LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Mano noras savanoriauti kilo iš noro padėti kitam, silpnesniam, galbūt liūdinčiam ar vienišam. Tą norą įkvėpė mama – nuo vaikystės matydavau ją padedančią visiems, kam tik reikėjo pagalbos. Šis noras kilo ir iš dėkingumo jausmo už tai, kaip susiklostė mano pačios gyvenimas“, – sako ne vienus metus savanoriaujanti Skaistė Bardauskaitė.
Kaip įsitraukė į šią veiklą? Pasakoja, kad jos sesuo Sonata su savo dukra Egle savanoriavo Deltuvos senelių namuose. Jos ir pakvietė išbandyti save ir prisidėti prie šios, Ukmergėje dar nelabai populiarios veiklos. Tokia buvo pradžia.
Vėliau iš draugės sužinojo apie Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuriame prižiūrimi proto negalią turintys žmonės. Pirmą kartą į šią įstaigą atėjo 2017 metais.
„Išdrįsti pasiūlyti savo pagalbą sunkią negalią turintiems centro lankytojams, pačiai neturint patirties ar specialaus išsilavinimo, buvo tikras iššūkis“, – pasakoja Skaistė.
Bet tik atėjus į centrą, viskas ėjosi labai sklandžiai. „Mane geranoriškai sutiko darbuotojos, buvau supažindinta su centro lankytojais. „Lankytojų atvirumas, nuoširdumas, šypsenos, spontaniškas bendravimas sužavėjo mane nuo pat pirmos dienos. Patiko šilta atmosfera, patekau tarsi į didelę šeimą, kurioje stipresnieji rūpinasi silpnesniais“, – pasakojo moteris.
Sako esanti dėkinga likimui, kad buvo leista prisijungti prie šios šeimos.
Susidėliojo gyvenimo vertybes
Pradėjusi savanorystės veiklą, moteris prisipažįsta supratusi, kiek yra daug žmonių, kuriems gyvenimas skyrė didžiulius išbandymus.
Ją jaudina, kaip šiltai kas kartą būna sutinkama – apdovanojama šypsenomis, apkabinimais, visi skuba paklausti kaip sekasi, pasipasakoti, kaip patys gyvena. Džiaugiasi užsimezgusia tvirta draugyste.
Gyveno Olandijoje
Skaistė pagal išsilavinimą – pedagogė. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo anglų ir vokiečių kalbas. Tai – jos šeimos profesija. Mama Reda ir sesuo Sonata, a. a. tėtis Romas – visi mokytojai.
Tačiau pirmoji jos darbo vieta buvo ne mokykloje – įsidarbino Lietuvos autorių teisių gynimo agentūroje. Ten įgijo vertėjos patirties, aplankė nemažai šalių. Vėliau dirbo vertėja dar keliose užsienio firmose.
Toliau moters kelias suko į Olandiją – ištekėjo už šios šalies piliečio. Vėl prasidėjo mokslų etapas – mokėsi olandų kalbos.
„Kad išlaikyti valstybinį olandų kalbos egzaminą, kuris leidžia dirbti ir studijuoti, neužteko pabaigti vien privalomus kursus užsieniečiams. Teko pasimokyti ir daugiau. Išlaikius kalbos egzaminą, nusprendžiau išbandyti save pagal specialybę – dirbti mokytoja. Deja užtruko net kelerius metus, kol įvertino ir pripažino mano diplomą, gautą Lietuvoje“, – pasakojo moteris.
Su sutuoktiniu Johan Olandijoje Skaistė susilaukė sūnaus Roman Aleksander. Dabar jam – 14 metų. Pirmieji ketveri berniuko gyvenimo metai praėjo Olandijoje.
Sūnui augant, šeima vis daugiau laiko leisdavo Lietuvoje. Ir sūnus, ir vyras labai natūraliai įsiliejo į gyvenimą čia.
Tiesa, sutuoktinio verslas liko Olandijoje, jam tenka dažnai keliauti tarp dviejų šalių, bet prie tokio šeimos ritmo visi įprato ir mato daugiau privalumų, nei trūkumų.
Moteris sako, kad sutuoktinis visada turi daug idėjų ir planų. Jo verslas apima tokias skirtingas veiklos sritis kaip laivininkystę, nekilnojamąjį turtą ir kitas. Tai, kas pačiam patinka poilsiaujant ar keliaujant, jis greitai pritaiko savo versle. Taip atsirado jaukus viešbutis, kelionių agentūra, organizuojanti keliones pagal individualius poreikius, kavinė. Vyras sako, kad gyvendamas Lietuvoje išmoko džiaugtis gamta, kad po ilgų pasivaikščiojimų miške išsivalo galva ir gimsta naujos verslo idėjos.
Pasiilgsta Olandijos
Skaistės šeima jau dešimtus metus Lietuvoje. Pasiilgsta Olandijos, tad, kai tik gali, aplanko ten gyvenančius artimuosius ir likusius savo namus. Sūnus labai pasiilgsta ten gyvenančių brolio ir sesės. Tai – Skaistės vyro vaikai iš pirmosios santuokos. Baigęs gimnaziją Ukmergėje, vaikinas svajoja mokytis Olandijoje. Galbūt tada ten grįš ir visa šeima.
Skaistė turi savitą gyvenimo filosofiją ir spinduliuoja draugiškumu bei kūrybiškumu, kuriais dalijasi su gyvenimo nuskriaustais žmonėmis. „Brangiausias laikas – praleistas su šeima. Didelį malonumą teikia buvimas gamtoje, sportas, knygos, fotografija, tapyba. Na, o savanoriška veikla suteikia gyvenimui pilnatvės jausmą ir tarsi viską sudėlioja į savo vietas.“
Džiaugsmo suteikia gyvūnai
Pandeminio karantino metu Skaistės šeima įvertino, kad ilgesnį laikotarpį teks būti namuose, todėl nusprendė padėti beglobiais gyvūnais besirūpinančiam „Klajūnui“ – pasiėmė laikinai globai tris mažas kalytes ir jų mamą. Augintinės įnešė į šeimos namus tiek gerų emocijų, kad šeimininkė net vadina praėjusį rudenį terapiniu. Su draugų pagalba dviem mažylėms jau rado gerus namus, o vieną kalaitę ir jos mamą nusprendė pasilikti. Taigi „terapija“ tęsiasi.
Šiuo metu Skaistės šeimoje gyvena keturi šunys ir voverė. Visi jie namuose atsirado neplanuotai, visi – priglausti, bet ypatingi, susidraugavę tarpusavyje ir yra šeimos nariai, teikiantys daug džiaugsmo.
„Esu labai laiminga, kad vyro ir sūnaus požiūris į gyvūnus yra toks pats kaip mano. Su jais leidžiame laisvalaikį, keliaujame.
„Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių nusprendžia priglausti gyvūnus, o ne pirkti. Labai noriu, kad pasenęs požiūris kaustyti šunį grandine prie būdos išnyktų“, – mintimis dalijasi ukmergiškė.
Ypatinga augintinė
Savo istoriją šiuose namuose turi voverė, vardu Bori. Maždaug trijų savaičių mažylę, iškritusią iš lizdo, rado kaimynės šuo. Ją atnešė kaimynė ir paklausė, ar Skaistės šeima bandys ją gelbėti.
„Norėjome, tik netikėjome, kad pavyks. Stebuklas, kad ji išgyveno. Maitindavome kas kelias valandas, keldavomės ir naktimis. Nešiodavausi ją prie kūno, kad būtų šilta. Žinodami, kad jau nemokėtų išgyventi laisvėje, sukūrėme jai kuo geresnes sąlygas namuose. Ji gyvena laisva, turi net atskirą kambarį su išėjimu į lauko voljerą. Tai ypatingas gyvūnas – smalsus, norintis žaisti, bet tik su savais, svetimiems skaudžiai kanda. Voverės priežiūrai reikia ypatingų sąlygų ir visos namų taisyklės pagal voverę Bori“, – pasakojo Skaistė.
Skaistė – ne tik plačia širdimi, bet ir kūrybiniais talentais apdovanotas žmogus. Draugystė ir bendra kūrybinė veikla jai suteikė daug nepamirštamų akimirkų, o moters kartu su centro lankytojais piešti paveikslai puošia šios įstaigos sienas.
Ukmergiškės svajonės skrieja į ateitį – norėtų surengti savo kūrybos darbų parodą.
Prisipažįsta, kad labai gaila dėl karantino sustabdytų savanorystės veiklų – pasiilgo pokalbių, pasivaikščiojimų, šokių, švenčių. Kai tik bus įmanoma, būtinai tęs pradėtą veiklą.
