dar pabūti, neišeiti“, - kalba moteris.

Violeta sako už visus pasimeldžianti ir tikinti, kad ir jiems pagerės sveikata, nes, anot moters, „malda gydo“.

„Linkiu pasitikėti Dievu ir juo sekti. Svarbiausia Jį pažinti ir daryti gerus darbus“, - kalbėjo savanorė.

Jurgita Morkūnienė