Sakoma, rask mėgstamą darbą ir gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti. Netrukus 50 metų jubiliejų minės Biržų vaikų lopšelis – darželis „Genys“. Šioje įstaigoje jau 43 metus dirba moteris, jaunystėje sėkmingai ištraukusi mėgstamo darbo loterijos bilietą. Su auklėtojos padėjėja Nijole Pranckevičiene kalbėjome apie vaikus ir tėvus, praeitį ir dabartį, linksmus ir graudokus atsitikimus, apie džiaugsmą ir malonumą dirbti širdžiai artimą darbą.

Įžvalgi klasės auklėtoja

Esu kilusi iš Daniūnų kaimo, mokiausi Kirdonių aštuonmetėje mokykloje. Tais laikais buvo tokia praktika, kad vyresnieji mokiniai pionieriai turėjo padėti, kaip tada sakydavo, „šefuoti“ mažesniuosius vaikus – spaliukus. Auklėtoja Dževečkienė atkreipė dėmesį, kad man gerai sekasi su mažaisiais bendrauti ir sutarti. Ji ir patarė daug nesvarstyti - baigus mokyklą tapti darželio auklėtoja. Baigusi Kirdonių aštuonmetę, įstojau į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, ten įgijau ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę.“

Pradžioje – laikinas darbas

„Į Biržus buvo 10 paskyrimų, tačiau pradžioje nebuvo tiek laisvų darbo vietų. Mane priėmė dirbti laikinai. Viena auklėtoja neturėjo pedagoginio išsilavinimo, pavasarį iš darbo ji išėjo, man liko jos vaikai. Kai atėjau dirbti 1977 metais, darželis jau veikė septintus metus. Tuo metu Biržuose iš viso buvo du darželiai – mūsiškis ir fabriko „Siūlas“.

20 metų dirbau darželio, o likusius metus – lopšelio grupės auklėtoja. Vedėja pastebėjo, kad su mažiukais man geriau sekasi. Iš tiesų, kuo vaikas mažesnis, tuo man kažkaip mielesnis. Gal per didelė „gerietė“ buvau, kad vyresnėliai mažiau manęs klausė.

39 metus dirbau auklėtoja, dabar ketvirtus metus esu auklėtojos padėjėja. Manau, kad „Genys“ man bus pirma ir vienintelė darbovietė.“

Vaikai ir tėvai – tada ir dabar

„Jaučiu didelį skirtumą, kokie vaikai ateina į darželi dabar, lyginant su tais, kurie ėjo prieš kelis dešimtmečius. Dabar vaikai ateina į darželį labiau išprusę ir drąsesni, nebijantys svetimų žmonių, komunikabilūs. Kai pasikalbi su mamytėmis, sužinai, kad vaikai įvairius užsiėmimus jau lankė iki darželio, tėvai juos drauge visur vedžiojasi, vežasi. Ateina vienerių mažiukai ir matosi, jog su vaikučiu dirbta, jis mokytas.

Anuomet vaikai buvo baugštesni, labiau suaugusių žmonių bijodavo, jautėsi, kad namuose jie mažai ar visai lavinti nebuvo. Sėdi toks vaikas kampelyje, niekaip jo prakalbinti negali.

Aišku, ir tada, ir dabar būna ašarų, kai tėtis ar mama išeina. Panešiojam mažylį, priglaudžiam. Diena kita prabėga, ir jau pats lipa ant kelių. Kai valgyti atneša, tik „niam niam“ šūksniai girdėti

Kitokie dabar ir tėvai. Jauni žmones daugiau dėmesio skiria vaikams, jų lavinimui. Jiems rūpi, kad vaikas išmoktų. Mes deriname su mamytėmis, kad veiktume vieningai. Tarkime, mama namuose jau nebeduoda vaikučiui čiulptuko, tai ir darželyje mes taip pat darome, kad nebūtų skirtumo. Nors dabar mažiau vaikų prie čiulptukų pripratę, mamytės juos ilgiau savo pienu maitina, stengiasi. Apskritai mamos dabar rūpestingesnės, vaikučius prie darželio ilgiau pratina, pradžiai palieka valandai, dviem, toliau – ilgiau. Nebėra taip, kad atvedė vaiką ir iškart visai dienai paliko. Tėvai prašo, kad, jei vaikas ilgiau verkia, jiems skambintų, kviestų. Kartais taip ir atsitinka. Dalis vaikų darželyje būna ne visą dieną. Seniau tokios praktikos nebuvo, kad tik kelioms valandoms ar pusei dienos vaiką paliktų.

Kitas reikalas, kad dabar mamos gali trejus metus auginti vaikus, neiti į darbą. Arba visai nedirbti. Kai aš auginau dukrą, vos tik jai metai sukako, kitą dieną jau turėjau būti darbe.

Bendras įspūdis toks, kad šiuolaikiniai tėvai yra rūpestingesni, visai kitaip žiūri į vaikų auginimą bei jų lavinimą, nei tai buvo mano jaunystės laikais. Jie labiau supranta, kad yra atsakingi už savo vaikučių ateitį, vaikų auklėjimo ir mokymo nepalieka vien darželiui ar mokyklai.

Sovietmečiu vaikams buvo griežtesnė tvarka taikoma, savotiškas muštras. Susodindavome juos ant kėdučių grupėje puslankiu, rankutes jiems reikėdavo kelti, kai norėdavo kalbėti. Buvo nustatytos ugdymo programos, jos turbūt buvo vienodos visuose darželiuose. Gal labai prastos jos ir nebuvo, tačiau kūrybiškumo, iniciatyvos ir asmenybės lavinimas tikrai nebuvo pabrėžiamas. Labiau siekta suvienodinti visus vaikus, nebuvo skatinamas vaikų individualumas Dabar to nėra, vaikai turi daugiau laisvės, jie gali siūlyti, apie ką kalbėtis, klausinėti. Ugdymo programas dabar kuria pačios auklėtojos, o vaikai yra smalsesni ir kūrybiškesni.

Dabar didelis dėmesys skiriamas vaikų pasiekimams, auklėtojos juos fiksuoja, apie tai rašo ir kelia informaciją į kompiuterį. Tėveliai gali prisijungti prie sistemos ir pasiskaityti, ką išmoko ar sužinojo jų atžalos. Sovietmečiu tų pasiekimų fiksuoti nereikėjo, atsiskaityti tėvams, kaip jų vaikai tobulėja, nebuvo reikalaujama.“

Apie maistą ir buitį

„Vaikų maitinimas taip pat labai pasikeitęs į gerąją pusę. Maistas dabar sveikesnis ir įvairesnis. Daug daržovių, vaisių, liesa mėsa – paukštiena, triušiena. Kiek ir kokių produktų reikia, tiek nuperka ir atveža. Visko, ko tik reikia, galima be vargo gauti, produktų deficito nėra.

Seniau atveždavo į darželio virtuvę pusę kiaulės, lašiniai storiausi. Kaip sovietmečiu buvo priimta, dalis mėsos tyliai iškeliaudavo į virtuvėje dirbančių moterų namus. Vaikų maiste būdavo daug riebalų, riebių padažų. Daržovių pasirinkimas buvo menkas – kopūstai ir burokėliai, daugiau nieko iš žalumynų nebuvo. Bet vaikai visais laikais gerai valgė, jiems skanu buvo.

Aišku, tada darželis prastokai atrodė, nepalyginsi su dabartine būkle. Pačios grupių patalpas remontuodavome, kiekvienais metais vasarą grindis, palanges dažydavome.

Darželio grupėse būdavo apie 20 vaikų, lopšelio – 15. Grupėje dirbdavome dviese – auklėtoja ir padėjėja, tada „šeimininkute“ ji būdavo šaukiama.

Žaislų grupėse vaikams buvo, bet gerokai mažiau nei dabar.

Žaisliukai daugiausiai buvo guminiai arba mediniai, lauko žaidimų aikštelės irgi gerokai skurdesnės ir primityvesnės buvo nei dabar.

Vaikučių buvo daug, darželiuose vietų trūkdavo. Ne paslaptis, kad žmonės ieškodavo visokių teisėtų ir neteisėtų būdų, „blatų“, kaip savo mažylį „įtaisyti“ į darželį.

Dabar vasarą, jei mažai lieka vaikų, dvi grupes sujungia į vieną. Taip gali viena auklėtoja išeiti atostogų. Auklėtojoms, kaip ir mokytojams, atostogos trunka du mėnesius. Sovietmečiu grupių nejungdavo, būdavo, lieka vasarą du trys vaikai ir auklėtoja su šeimininkute“.

Keičiasi kartos

„Jauni tėvai dabar turbūt ir nesusimąsto, kad kitados nebuvo sauskelnių. Tėvai, atvesdami vaikus į darželį, atnešdavo ir maišelį kelnių. Vaikams į kelnes dėdavo marlinius ar flanelinius įklotus, kad drėgmę sugertų. Vakare maišelį su šlapiomis kelnaitėmis ir įklotais mamos nešdavosi į namus, ten plaudavo ir džiovindavo. Didžiulis palengvinimas tėvams yra sauskelnės, nebereikia kalnų vystyklų plauti.

Visokių šeimų pasitaikydavo, buvo ir tokių, kurios nelabai rūpestingai žiūrėjo į tuos dalykus, į vaikų priežiūrą. Pritrūkdavome sausų kelnių, kartais pačios jas plaudavome. Visko buvo. Ir vaikus pasiimti pamiršdavo, vesdavome juos su padėjėja į namus vakare. Gerai, jei tėvus namuose rasdavome, yra tekę ir pas kaimynus palikti.

Tiek vaikų per darželį praėjo, kad jau ne tik „Genį“ lankę tėvai savo vaikus atveda, bet ir seneliai, buvę auklėtiniai, su anūkais ateina. Pirmiesiems mano prižiūrėtiems vaikučiams dabar jau apie penkiasdešimt metų. Daug žmonių mieste atpažįsta, sveikinasi, nors vaikus vedė prieš dvidešimt ar daugiau metų“.

Pabėgimas

„Turbūt didžiausią stresą patyriau, kai viena mano grupės mergaitė buvo pabėgusi. Seniai tai buvo, gal prieš trisdešimtį metų. Visa grupė buvome kieme, ravėjome daržą. Tada darželio tvora buvo žemutė, gal ir prairusi, vartai visai kitokie, lengvai atidaromi. Apsižvalgiau, o mergaitės nebėra. Puolėm ieškoti, susiradom ir pasikvietėm iš darbo mergaitės mamą. Didžiulis sukrėtimas, gerai, kad laimingai baigėsi ir nieko neatsitiko. Bėglė, pasirodo, savarankiškai parėjo į namus, jai jau penkeri metukai buvo. Su mažaisiais tokių dalykų nebūna.

Seniau labai buvo akcentuojamos šventės, ypač išleistuvės į mokyklą. Dar kovo 8 dieną labai minėdavome, darydavome su vaikais dovanėles mamoms, meninę programą, daug eilėraštukų vaikams tekdavo išmokti. Dabar tai nėra taip sureikšminama, šventės ruošiamos, bet kukliau ir paprasčiau, neperspaudžiant“.

Skaniausi – darželio kotletai

Nijolė Pranckevičienė, be gausybės darželio auklėtinių, užaugino dvi savas dukras – Jurgitą ir Živilę. Abi lankė mamos darželį, bet ėjo į kitas, ne Nijolės prižiūrimas grupes. Anot N. Pranckevičienės, taip ir vaikams, ir mamai buvo lengviau. Pasak moters, dukroms darželyje patiko, čia jos neverkdavo ir mielai valgė darželio maistą. „Živilė ir šiandien dar prisimena, kokie skanūs buvo darželio kotletai, nors praėjo jau trisdešimt metų“, - juokiasi ponia Nijolė.

Abi dukros pačios seniai jau mamos, padovanojusios močiutei tris anūkes ir anūką. Jau daug metų dukrų šeimos gyvena užsienyje, vaikai ten lanko mokyklas, močiutę anūkai džiugina aplankydami vasarą ar pokalbiais internetu.

„Niekada nesigailėjau pasirinkusi šią profesiją. Ėjau į darbą kaip į šventę, todėl ir nedidelis atlyginimas nuo šio darbo neatbaidė. Taip greitai tie metai bėgo ir prabėgo“... – šypsosi ponia Nijolė.

Antanas Vaičeliūnas