„Kas gieda – dvigubai meldžiasi“, – yra pasakęs Šv. Augustinas. Iš širdies giedodami maldas, apvalome savo širdis ir mintis, ir tik būdami švarūs savo vidumi galime tapti geresniais žmonėmis. Taigi šį kartą jūsų dėmesiui – pokalbis apie muziką, maldą, tikėjimą, likimą ir norą kasdien būti geresniu žmogumi.

„Reikėtų pradėti nuo to, kad tikriausiai jau gimiau dainuodama. Mama pasakojo, kad kalbėti pradėjau labai anksti, o tada ir… dainuoti“, – šypteli aristavietė Sandra IMENAVIČIENĖ ir tuoj pat priduria, kad labai gali būti, jog meilė muzikai užkoduota jos genuose. Juk beveik visi jos artimieji iš mamos pusės vienaip ar kitaip buvo neatsiejami nuo muzikos.

„Gal ir ne profesionalai jie buvo, tačiau mėgėjai – tai tikrai“, – šypsosi pašnekovė.

Giedotojos darbą Sandra dirba jau dvylika metų. Tuo tarpu vasario 16-ąją bus prabėgę lygiai dvidešimt metų nuo tada, kai moteris pirmą kartą pasirodė scenoje su kapela „Vilainiai“./ G. Minelgaitės nuotr.

Prabėgo jau dvylika metų

– Galima sakyti, jog nuo pat mažens kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki pat vakaro praleisdavau kultūros namuose. Čia vykdavo tai nuolatinis ruošimasis kokiam nors dainų dainelės konkursui, tai estradinės dainos konkursui, tai šokiai, tai aerobika, tai ansambliai ir kita.

– Kraštiečiams esate gerai pažįstamas veidas dėl dabartinės jūsų veiklos – giedate laidotuvėse, šermenyse. Kodėl pasirinkote tokį darbą?  

– Giedoti taip pat pradėjau mokytis dar ankstyvoje vaikystėje. Mano pirmosios mokytojos – mano šviesaus atminimo močiutės, kaimynė, jos sesutė. Prisimenu, būdavo susirenka moterys giedoti, o mama man jau pašnibždomis ir sako: „Ateik, ateik ir tu“. Tad šalia visuomet prisėsdavau ir aš.

Prieš dvylika metų dirbau barmene-virėja ir vieną dieną mano viršininkas sako man: „Sandra, gal tu pabandyk pagiedoti viešai?“. Gyniausi, kad niekada gyvenime neišdrįsiu to padaryti. O jis mane draugystės dėlei vis tiek spaudė bent pabandyti. Pabandžiau (nedrąsiai šypteli). Ir štai jau dvylika metų giedu.

Emociškai sunku lig šiol

– Sandra, turite nepaprastai gražų balsą. Kodėl pasirinkote tokią liūdną sritį?

– Kiekvieną dieną galvoju: gal jau gana? Gal jau metas viską baigti? Bet vėliau susimąstau, jog  kažkam juk reikia dirbti.

Prabėgo jau dvylika metų, o aš vis dar emociškai nepripratau prie šio darbo. Aš vis dar liūdžiu, kai matau žmonių skausmą, išgyvenu jį kartu su jais.

Laidotuvės – ne koncertas. Čia aš ne koncertuoju, aš meldžiuosi. Nuoširdžiai. Į sceną lipti yra visai kitas dalykas, visai kitokia patirtis, o laidotuvėse tiek daug skausmo, tiek išgyvenimų... Vieni žmonės artimo netektį priima lengviau, o kiti labai skausmingai. Ir čia tu negali būti abejingas net ir svetimo skausmui.

Tiesa, dabar šiek tiek viską palengvina kremavimas, tad namo grįžtu ne tokia emociškai išsekusi. Na, o pradžioje būdavo, kad net po kelias paras nemiegodavau. Dar ir dabar kartais vyras sako: „Sandra, palaidojote vieną žmogų, o atrodai, kaip visą dieną duobes būtum kasusi.“

Tai emociškai labai sunkus darbas ir labai dažnai viskas priklauso nuo to, kaip žmonės išgyvena netektį. O kai verkia artimieji, verkiu ir aš.

– Ir kaip tuomet giedoti? Balsas nepasikeičia?

– Turiu tokį tašką, užspaudžiu jį ranka ir mintyse sau kartoju: „Sandra, negalvok. Sandra, negalvok“. Kas nedirbęs šio darbo, galvoja, jog čia zuikio dainos. Toli gražu...

Kita vertus, kai pagalvoji, turbūt ne aš pati pasirinkau tokį darbą, manau, kad šis darbas pasirinko mane. Gal toks likimas?

Mano gyvenime buvo visko. Galbūt ir aš nebuvau pats geriausias pasaulyje žmogus. O jei Dievas išties viską girdi, norisi tikėti, kad žmonėms bus lengviau gyventi su mano nuoširdžia malda.

Be to, pati esu išgyvenusi skaudžiu netekčių. Būdama penkiolikos netekau metais jaunesnės sesers. Mes buvome kaip dvynukės. Dabar, būna, nueinu į laidotuves, matau, kad seserį laidoja. Tegul tai seseriai ir aštuoniasdešimt metų, bet aš vis tiek prisimenu savąją. Laidoja senelį, prisimenu savo senelį. Ir taip visada, nes, matyt, nemoku atsiriboti. Jei jau darau kažkokį darbą, tai darau jį nuoširdžiai, prisimindama ir tuos, kurių pati netekau.

„Nemanau, jog darau kažką blogo dalindama savo meilę, gėrį ir šilumą tiems, kuriems to reikia“, – įsitikinusi pašnekovė.

– Tas liūdnas emocijas, kurias išgyvenate darbo metu, pasiliekate savyje ar visgi pasidalinate su šeimos nariais?– Kai jau būna be proto sunku, išsikalbu. Nors dukra studijuoja, tačiau kas vakarą susirašome, pasiskambiname, pasikalbame, kaip praėjo mudviejų diena ir, žinoma, išsipasakoju. Taip pat kartais ir su draugėmis pasikalbu.

Tikėjimas žmogų keičia

– Giedoti gali bet kuris žmogus, ar tik tas, kuris tiki Dievą ir tikrai neša rimtį bei atsakomybę?

– Papasakosiu tokį įvykį. Skambina man vieną dieną muzikantas ir sako: „Na, kiek gi galima po tas vestuves, po tuos balius blaškytis. Sandra, išmokyk mane giedoti“. Pasakiau jam, kad ateitų į laidotuves, paklausytų, susipažintų su tokia aplinka. Padaviau jam knygutę, kad melstumėmės kartu. Išeiname po pirmos dalies, aš ir klausiu jo: „Na, kaip?“. O jis žiūri į mane ir sako: „Aš net poterių nemoku“.

Aš tikrai nesuvokiu, kaip galima dirbti tokį darbą netikint Dievą.

– Sandra, jūsų šeimoje visi tiki Dievą?

– Manau, kad taip (šypteli). Su dukra karts nuo karto apsilankome bažnyčioje. Anksčiau gal tik vyro požiūris buvo kiek kitoks, tačiau dabar viskas pasikeitė (šypsosi).

– Įdomu, ar savo aplinkoje žinote pavyzdžių, kad laidotuvėse giedotų jaunas žmogus?

– Manau, jog tai ne jauno žmogaus darbas. Pirmiausia todėl, kad toks darbas labai keičia žmogų. Man taip pat pažįstami sako, kad aš labai pasikeičiau.

– Kaip? – pasmalsauju.

– Buvau daug gyvesnė, norėjau lėkti, skristi (šypsosi). Šiandien man norisi daugiau ramybės, namų aplinkos. Pradėjusi giedoti taip pat ėmiau labiau vertinti kiekvieną žmogų. Dabar kiekvieną kartą Dievo prašau, kad būčiau dar geresnė nei buvau vakar ar esu šiandien. Nemanau, kad esu didelė nusidėjėlė, tačiau vis tiek paprašau, kad rytoj būčiau dar geresnė.

Žinote, kartais žmonės į tikėjimą žvelgia gana skeptiškai, tačiau tik pagalvokite – juk kai žmogui labai skauda, ką jis sako? Jis kreipiasi į Dievą. Manau, jog visada geriau tikėti nei netikėti visai niekuo.

Apie atostogas jau pamiršo

– Sandra, ar dažnai tenka aukoti laiką su šeima, mesti namų ruošos darbus ir lėkti ten, kur, tikėtina, bus daug liūdesio ir ašarų?

– Žinote, kiek kartų per dvylika metų atostogavau? Tik vieną kartą buvau išvykusi į Maltą keturioms dienoms (šypsosi).

– Tai gal bent Lietuvos pajūriu tenka pasidžiaugti?

– Žinoma, išvažiuojam prie jūros, bet būna, kad tik vienai dienai. Negaliu nieko gyvenime susiplanuoti, jau dvylika metų viskas mano gyvenime vyksta ekspromtu (šypteli). Nes, o jei žmogus paskambins? Jei vienas, antras, trečias pasakys, kad negali, tai kas tada galės? Būna ir taip, kad telefono negaliu paleisti iš rankų. Net kai maudytis einu, mobilųjį nešuosi kartu. Galiu, žinoma, perskambinti. Bet kam žmogų nervinti? Jam ir taip sunkus laikas, jei neteko artimo... Mirties laiko juk nepasirinksi. Niekada negali žinoti, kada bus paskutinė diena. Todėl negaliu atsakyti žmogui. Aš visada taip – jei dirbu, tai dirbu.

Žinoma, būna, kad kartais ir pora savaičių būni namuose ir niekur neišvažiuoji, o būna, kad ir visą savaitę kiekvieną dieną važiuoji ir važiuoji.

Tiesa, dabar jau ir pati negaliu sau leisti ilgiau kur nors pakeliauti, paatostogauti, nes turiu ūkį, globoju kačiukus, auginu šunis (šypsosi).

– O aristaviečiai nebūna, kad tiesiai į duris beldžia?

– Būna visko, atvažiuoja ir iš kitur, bet aš nepykstu (šypsosi).

Namuose moteris rūpinasi ne tik šeimos nariais, bet ir gausiu bei mylimu ūkiu: ožkytėmis, kačiukais ir šuniukais./ G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Supa gausus ir mylimas ūkis– Sandra, kai pirmą kartą susisiekiau su jumis ir pakviečiau interviu, jūs man atsakėte: „Na, ką jūs... Yra tiek daug įdomesnių žmonių už mane. Aš esu paprasta moteris, auginanti ožkytes, kačiukus ir šuniukus“. Tada tikrai pamaniau, jog teks ilgokai paplušėti, kol galiausiai pavyks jus įkalbinti pasidalinti savo mintimis bei patirtimi. Vargti, laimei, neteko. Tačiau man labai įstrigo jūsų žodžiai. Tai kiek gi tų ožkyčių, kačiukų ir šuniukų auginate?

– (nusijuokia) Turiu penkias skirtingų veislių ožkytes, taip pat auginu keturis šuniukus ir globoju devynis kačiukus.

– Sakykite, visa jūsų šeima – gyvūnų mylėtojai?

– Turbūt taip ir yra (juokiasi). Buvome ir daugiau priglaudę šuniukų ir kačiukų, tačiau daliai jų pavyko rasti naujus gerus namus. Sakau gerus, nes visuomet stengiamės palaikyti ryšį su naujais keturkojo šeimininkais. Prieš atiduodami jį, visada pasakome žmogui, jei jau taip atsitiktų, kad gyvūnas atsibos, duok Dieve, kad taip nebūtų, bet tik neišmeskite jo į gatvę. Geriau atvežkite man atgal.

– Tai kiek gi daugiausia vienu metu teko priglausti?

– Dabar devyni kačiukai. Iki šiol daugiau neturėjau (šypsosi).

– Bet tai dar ne pabaiga, –  juokais tarsteli Sandros vyras Giedrius.

– Gal ir ne pabaiga, – šypsodamasi tęsia Sandra. – Turbūt todėl ir svajoju kada nors gyventi vienkiemyje, turėti šimtą ožkyčių, dar daugiau šuniukų ir kačiukų (užsimerkusi pasvajoja). O jei prireiktų, tai, žinokite, ir žmogų priglausčiau (greitai priduria).

– Bet juk kiekvienu gyvūnėliu ir pasirūpinti reikia, ir pamaitinti, ir dėmesį parodyti. Kaip suspėjate?

– Žinoma, reikia. Todėl atsikėlusi išsiverdu kavos, darau rankų mankštą, gurkšnoju rytinę kavą ir visus pamaitinu, paglostau, pamyluoju.

Nemanau, kad darau kažką negero dalindama savo meilę ir šilumą gyvūnams (šypsosi).

– Deja, tačiau su kai kuriais vėliau tenka atsisveikinti. Ar nebūna skaudu?

– Širdyje lieka ilgesys... Tačiau džiaugsmas padaryti kažką gera yra daug stipresnis.

– Smagu, kad suradus gyvūnui naujus namus sulaukiate ir grįžtamojo ryšio iš naujųjų šeimininkų.  

– Taip, todėl galiu pasakyti, kad nėra blogų žmonių (šypsosi)

– O gal sutikti neteko?

– (susimąsto) Galbūt...

– Sako, kad gyvūnas pakeičia žmogų. Būna, kad iš šono žiūrint žmogus atrodo piktas, atgrasus, o paduok jam gyvūną į rankas ir, žiūrėk, pasikeičia žmogus. Nekalbu apie tuos, kurie kategoriškai nusistatę prieš gyvūnus, – svarsto Giedrius. – Kiek save pamenu, visada mylėjau gyvūnus, Sandra taip pat. Ji be gyvūno ilgiausiai yra ištvėrusi net… dvi dienas (juokiasi)!

Meilė gyvūnamsnestokoja ne tik Sandra, bet ir jos vyras Giedrius bei jų vaikai./ G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Kapeloje „Vilainiai“ – jau 20 metų– Sandra, dar trumpam grįžkime prie muzikos. Jūs taip pat koncertuojate ir kapeloje „Vilainiai“?

– Vasario 16 dieną sukaks lygiai 20 metų, kai įvyko pirmasis mano koncertas.

– Ar pamenate, koks jis buvo?

– Atsimenu, kad labai bijojau (šypsosi). Praėjo jau 20 metų, bet vis tiek dar eini į sceną ir jaudiniesi. Aš dainuoju tai, ką jaučiu. Džiaugiuosi, kad esu šio kolektyvo dalis, nes buvimas čia padeda prasiblaškyti, praskaidrina liūdną kasdienybę. Bet to, tai labai puikus kolektyvas (šypteli)!

– Kokie tie dvidešimt metų buvo, Sandra?

– Tie metai prabėgo taip greitai, kad nė nepastebėjau. Kai pradėjau dainuoti, mano dukrytei Ievai nebuvo nė metukų.

Piršliavome su vyru vestuvėse, o mano vadovas buvo tų vestuvių muzikantas. Kai jis išgirdo, kaip aš dainuoju, pasiūlė ateiti dainuoti į kapelą. Dvejojau, tačiau pagalvojusi, kad visą gyvenimą buvau pratusi suktis tokioje aplinkoje, galiausiai sutikau.

– Sandra, jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors pakeistumėte savo gyvenime?

– Nieko. Aš kiekvieną dieną dėkoju Dievui už gražiai ir prasmingai praleistą dieną ir paprašau, kad jei jam nesunku, kad ir išaušęs rytojus nebūtų prastesnis nei buvo šiandien diena.