Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dalytis gerumu išmokė močiutė

Šiau­lie­tė Kor­ne­li­ja Kur­lians­kai­tė įsi­ti­ki­nu­si – jei­gu daž­niau bū­tu­me vie­ni ki­tiems ge­ri, da­lin­tu­mė­mės tuo, ką tu­ri­me, vi­si bū­tu­me lai­min­ges­ni. Da­ly­tis, šelp­ti var­guo­lį Kor­ne­li­ją nuo pat vai­kys­tės mo­kė mo­čiu­tė. 37 me­tų mo­te­ris jau 20 me­tų už­sii­ma lab­da­ra, sa­va­no­riau­ja.

Su Kor­ne­li­ja su­si­tin­ka­me prie vie­no Šiau­lių vai­kų die­nos cent­ro, į ku­rį mo­te­ris at­ne­šė išaug­tus, bet dar be­veik nau­jus sa­vo duk­ros ba­tu­kus – gal pra­vers jei­gu ne cent­ro auk­lė­ti­nėms, tai gal ku­rio vai­ko ma­žai se­su­tei.

To­kio­mis do­va­no­mis cent­ro so­cia­li­nės dar­buo­to­jos džiau­gia­si, nes cent­rą lan­ko daug vai­kų iš ne­pa­si­tu­rin­čių šei­mų, o ba­tų vai­kams la­bai rei­kia.

K. Kur­lians­kai­tei ypač no­ri­si pa­dė­ti vai­kams. Ne kar­tą iš drau­gų, pa­žįs­ta­mų yra su­rin­ku­si žais­lų, dra­bu­žė­lių ir ve­žu­si į vai­kų die­nos cent­rus, li­go­ni­nę, vai­kų glo­bos įstai­gas.

Prieš ke­le­tą me­tų net su­ren­gė ne­di­de­lę ak­ci­ją – iš su­si­tau­py­tų pi­ni­gų nu­pir­ko 12 bi­lie­tų į spek­tak­lį vai­kams iš skurs­tan­čių šei­mų. Bū­ta ir ku­rio­zo.

"Li­ko iki spek­tak­lio pra­džios gal pus­va­lan­dis, o du vai­kai neat­vy­ko. Skam­bi­nu, sa­ko, kad tė­vai iš­gė­rę, to­dėl ne­ga­li at­vyk­ti. Tuo­met tie­siog išė­jau į bul­va­rą ir ati­da­viau kvie­ti­mą pir­mai su vai­ku su­tik­tai mo­te­riai", – pa­sa­ko­ja Kor­ne­li­ja.

Mo­te­ris sa­ko, kad jai nė­ra ge­res­nio at­pil­do, kaip ma­ty­ti iš džiaugs­mo švy­tin­čius vai­kų vei­dus.

Vis­gi Kor­ne­li­ja pri­pa­žįs­ta, kad ne vi­si žmo­nės, su­lau­kę pa­ra­mos, dė­ko­ja ir šyp­so­si, pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie žiū­ri įta­riai, klau­si­nė­ja, iš kur lab­da­ra, iš­pei­kia at­neš­tus daik­tus.

"Su­ži­nau, kad kaž­kam rei­kia šal­dy­tu­vo ar te­le­vi­zo­riaus, su­ran­du, kas to­kį daik­tą ga­lė­tų pa­do­va­no­ti, o pa­skui iš­girs­tu: kad su­ra­dai, tai ir at­vežk. Gal­būt to­kiems žmo­nėms ir ne­rei­ka­lin­ga jo­kia pa­ra­ma, gal jie tik ap­si­me­ta skur­džiais, o iš tie­sų gy­ve­na iš ne­le­ga­lių pa­ja­mų. O gal da­bar jau esa­me vis­ko per­te­kę?" – svars­to mo­te­ris.

Į klau­si­mą, iš kur lab­da­ra, Kor­ne­li­ja tu­ri pa­pras­tą at­sa­ky­mą – su­ran­da tuos, ku­rie no­ri pa­do­va­no­ti jiems ne­rei­ka­lin­gus daik­tus, ir per­duo­da tiems, ku­riems ta pa­ra­ma rei­ka­lin­ga.

K. Kur­lians­kai­tė ne­prik­lau­so jo­kiai or­ga­ni­za­ci­jai. Sa­ko, kad pa­čiai vie­nai or­ga­ni­zuo­ti pa­ra­mą daug pa­pras­čiau, nei de­rin­ti su ko­kios nors or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vais.

Kor­ne­li­ja lab­da­ra ir sa­va­no­rys­te už­sii­ma jau 20 me­tų ir sa­ko, kad jai tai vi­siš­kai na­tū­ra­lus da­ly­kas. Net pa­ti daug ne­tu­rė­da­ma, nie­ka­da ne­praeis abe­jin­gai pro var­ge­tą, pra­šan­tį cen­tų. Nep­raei­na mo­te­ris ir pro gat­vė­je gu­lin­tį gir­tuok­lį, jei­gu rei­kia, iš­kvie­čia grei­tą­ją. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad to ją iš­mo­kė mo­čiu­tė.

Su mo­čiu­te Kor­ne­li­ja vai­kys­tė­je daž­nai ei­da­vo į baž­ny­čią. Mo­čiu­tė kas­kart įduo­da­vo pi­ni­gė­lį anū­kei, kad ši pa­duo­tų el­ge­tai, sė­din­čiam prie baž­ny­čios. "Mo­čiu­tė vi­sa­da da­lį sa­vo pen­si­jos paau­ko­da­vo vargs­tan­tiems ir nuo­lat kar­to­da­vo, kad Die­vas už ge­rus dar­bus at­ly­gi­na", – sa­ko mo­te­ris.

Tik te­le­fo­nu per įvai­rias ak­ci­jas K. Kur­lians­kai­tė sa­ko neau­ko­jan­ti: "Ne­su tik­ra, ar tie pi­ni­gai nu­ke­liaus tiems, ku­riems rei­kia. Man la­biau pa­tin­ka žmo­gui tie­siai pa­duo­ti."

Kor­ne­li­ja dėl nuo pat vai­kys­tės silp­nos svei­ka­tos nie­kur ne­dir­ba, gy­ve­na iš neį­ga­lu­mo pa­šal­pos, sie­kian­čios vos po­rą šim­tų eu­rų.

"Kai pa­sa­kai ko­kiam pran­cū­zui ar ita­lui, kad įma­no­ma iš­gy­ven­ti ir iš tiek, jie ne­ti­ki, gal­vo­ja, kad juo­kau­ju", – šyp­so­si mo­te­ris.

Kor­ne­li­ja ku­rį lai­ką su šir­dies drau­gu gy­ve­no Ita­li­jo­je. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad tos ša­lies kli­ma­tas la­bai ti­ko jos svei­ka­tai, bet trū­ko veik­los, ma­žai tu­rė­jo drau­gų, ir tai la­bai slė­gė jau­ną mo­te­rį. "Nors ir mo­ki kal­bą, ten esi sve­ti­mas. Čia aš ga­liu už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la – pa­dė­ti ki­tiems", – sa­ko Kor­ne­li­ja.

Da­bar nuo­lat kal­ba­ma apie "ge­ro­vės vals­ty­bę", K. Kur­lians­kai­tė tu­ri sa­vo nuo­mo­nę apie tai: "Vie­nin­te­lis da­ly­kas – kad žmo­gus oriai gy­ven­tų, kad at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos, neį­ga­lu­mo pa­šal­pos bū­tų nor­ma­lios. Bet ne­ma­nau, kad ka­da nors, pa­vyz­džiui, neį­ga­lu­mo pa­šal­pa pa­sieks 500 eu­rų. Kas iš to, jei­gu pri­dės 50 eu­rų? Vie­nur pri­dės, ki­tur atims."

Kor­ne­li­ja daug kur ma­to ne­tei­sy­bės ir ne­tvar­kos, kad ir me­di­ci­nos sri­ty­je, kai gy­dy­to­jas ne­tu­ri lai­ko pa­kel­ti akių nuo po­pie­rių, kom­piu­te­rio ir ati­džiau įsi­žiū­rė­ti į pa­cien­tą, nuo­šir­džiau su juo pa­si­kal­bė­ti.

Vis­gi links­mo bū­do ir lin­ku­si bend­rau­ti Kor­ne­li­ja ne­mėgs­ta verkš­len­ti ir ne­mėgs­ta verkš­len­to­jų. To­kiems mo­te­ris siū­lo nuei­ti į li­go­ni­nę, kur gy­do­mi sun­kūs li­go­niai, – gal ta­da gy­ve­ni­mas pa­si­ro­dys švie­ses­nis, o pro­ble­mos – ne to­kios jau ir di­de­lės.

Rekomenduojami video