Biržai – literatūrinė žemė. Kraštietis rašytojas Algimantas Zurba sako, kad Biržų kraštas – tarsi pažadėtoji žemė visiems iš čia kilusiems rašytojams, poetams, vertėjams. Jų – apie 60. Tai kažin, sako tas pats A. Zurba, ar tik šiuo skaičiumi nelenkiame Anykščių, tituluojamų rašytojų Meka.

Tai, kad biržietiškos lygumos pasaulin ne tik išleido, bet šaukia grįžti ir gyventi literatus, yra literatūrinės krašto lemties ženklas. Šiuo metu su vyru Robertu Pabiržėje gyvenanti Mėta Kvetkienė nėra nei poetė, nei rašytoja. Ji tik vaikystėje ir jaunystėje prisiklausiusi kuriančios mamos minčių, daug bendravusi su menininkais, užtat tas šiek tiek bohemiškas pasaulis jos akyse atsispindi iki šiol. Mėta – garsios lietuvių poetės Elenos Mezginaitės dukra. O pokalbis su ja labiau ne apie visų mylėtos E. Mezginaitės kūrybą, o apie mamos-dukros pajautą, nenutrūkstamą, bet taip trūkstamą ryšį.

Laiminga močia

Geografiškai E. Mezginaitė niekaip su Biržais nesusijusi. Ji – Panevėžio žmogus, šio miesto kūrėja iki paskutinės savo dienos. Gimė ji Rokiškio rajone. Akivaizdu viena – Aukštaitija buvo jos kūrybinio išsipildymo vieta. Šiandien Biržų rajone gyvena jos dukra Mėta. Pabiržė – jos vyro Roberto, panevėžiečio, vaikystės kaimas, o įsikūrė juodu Roberto senelių namuose. Seni tai namai, bet gražūs. Ne euroremontu, o kitokia – dvasine - prabanga.

„Ilgiuosi mamos“, - prie apvalaus senovinio stalo pokalbį apie prieš 12 metų mirusią poetę pradeda M. Kvetkienė. - Vaikystėje dažnai klausdavau, kodėl mama – ne tokia, kaip visos mamos. Mūsų namai nekvepėdavo kepamais pyragais. Mamos klausdavau, kodėl esu ne Daiva ar Inga, o Mėta. Šį tais laikais neįprastą vardą išrinko mano tėtis fotografas. Elena neleisdavo jos vadinti mama, o juo labiau mamyte. Jai labiausiai patiko kreipinys „močia“. Tokiu žodžiu ji ir pasirašydavo savo dedikacijas, skirtas man“.

Mėta rodo 1982 m. E. Mezginaitės poezijos rinkinį „Skardis“: „Mano vienintelei Mėtai – kad būtum už mane geresnė ir tiek pat laiminga. Močia“.

Mėta mamos močia nevadino. Vadino vardu, jei jau nebuvo galima mamyte. Elena. Dabar sako, kad mama gyva viename žodyje – Mezginaitė. Rokiškio krašto tai pavardė, o Rokiškis brangus ir pačiai Mėtai – iš Panevėžio į jį vaikystėje moteris vykdavo traukiniu. Be poetės, Mezginų šeimoje augo 1 brolis ir 2 seserys. Iš viso – 4 vaikai. Vasaromis Rokiškyje Mėta pasakoja buvusi abiejų tetų ir dėdės vaikas.

„Toks visų vaikas, išties labai laimingas, nes pažinau gamtą, pažinau naminį gyvulį ir vasaros kvapą. Nei tetos, nei dėdė vaikų neturėjo. Todėl ir jais, kaip ir mama, rūpinausi iki jų išėjimo. O ir Mezginaitė buvo gamtos žmogus. Ne kaimo, bet gamtos. Jai be galo buvo svarbi žemė. Buvo laikas, kai Kupiškio rajone turėjome senovišką pirkią. Tai mamą tokią ir pamenu iš tų vasaros savaitgalių – jos rankos žemėje, ji sodino, rinko vaistažoles, o tokios dienos jai suteikdavo daug energijos“, - kalba Mėta.

„Ji buvo išties gera mama - ačiū Dievui, dar jai gyvai esant, tą supratau...“ - kalba poetės dukra Mėta.

Lietuviška Marina Cvetajeva

Kodėl Mėta, augusi su tėvais menininkais, pati nepasirinko menininkės kelio? Sako, kad tikriausiai atėjo toks noras, tiesiog suvokimas, kad reiktų nuo bohemiško gyvenimo atitolti. „Menininkė buvo ne tik mano mama. Mano tėtis - fotografas Petras Čiplys. Jis taip pat rašo eilėraščius, piešia. Ir nors tėvai išsiskyrė anksti, tačiau visą laiką gražiai sutarė, aš bendravau su jais abiem. Jie visą gyvenimą liko draugais, todėl įvairių menininkų sutikdavau abiejų namuose. Grįžusi namo iš Panevėžio teatro, ką tik scenoje matytus aktorius jau rasdavau mūsų bute. Jame lankydavosi ir gastroliuojantys Panevėžyje menininkai. Ilgainiui mamos draugai tapo manaisiais. Su bendraamžiais man nebebuvo taip įdomu. Mezginaitė, nors tų pyragų ir nekepdavo, buvo išties gera mama – ačiū Dievui, dar jai gyvai esant, tą supratau, mes tapome labai artimomis draugėmis. Todėl tada, kai mama po nelaimingo atsitikimo mirė, man tai išties buvo labai skaudu. Iki šiol ją sapnuoju. Jau dvylika metų. Žinau, koks jos gyvenimo periodas buvo pats laimingiausias, žinau, nuo kada prasidėjo ir juodasis jos metas...“ – dalijasi prisiminimais E. Mezginaitės dukra.

M. Kvetkienė itin šiltai kalba apie kelis itin artimus Elenos bičiulius – tai poetai Valdas Kukulas ir Jonas Strielkūnas. Abu jie – knygos apie E. Mezginaitę „Mano senas drauge“ sudarytojai. Knygoje, kuri pasirodė jau po poetės mirties, 2006 metais ir pakartotinai 2014 metais, – visi Elenos eilėraščiai ir prisiminimai apie ją.

„Mama labai mokėjo bendrauti su žmonėmis. Visi ją mylėjo. Visas Panevėžys ir dar toliau. Ją, žurnalistę ir poetę, prisimenu su blonknotu rankose, dažnai tapdavau pirmąja jos eilėraščių skaitytoja“, - atvirauja poetės dukra.

V. Kukulas, anot Mėtos, taikliausiai Mezginaitės asmenybę ir kūrybą apibūdino 2006 m. žurnale „Metai“. Jame jis rašo: „Prieraišumas, ištikimybė draugystei – nekintanti Elenos charakterio dominantė. (...) Jos laikysena dažnai primindavo Mariną Cvetajevą. (....) Tiesiog ji buvo ji, pati sau visiškai pakankama. (...) O santykiai su žmonėmis iki mirties tokie ir išliko - maksimalistiniai ir skaidrūs.“

M. Kvetkienė, iš Panevėžio persikėlusi į Vilnių, kaimynystėje gyveno su mūsų kraštiečiu poetu J. Strielkūnu, o jos mama Mezginaitė, būdama Vilniuje, visada stengdavosi aplankyti iš Biržų krašto kilusį poetą. Mėta pasakoja, kad du poetai draugavo nuo jaunystės.

„J. Strielkūnas man atminty išliko labai paprastas, šiltas, nė kiek nesididžiuojantis savo žinomumu, daugiausia laiko praleidžiantis savo mažajam kambary-bibliotekoje, rašantis ir skaitantis. Kitaip ir negalėjo būti, kad mamos rankraščiai po mirties atsidūrė jos gerų draugų J. Strielkūno ir V. Kukulo rankose“, - sako Mėta.

Panevėžyje penkti metai spalio mėnesį rengiamas dainuojamosios poezijos festivalis - konkursas „Mano senas drauge“. Mėta Kvetkienė yra viena iš šio konkurso komisijos narių.

Melodija vėjyje

„Manau, kad mama rašė apie gyvenimą be jokios papildomos fantazijos; rašė, ką pergyveno, pajautė, nujautė. Todėl jos eilėraščiai tokie atpažįstami, artimi. Visąlaik sakau, kad turi rašyti tie žmonės, kurie negali nerašyti. O Mezginaitė sakydavo: jei gali nerašyti, nerašyk. Bet ji negalėjo nerašyti“, - apie poetės kūrybą kalba jos dukra. E. Mezginaitė išleido 4 poezijos rinkinius. Nemažai eilėraščių yra virtę dainomis, bendradarbiaujant su Alvydu Jegelevičiumi ir kitais kompozitoriais. Kastyčio Kerbedžio atliekamai dainai „Melodija, kurios ieškojau vėjy“ muzika yra parašyta pagal E. Mezginaitės eiles. Populiarus dainininkas interviu ne kartą yra sakęs, kad šią dainą atlikti jis jau pavargo, tačiau klausytojai jos pageidauja, ir ji iki šiol skamba dainininko koncertuose.

Na, o aktorių Kristinos Kazlauskaitės ir Vlado Bagdono atliekama daina „Baltas lino gyvenimas“ – tai jau poetės E. Mezginaitės eilėraščio, virtusio daina, vizitinė kortelė. M. Kvetkienė pasidžiaugė nauja kompaktine plokštele tokiu pat pavadinimu kaip ir populiarioji daina „Baltas lino gyvenimas“. Joje - kompozitoriaus A. Jegelevičiaus muzika, parašyta E. Mezginaitės eilėraščiams. Iš viso 18 dainų. Jas atlieka A. Jegelevičius, Česlovas Gabalis, Žilvinas Žvagulis, Stasys Povilaitis, Birutė Petrikytė, Neda Malūnavičiūtė, Nijolė Ščiukaitė ir kiti.

Panevėžyje jau penkti metai spalio mėnesį yra organizuojamas moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis – konkursas „Mano senas drauge“.

Šio konkurso dalyviai savo repertuare turi atlikti nors vieną dainą E. Mezginaitės žodžiais. M. Kvetkienė yra viena iš šio festivalio – konkurso komisijos narių ir dainuojančius biržiečius moksleivius, jaunuolius kviečia įsilieti į konkurso dalyvių gretas. Iš Biržų, deja, sako Mėta, dalyvių per penkerius metus dar neteko sulaukti. O informaciją apie konkursą galima rasti internete su nuoroda „Mano senas drauge“.

„Labiausiai trūksta bendravimo su mama Mezginaite. Net ir interneto laikais mes rašydavome viena kitai laiškus. Vilnius, kur aš gyvenau, – Panevėžys (ten tebegyveno mama) laiškai plaukdavo labai dažnai. O ir iš gyvenimo po bendru stogu pamenu, kad mama man vis palikdavo kokį raštelį – jį rasdavau grįžusi namo. Taip mudvi ir susirašydavom, nes juk spausdintas žodis ne toks mielas, artimas, įtaigus... Gimtadienio proga ji visuomet šalia įprastinės dovanėlės kokį eilėraštį ar gražų posakį parašydavo ant popieriaus ar atviruko.. Jaučiu ir tikiu, kad mane ten, aukštai, saugo mama. Dėl to gyventi ramiau“, - įsitikinusi poetės dukra.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė