Lietuvos samariečių bendrijos Alytaus skyriaus vadovė Virginija Montvilaitė: „Ne tiek ir mažai jau darome, svarbiausia, kad tai darome kokybiškai ir gerai pagal gerojo samariečio mums parodytą pavyzdį.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos Aly­taus sky­riaus va­do­vę Vir­gi­ni­ją Mont­vi­lai­tę vis di­des­nis aly­tiš­kių ir Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jų bū­rys va­di­na ge­rą­ja sa­ma­rie­te. Nors sa­ma­rie­čių veik­la Aly­tu­je dar ne­ga­li kaip ki­tos lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos pa­si­gir­ti sa­vo il­ga­am­žiš­ku­mu, ta­čiau jos pir­mie­ji me­tai pa­lie­ka žmo­nių šir­dy­se džiaugs­mo ir dė­kin­gu­mo. V.Mont­vi­lai­tę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

Apie ge­rą­jį sa­ma­rie­tį

Vie­nas žmo­gus ke­lia­vo iš Je­ru­za­lės į Je­ri­chą ir pa­kliu­vo į plė­ši­kų ran­kas. Tie iš­ren­gė jį, su­mu­šė ir nu­ė­jo sau, pa­lik­da­mi pus­gy­vį. At­si­tik­ti­nai tuo pa­čiu ke­liu ėjo vie­nas ku­ni­gas ir, pa­ma­tęs jį, pra­ėjo ki­ta ke­lio pu­se.

Taip pat ir le­vi­tas, pro tą vie­tą ei­da­mas, jį pa­ma­tė ir pra­ėjo ki­ta ke­lio pu­se. O vie­nas sa­ma­rie­tis ke­liau­da­mas už­ti­ko jį ir pa­si­gai­lė­jo.

Pri­ėjęs jis ap­ri­šo jo žaiz­das, už­pil­da­mas alie­jaus ir vy­no, už­kė­lė ant sa­vo gy­vu­lio, nu­ga­be­no į už­ei­gą ir slau­gė jį. Ki­tą die­ną iš­ke­liau­da­mas jis iš­si­ė­mė du de­na­rus, pa­da­vė už­ei­gos šei­mi­nin­kui ir ta­rė: „Slau­gyk jį, o jei­gu ką iš­lei­si vir­šaus, su­grį­žęs at­si­ly­gin­siu“…

Pa­gal evan­ge­lis­tą Lu­ką, Nau­ja­sis Tes­ta­mentas

– Sa­ma­rie­čių is­to­ri­ja tur­tin­ga, įdo­mi. Kiek tai sie­ti­na su ge­ro­jo sa­ma­rie­čio el­ge­siu, ku­ris mi­ni­mas Bib­li­jo­je?

– Mū­sų sa­ma­rie­čių ben­druo­me­nė ypa­tin­ga, vien tik pa­va­di­ni­mu įpa­rei­go­ta pa­tei­sin­ti taip ge­rai ži­no­mą Bib­li­jo­je ge­ro­jo sa­ma­rie­čio var­dą.

Tuo pa­vyz­džiu nu­ro­do­ma ir dar­bų kryp­tis, ku­ria net ne­su­si­mąs­ty­da­mi tu­ri­me ei­ti ir ei­na­me, da­ro­me tik ge­rus dar­bus ir tuo ge­ru­mu da­li­ja­mės su vi­sais ir vi­sus už­kre­čia­me ge­ru­mo dva­sia. Tik taip mes pa­tei­sin­si­me ge­ro­jo sa­ma­rie­čio var­dą. Tuo la­bai džiau­gia­mės, nes žmo­nės, iš­gir­dę tik pa­va­di­ni­mą, jau ži­no, kad mes jiems pa­dė­si­me kuo ga­lė­si­me, tai la­bai ska­ti­na ge­riems dar­bams.

– Lie­tu­vo­je sa­ma­rie­čių ben­dri­ja įsi­kū­rė 1992 me­tų pra­džio­je Kau­ne, Šv. Kry­žiaus, ki­taip va­di­na­mo­je Kar­me­li­tų, baž­ny­čios kle­bo­ni­jo­je. Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ra­do­si Aly­taus sa­ma­rie­čiai?

– Aly­taus sa­ma­rie­čiai at­si­ra­do man la­bai ne­įpras­tai, apie tai pa­pa­sa­ko­siu vė­liau ir pla­čiau. Trum­pai bū­tų tiek: su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, vie­ną die­ną at­va­žia­vo Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos pre­zi­den­tas Si­gy­tas Kli­mas pa­si­kal­bė­ti, įsi­ti­kin­ti, kad šiam dar­bui tin­ku. O aš to tik ir lau­kiau, ir sta­čia gal­va puo­liau kur­ti nau­ją Aly­taus sky­rių. Nie­ko ne­su­pra­tau, ne­ži­no­jau net nuo ko pra­dė­ti, kon­sul­ta­vau­si su vi­sais, kas tik su­si­ję su lab­da­ros ir pa­ra­mos dar­bu. Iš pri­gim­ties esu op­ti­mis­tė, ti­kė­jau­si, kad tik sprag­tel­siu pirš­tais ir jau vis­kas, jau dir­bu, pa­de­du vargs­tan­tiems žmo­nėms, kam rei­kia pa­gal­bos ir t. t.

Ge­rai, kad bu­vo ša­lia ir sa­vo pa­ta­ri­mais bei ra­my­be ma­ne pa­lai­kė Kau­no lab­da­ros ir pa­ra­mos as­me­ni­nio fon­do „Vil­ties sa­la“ di­rek­to­rius Sau­lius An­dra­šiū­nas.

Tai­gi, veik­los pra­džia – Vil­ties gat­vė­je esan­čio dar­že­lio pa­tal­po­se, už ku­rias tu­riu dė­ko­ti mies­to sa­vi­val­dy­bei. Ten ir pra­dė­jau kur­tis ir dirb­ti nuo 2019 me­tų va­sa­rio 13 die­nos. Mes dar la­bai jau­ni ge­rie­ji sa­ma­rie­čiai.

– Ma­žai kas ži­no apie Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą, skir­tą pa­dė­ti aly­tiš­kiams. Kam ski­ria­te sa­vo pa­gal­bą ir ko­kia ji?

– Mes ži­no­mi ir ne­ži­no­mi, nie­kas mū­sų ne­fi­nan­suo­ja ir iki šiol ne­tu­rė­jo­me rė­mė­jų. Tik šį lap­kri­tį mus pa­sie­kė pir­mų­jų rė­mė­jų iš­ties­ta pa­gal­bos ran­ka – tai Aly­taus mies­to ZON­TA klu­bo dos­ni ran­ka. Tie­siog dir­bo­me kaip ga­lė­jo­me, bet la­bai no­rė­jo­me da­ry­ti ge­rus dar­bus ir mums pa­ga­liau pa­si­se­kė, iš­si­pil­dė sva­jo­nė. Štai jūs pa­ruo­ši­te apie mus pub­li­ka­ci­ją ir mes jau bū­si­me dar dau­giau ži­no­mi.

O mū­sų ben­dri­jos mi­si­ja – nuo­la­ti­nė ko­va su skur­du, ne­įga­lių­jų bei vie­ni­šų žmo­nių at­skir­ti­mi, hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba so­cia­li­nėms reik­mėms, dar­bas su jau­ni­mu, so­cia­li­nė pre­ven­ci­ja, glo­ba ir so­cia­li­nių pro­gra­mų įgy­ven­di­ni­mas.

Ga­liu pa­si­gir­ti: nuo šių me­tų spa­lio da­ly­vau­ja­me Už­im­tu­mo tar­ny­bos eu­ro­pi­nia­me pro­jek­te „Už­im­tu­mo ska­ti­ni­mo ir mo­ty­va­vi­mo pa­slau­gų ne­dir­ban­tiems ir so­cia­li­nę pa­ra­mą gau­nan­tiems as­me­nims mo­de­lis“.

Veik­lą pra­dė­jo­me nuo pri­sis­ta­ty­mo Aly­taus mies­tui ir ra­jo­nui, va­žia­vo­me į ra­jo­no bib­lio­te­kas ir joms do­va­no­jo­me nau­jų kny­gų.

Vi­sai mū­sų veik­lai įsi­bė­gė­ti la­bai truk­do ka­ran­ti­nai, ka­dan­gi mū­sų ben­druo­me­nės na­riai prak­tiš­kai yra ri­zi­kos gru­pė­je, mums vis bu­vo kaž­kiek su­ri­ša­mos ran­kos, stab­do­ma veik­la.

O pa­grin­di­niai dar­bai, tai mais­to, rū­bų, bui­ti­nių ir hi­gie­ni­nių prie­mo­nių da­li­ji­mas, vaikš­ty­nių, ne­įga­lių­jų ve­ži­mė­lių, ra­men­tų sko­li­ni­mas, taip pat jau tu­ri­me ir elek­tri­nę lo­vą, ji skir­ta sko­lin­ti. Li­go­nius ir se­ne­lius bei ne­įga­liuo­sius ve­ži­mė­liuo­se pa­ly­di­me į po­li­kli­ni­ką ir at­gal, taip pat vie­nin­te­liai Aly­tu­je tei­kia­me li­go­nių ir ne­įga­lių­jų, ku­rie yra gu­lin­tys ar sė­di ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, nu­ne­ši­mo ir už­ne­ši­mo pa­slau­gą.

Ne tiek ir ma­žai jau da­ro­me, svar­biau­sia tai da­ro­me ko­ky­biš­kai ir ge­rai pa­gal ge­ro­jo sa­ma­rie­čio mums pa­ro­dy­tą pa­vyz­dį.

– Kur da­bar yra Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos būs­ti­nė ir su ko­kio­mis ki­to­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis ben­drau­ja­te, pa­lai­ko­te ry­šius?

– Da­bar mus ga­li­te ras­ti Sa­va­no­rių g. 8A, Aly­tu­je. Pa­aiš­kin­siu, ko­dėl mes iš­si­kraus­tė­me iš Vil­ties gat­vės. Mū­sų veik­los nie­kas ne­fi­nan­sa­vo, at­si­ra­do įsi­sko­li­ni­mas sa­vi­val­dy­bei už pa­tal­pas ir bū­tu­me at­si­dū­rę bė­do­je, bet čia vėl mums iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką „Ca­ri­to“ iko­na – Al­du­tė Va­si­liaus­kie­nė.

Ji pa­ta­rė kreip­tis pa­gal­bos į Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios kle­bo­ną, de­ka­ną Arū­ną Už­upį. Šis ge­ra­šir­dis, nuo­sta­bus dva­si­nin­kas mus pri­glau­dė po sa­vo tė­viš­ku spar­nu, lei­do įsi­kur­ti bal­ta­ja­me na­me­ly­je vie­na­me kie­me su „Ca­ri­tu“. Taip pra­si­dė­jo mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mas.

Juk leng­viau iš­gy­ven­ti sun­kiu lai­ko­tar­piu dviem pa­de­dant vie­nas ki­tam, ne­gu kiek­vie­nam at­ski­rai. Nuo šiol jau­čiuo­si sa­vo ro­gė­se, jei­gu pa­si­da­ro sun­ku, vi­sa­da krei­piuo­si į de­ka­ną Arū­ną Už­upį, jei­gu ne­drįs­tu kreip­tis, ta­da jis pats vi­sa­da pa­klaus, ar ga­li kuo nors pa­dė­ti. Ga­liu tik šir­din­gai de­ka­nui pa­dė­ko­ti vi­sų Aly­taus sa­ma­rie­čių var­du.

Tuo me­tu, kai dar tik mo­kė­mės dirb­ti, su­si­ra­do­me drau­gų ir ben­dra­dar­biau­ja­me iki šiol. Tie drau­gai – tai „Mais­to ban­kas“, Lie­tu­vos pro­ba­ci­jos tar­ny­bos Kau­no re­gio­no sky­riaus dar­buo­to­jai, „Tė­viš­kės na­mai“, Vai­kų die­nos cen­tras „Ga­li“, Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­tas“, Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tras, Aly­taus mies­to mo­te­rų kri­zių cen­tras, drau­gau­ja­me su Rau­do­nuo­ju Kry­žiu­mi. Šiuo me­tu bi­čiu­lių tu­ri­me tiek, bet tai tik pra­džia.

Puo­se­lė­ju sva­jo­nę, kad tar­pu­sa­vy­je ben­dra­dar­biau­tų vi­sos Aly­tu­je esan­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, juk mes dir­ba­me nau­din­gą dar­bą tam pa­čiam žmo­gui, ku­riam rei­kia mū­sų pa­gal­bos. Ko­dėl ne­ga­li­me drau­gau­ti, da­ly­tis tuo, kuo ga­li­me pa­si­da­ly­ti, ap­si­keis­ti pa­tir­ti­mis. No­rė­čiau, kad bū­tų drau­giš­ki tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, o ne vie­nam ki­ta­me ma­ty­ti „kon­ku­ruo­jan­čią fir­mą“. Daug dau­giau pa­da­ry­tu­me dėl žmo­gaus drau­gau­da­mi, ben­dra­dar­biau­da­mi. Ma­nau, jog ka­da nors ir ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys.

– De­vi­zą Jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri?

– Taip, mes tu­ri­me sa­vo de­vi­zą. Jis skam­ba taip – „Sku­bė­ki­me da­ry­ti ge­ra!“

– Yra žmo­nių, ku­rie au­ko­ja re­gu­lia­riai, yra, ku­rie nu­si­tei­kę prieš au­ko­ji­mą. Vi­sa­da ra­si žmo­nių, ku­rie lai­ko­si va­di­na­mo­sios Fols­te­rio de­šim­ti­nės, ka­da de­šim­tą pro­cen­tą pa­ja­mų žmo­gus ski­ria pa­si­rink­tai or­ga­ni­za­ci­jai ar žmo­gui. Au­ko­ti, da­ly­tis yra gra­žu ir pras­min­ga.

– Lab­da­rin­gą dar­bą dir­bu dar la­bai trum­pai, tik ant­rus me­tus. Su­si­dur­ti su to­kiais rė­mė­jais, ku­rie au­ko­tų sta­bi­liai pa­skir­tą su­mą, dar ne­te­ko, bet la­bai sva­jo­ju ir ti­kiuo­si at­ei­ty­je tu­rė­ti to­kių rė­mė­jų, at­si­ras­tų dau­giau ga­li­my­bių vi­sa­pu­siš­kai pa­dė­ti vargs­tan­tiems.

To­kių, ku­rie ne­au­ko­ja ir prie­šiš­kai nu­si­sta­tę, su­ti­kau nuo pir­mos dar­bo die­nos, bet tai žmo­nių pa­si­rin­ki­mo tei­sė. Vi­sa­da ger­biu bet ko­kią žmo­nių nuo­mo­nę. Ją iš­klau­sau, bet pa­si­lie­ku prie sa­vo­sios. Ži­nau, kad at­eis to­kia va­lan­da, kai žmo­gus su­pras, o mums ir vie­nas cen­tas to­ly­gus di­des­nėms ga­li­my­bėms.

– Vi­suo­met džiau­giuo­si žmo­nė­mis, ku­rie at­si­lie­pia į pa­gal­bos šauks­mą. Bent šiuo me­tu – ar nė­ra svar­biau­sia pa­au­ko­ti sa­vo lai­ko? Juk sta­tis­ti­ka bau­gi­na – kas tre­čias sen­jo­riš­ko am­žiaus žmo­gus yra vie­ni­šas.

– Iš tie­sų jūs vi­siš­kai tei­si. Da­bar vie­ni­šų žmo­nių skai­čius ne ma­žė­ja, bet au­ga. Su­si­dū­ru­si su šia pro­ble­ma aš taip pat il­gai gal­vo­jau, ko­dėl taip yra. Ma­nau, kad pa­ti pra­džia bu­vo pa­da­ry­ta, kai žmo­nės su­si­kraus­tė gy­ven­ti į dau­gia­aukš­čius na­mus, juos tie­siog pa­va­din­ki­me nar­ve­liais.

Pra­džio­je dar bu­vo iš­li­kęs įpro­tis ben­drau­ti su kai­my­nais, lan­ky­ti drau­gus, bet po tru­pu­tį grei­tė­jant gy­ve­ni­mo tem­pui, vis­kas ėmė keis­tis į blo­gą­ją pu­sę. Dar pri­si­dė­jo ma­žė­jan­tis gims­ta­mu­mas, jam tu­rė­jo įta­kos tie pa­tys nar­ve­liai, la­bai pa­to­gu – grį­žau na­mo, už­si­da­riau du­ris ir nie­ko ne­rei­kia, il­siuo­si. Drau­gas – te­le­vi­zo­rius. To­liau se­kė kom­piu­te­ri­za­ci­ja, vėl pa­to­gu – ta­vo drau­gai yra dė­žu­tė­je, kam ei­ti kur nors, ieš­ko­ti ko ne­pa­me­tęs.

Žmo­nės juk sens­ta, ma­žė­ja drau­gų ra­tas, ir ta­da pra­de­da su­pras­ti, kad li­ko vie­nas tik su te­le­vi­zo­riu­mi ir kom­piu­te­riu. O su kuo pa­si­kal­bė­ti, nes kal­bė­tis tai ga­li, bet tau nie­kas ne­at­sa­kys. Ben­dra­vi­mo įpro­čiai pa­si­kei­tę, taip ir su­si­du­ria­ma su vie­nat­ve.

Tur­būt di­džiau­sia pro­ble­ma ne man­da­gus po­kal­bis su kai­my­nais, sve­ti­mais žmo­nė­mis, bet kad nė­ra su kuo pa­si­bar­ti, pa­si­pyk­ti, iš­si­krau­ti. Juk ne­si­pyk­si su kai­my­nu, jei­gu bė­da – tu jo ne­pri­si­šauk­si.

Vis­ką kau­pian­tys sa­vy­je tam­pa pik­tais, nie­kur ne­lau­kia­mais žmo­nė­mis ir re­ziu­mė – vie­nat­vė.

Iš tie­sų žmo­nės da­bar ne­pra­šo rū­bų, mais­to – mi­ni­ma­liai, bet jie pra­šo ben­dra­vi­mo. Jie man skam­bin­tų ry­tą va­ka­rą, sten­giuo­si, kiek ga­liu, ben­drau­ti su jais, bet vie­nas lau­ke ne ka­rys, ieš­kai sa­va­no­rių, ku­rie mo­kė­tų ben­drau­ti su to­kiais žmo­nė­mis.

Po tru­pu­tį dau­gė­ja sa­va­no­rių, bet ne taip ir tiek, kiek no­rė­tų­si. Juk sa­va­no­ris dar­bą tu­ri at­lik­ti ne­at­ly­gin­ti­nai, bet ge­rai. Daž­niau­siai vi­si no­rė­tų, bet ne­tu­ri lai­ko. Ne­ap­mo­ka­mas lai­kas tie­siog ta­po pra­ban­ga. Pa­pras­čiau – at­ve­žiau, pa­da­viau ir pa­mir­šau. Bet ne­pa­gal­vo­ja­ma, o jei­gu aš pats nu­veš­čiau tą gė­rį as­me­niš­kai tam žmo­gu­čiui, pa­si­kal­bė­čiau po­rą va­lan­dų ir duo­čiau jam daug dau­giau ne­gu tik at­li­ku­sius daik­tus ir rū­bus. Tie­siog, vi­si gal­vo­ja­me apie sa­ve, o ne apie to­kį pa­tį, bet ki­tą.

– Pa­ste­bė­jau, kad la­bai pa­tin­ka vai­kams au­ko­ti ki­tiems. Va­di­na­si, au­ga at­jau­tes­nė kar­ta?

– Jau­no­ji kar­ta vi­siš­kai ki­to­kia, ji mo­kyk­lo­je mo­ko­ma sa­va­no­riau­ti, ma­to sa­va­no­ria­vi­mo pa­vyz­džių, tad vi­sai ki­taip žiū­ri į se­ną pa­si­li­go­ju­sį žmo­gų. Iš tie­sų man la­bai pa­tin­ka jau­no­ji kar­ta, ne vi­si juos su­pran­ta­me, pyks­ta­me, kad jie ne to­kie, kaip mes bu­vo­me sa­vo lai­ku, bet jie šau­nūs. Kiek te­ko su­si­dur­ti su jau­ną­ja kar­ta, ar tai bū­tų vai­ki­nai, ar mer­gi­nos, jie mie­lai au­ko­ja ir ne­di­de­les su­mas pi­ni­gų. Kaž­kaip vis­ką sa­vai­me su­pran­ta, kad rei­kia pa­dė­ti se­ne­liams, li­go­niams.

Jiems vis­kas aiš­ku, rei­kia tai rei­kia. Vi­sa­da jais ga­liu pa­si­ti­kė­ti, jei­gu pa­pra­šy­siu pa­gal­bos ir jos rei­kės se­ne­liams, jie la­bai at­sa­kin­gai tai at­liks. Vi­sa­da at­lik­da­mi už­duo­tį pri­si­me­na sa­vo se­ne­lius ar pa­si­li­go­ju­sius sa­vus ar­ti­muo­sius. Pa­si­pa­sa­ko­ja apie tai. Žiū­ri, kaip jie gul­do į lo­vą ne­vaikš­čio­jan­čią se­nu­tę, tai ga­li ir aša­rą iš­spaus­ti.

La­bai sma­gu dirb­ti su vy­ru­kais virš 20-ies me­tų. At­ro­do vy­ru­kai, jiems tie li­go­niai ir se­ne­liai nė mo­tais, ir kaip klys­ta­me, jie tai at­liks daug at­sa­kin­giau ne­gu bet ku­ris su­au­gęs vy­ras. Žo­džiu, ne­nu­ra­šy­ki­me mū­sų jau­no­sios kar­tos, jie la­biau pa­žen­gę už mus sa­va­no­rys­tė­je ir at­jau­to­je. Tą sa­kau la­bai at­sa­kin­gai.

– Aš vis ne­ran­du at­sa­ky­mo į to­kį klau­si­mą: be vals­ty­bės, tiek or­ga­ni­za­ci­jų rū­pi­na­si sun­kiai be­si­ver­čian­čiais žmo­nė­mis, o jų vis dau­gė­ja. Ko­dėl?

– Čia tu­riu sa­vo nuo­mo­nę. Tie­siog, Eu­ro­pos ir mū­sų vals­ty­bės to­kia po­li­ti­ka. Kam dirb­ti, jei­gu gau­nu pa­šal­pą, iš jos mi­ni­ma­liai ten­kin­da­mas sa­vo po­rei­kius iš­gy­ve­nu. O su lai­ku pa­si­kei­čia ir po­rei­kiai, jie vis ma­žė­ja. Vi­si mo­ka­me skai­čiuo­ti, ne tik sve­ti­mus pi­ni­gus, bet ir sa­vus. Kam ei­ti dirb­ti už mi­ze­ri­nį mi­ni­mu­mą, ge­riau pri­si­dur­siu iš šo­no ir taip sau ty­liai iš­gy­ven­siu.

To­liau ši­tie žmo­gu­čiai įsi­gud­ri­na ei­ti per vi­sas lab­da­rin­gas or­ga­ni­za­ci­jas, vie­no­je šio, ki­to­je to gau­na, ir vėl jis lai­min­gai su­lau­kia sa­vo pa­šal­pų die­nos. Taip ir su­ka­si, ne­suk­da­mas sau gal­vos, at­pran­ta dirb­ti, už­si­sė­di už­im­tu­mo tar­ny­bo­je, iš­kren­ta iš dar­bo rin­kos, pra­ran­da dar­bo įgū­džius, at­si­lie­ka nuo tech­no­lo­gi­jų.

Ir kas jam be­lie­ka, to­liau tū­no­ti be jo­kios veik­los ir pra­dė­ti de­gra­duo­ti. Pas­kui ste­bi­mės, ko­dėl jis ne­dir­ba? Pyks­ta­me, te­gul ei­na dirb­ti. Jau šaukš­tai po pie­tų, jis pra­ras­tas, vals­ty­bei pa­de­dant. Ta­da vals­ty­bė vėl in­ves­tuo­ja į jį pi­ni­gus su­grą­žin­ti į dar­bo rin­ką, bet tą ga­li­ma tai­ky­ti tik tiems, ku­rie pa­tys no­ri su­grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, ki­tiems tas jau ne­be­įma­no­ma, trau­ki­nys nu­va­žia­vo.

Man pa­tin­ka dirb­ti su ra­jo­no žmo­nė­mis. Pa­žiū­rė­ki­me, kas de­da­si kai­muo­se? Jie tie­siog mirš­ta. O žmo­nės ką ten vei­kia? Ogi vi­siš­kai nie­ko, nes net ne­tu­ri ką veik­ti, jo­kio dar­bo. Ta­da vėl pa­klaus­ki­me, kas kal­tas? Kal­tas žmo­gus? Ne, kal­ta vals­ty­bės po­li­ti­ka. Ne­no­riu lįs­ti ir dis­ku­tuo­ti po­li­ti­nė­mis te­mo­mis, bet, ma­no gal­va, tik taip ir yra. Rei­kia gel­bė­ti žmo­gų, o kas gel­bės, vals­ty­bė? Ne. Žmo­gus pa­lie­ka­mas li­ki­mo va­liai, ge­rai jei­gu kas pa­ta­ria kreip­tis į lab­da­rin­gas or­ga­ni­za­ci­jas, di­de­lis ačiū, tai bent žmo­gus tu­ri ką pa­val­gy­ti ir ap­si­reng­ti.

– Vi­si žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi. Ka­da Jūs jau­čia­tės lai­min­ga? Dau­giau pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Ka­da aš esu lai­min­ga? Da­bar esu la­bai lai­min­ga, nes tu­riu šį Die­vo siųs­tą dar­bą, su ku­riuo pa­si­kei­tė vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas. Taip, ga­li­te juok­tis, ga­li­te gal­vo­ti, kad aš iš­pro­tė­jau, bet tai tie­sa. Vi­siems pa­sa­ko­ju šį ste­buk­lą. Juk pla­čiau pa­kal­bė­ti apie sa­ma­rie­čių at­si­ra­di­mą Aly­tu­je ža­dė­jau po­kal­bio pra­džio­je.

O bu­vo taip. Bū­na žmo­gaus gy­ve­ni­me lū­žio taš­kas, sa­ko, kad jis bū­na kas sep­ty­ne­ri me­tai. Ko ge­ro, taip ir man bu­vo. Vis­kas ri­to­si į dug­ną, ne­no­rė­čiau taip sa­ky­ti, tie­siog ri­to­si že­myn į blo­gą­ją pu­sę. Jau ir pa­ti gal­vo­jau, kad teks emig­ruo­ti pas duk­ras į už­sie­nį, Lie­tu­vo­je lai­kė tik se­ni tė­vai, gal­vo­jau ne­iš­tvers, jei­gu aš juos pa­lik­siu čia, o pa­ti iš­va­žiuo­siu.

Ir vie­ną die­ną bū­da­ma ne­vil­ty­je dėl sa­vo to­kio gy­ve­ni­mo, pa­ra­šiau Die­vui laiš­ką, bu­vau apie tai skai­čiu­si psi­cho­lo­gi­nė­se kny­go­se. Gal­vo­ju, ir aš tai pa­da­ry­siu, nes to­liau jau nė­ra kur kris­ti.

Su­ra­šiau ko­kio dar­bo no­rė­čiau, ir bū­tent ap­ra­šiau lab­da­rin­gą­jį dar­bą, nes nuo vai­kys­tės ma­no ge­riau­si drau­gai bu­vo se­ne­liai ir vie­ni­ši žmo­nės, bu­vau la­bai ben­drau­ti my­lin­ti mer­gy­tė. Ma­ma sa­ky­da­vo, ta­ve dau­giau žmo­nių svei­ki­na­si ne­gu ma­ne ir tie, ku­rių net aš ne­pa­žįs­tu.

Dirb­da­ma ver­sle, sten­giau­si rink­ti vis­ką, ką ma­no tur­tin­gos klien­tės no­rė­da­vo iš­mes­ti, vež­da­vau tiems žmo­nėms, kam to rei­kė­da­vo ir trūk­da­vo.

Na, pa­ra­šiau ir pa­mir­šau tą laiš­ką. Drau­gė ma­nęs gai­lė­da­ma, kad ne­su­sirg­čiau dep­re­si­ja, pa­si­ė­mė į Vil­nių bu­hal­te­riau­ti, nors aš ne­mėgs­tu to­kio dar­bo, bet bu­vo pa­dė­tis be iš­ei­ties, kaip ta­da at­ro­dė. Ir po tri­jų die­nų, man bū­nant Vil­niu­je, pa­skam­bi­na la­bai ge­ra ma­no drau­gė ir sa­ko, man siū­lė to­kį ir to­kį dar­bą, aš ne­su­ti­kau, bet pa­gal­vo­jau apie ta­ve, tu la­bai tin­ka­ma jam. Ar ga­liu duo­ti ta­vo te­le­fo­no nu­me­rį jiems? Aš su­ti­kau. Po die­nos man pa­skam­bi­na iš Kau­no Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos pre­zi­den­tas Si­gy­tas Kli­mas, pa­si­kal­ba­me, su­si­ta­ria­me su­si­tik­ti ki­tą sa­vai­tę. Tą die­ną aš ir pla­na­vau grįž­ti į Aly­tų. Su­si­ti­ko­me, vėl pa­si­kal­bė­jo­me, ir štai aš tu­riu sva­jo­nių dar­bą, ar tai ne ste­buk­las? Va­di­na­si, ste­buk­lų dar bū­na! Žmo­nės, ste­buk­lų vis dar bū­na, ti­kė­kit Vi­sa­ga­liu ir jū­sų gy­ve­ni­mas pa­si­keis 360 laips­nių kam­pu!

Pra­dė­jau dirb­ti. Ta­da pra­si­dė­jo šou, ste­bė­jau drau­gių re­ak­ci­ją, vie­nos iš man­da­gu­mo link­sė­jo gal­va, ki­tos reiš­kė sa­vo nuo­mo­nę, tre­čios lai­kė vi­siš­ka kvai­ša… Dir­bau ir iki šiol dir­bu sa­va­no­re. Bet man bu­vo ge­ra da­ry­ti žmo­nėms ge­ra, pa­dė­ti jiems, jų iš­klau­sy­ti. Kai su­lauk­da­vau jų šyp­se­nų, dė­kin­gu­mo, ir sun­ku­mai kaž­kur ding­da­vo. Bet nie­ka­da net min­ties ne­bu­vo mes­ti šį dar­bą.

Da­bar esu ten, kur esu, sa­vo ro­gė­se. Tai Die­vo do­va­na man už vi­sus sun­ku­mus ir iš­gy­ve­ni­mus, kiek jų bu­vo ma­no spal­vin­gam gy­ve­ni­me. My­liu sa­vo dar­bą, vi­sus tuos žmo­nes, ku­riuos su­tin­ku sa­vo dar­be, ir tik džiau­giuo­si, kad ga­liu jiems pa­dė­ti, kad jie ma­ni­mi pa­si­ti­ki, pa­ti­ki sa­vo gy­ve­ni­miš­kas pa­slap­tis. Su­si­kū­riau to­kią ben­druo­me­nę, ko­kia esu pa­ti, tad ga­li­te pa­gal tai ir ma­ne ver­tin­ti.

Jei­gu trum­pai apie sa­ve, tai esu pa­pras­ta su­val­kie­tė, mei­lės emig­ran­tė Aly­tu­je. Mei­lės ne­li­ko, bet aš li­kau Aly­tu­je, nes man čia ge­ra. Čia pa­tys ge­riau­si ma­no drau­gai, ge­riau­si ma­ne su­pan­tys žmo­nės. Ma­my­tė dzū­kė, ki­lu­si iš Sim­no, tė­ve­lis ki­lęs iš Kaz­lų Rū­dos, se­sė su bro­liu gi­mė Aly­tu­je, o aš gi­miau Kaz­lų Rū­do­je, bet tik aš gy­ve­nu Aly­tu­je. Kai ver­tė­si ma­no gy­ve­ni­mas, ne­bu­vo jo­kios min­ties iš­vyk­ti iš Aly­taus, jau­čiau, kad jis ma­ne įsi­ur­bė į sa­ve, bet aš čia lai­min­ga.

Tai gal tiek apie ma­ne pa­čią.

Ga­li­te di­de­lė­mis rai­dė­mis pa­ra­šy­ti: „Esu lai­min­ga dirb­da­ma šį Die­vo siųs­tą dar­bą.“

– Džiu­gu tą gir­dė­ti. Tad po­kal­bio pa­bai­go­je pa­pra­šy­siu, ką mėgs­tu da­ry­ti – at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ku­rio ne­pa­klau­siau, o Jums no­ri­si apie tai pa­kal­bė­ti.

– At­sa­ky­da­ma į jū­sų klau­si­mus, aš jau iš­si­lie­jau, gal kur ir nu­si­kal­bė­jau, nes esu tas žmo­gus, ku­riam ge­riau ne­duo­kit val­gy­ti, bet duo­ki­te pa­kal­bė­ti.

No­rė­čiau pa­dė­ko­ti vi­siems sa­vo ben­druo­me­nės na­riams, ku­rie ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, kad aš, bū­da­ma vi­siš­kai ža­lia šia­me dar­be, ga­liu jiems kaž­kuo pa­dė­ti. Man tai la­bai daug reiš­kė tuo me­tu.

No­riu dar kar­tą pa­dė­ko­ti Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios kle­bo­nui, de­ka­nui Arū­nui Už­upiui, kad pri­glau­dė varg­šus sa­ma­rie­čius po sa­vo tė­viš­ku spar­nu, kad sau­go ir glo­bo­ja.

Di­de­lis dė­kui Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­to“ va­do­vei Al­du­tei Va­si­liaus­kie­nei, ku­ri ne­pa­lie­ka ne­vil­ty­je ir da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, ypač tuo­met, kai bū­na la­bai sun­ku.

Taip pat dė­ko­ju sa­vo iš­ti­ki­miems sa­va­no­riams Gin­ta­rui, Lai­mu­tei, Lo­re­tai ir Min­dau­gui, ku­rie au­ko­ja sek­ma­die­nius, kad pa­gel­bė­tų man iš­da­ly­ti mais­tą mū­sų ben­druo­me­nės na­riams, ku­rių pas­ta­ruo­ju me­tu ypač spar­čiai dau­gė­ja. Sa­va­no­riai su­pran­ta, kaip juos ver­ti­nu, nes be jų aš kaip be ran­kų.

Tai toks ma­no ge­ro­sios sa­ma­rie­tės gy­ve­ni­mas.