Biržietę Aureliją Ušeckaitę – Michejevienę kalbinti dėl interviu teko ilgokai. Moteriai atrodė, kad ji nieko išskirtinio neveikia, tiesiog vairuoja vilkiką.

Tačiau kartu ji pripažįsta, kad vilkikus vairuojančių moterų ji žino labai mažai. Savęs, sėdinčios prie kitokio automobilio vairo, ji neįsivaizduoja. Aureliją labiausiai „užveda“ kelyje patiriamos adrenalino kupinos akimirkos. Ir, žinoma, galimybė užsidirbti.

Gyvenime patyrė daug

Aurelijai dar tik 37 – eri. Bet gyvenime ji jau spėjo patirti nemažų likimo išbandymų. Suspėjo ne tik jauna susituokti, bet ir pagimdyti keturis vaikus. Be to, ji jau jauna senelė – vyresnysis 21 metų sūnus su žmona augina dviejų mėnesių anūką. Aurelijos ir jos sutuoktinio gyvenimo keliai išsiskyrė. Tėtis būna su vaikais, kai Aurelija išvyksta dirbti į užsienį. Iš daugiavaikės šeimos kilusi moteris labai gera žino, ką reiškia slaugyti artimuosius. Prieš ketverius metus mirė jos tėvelis, o prieš dvejus – mama. Aurelija globoja ir sunkiai sergantį savo brolį, prie jos glaudžiasi dar vienas.

Ir su gydymo įstaigomis jai teko susidurti daugybę kartų. Jauniausia dukrytė, kuriai jau šešeri, gimdymo metu buvo apkrėsta kokliušu. Mama su ja ligoninėse praleido ištisus metus...

Kita dukra, kuriai jau šešiolika, nuo vaikystės kenčia nuo sunkių astmos priepuolių. Mama su dukra išmoko juos valdyti, tačiau liga nesitraukia. Kai Aurelija išvyksta dirbti, didelė atsakomybė krenta ant šešiolikmetės pečių. Ji globoja ir vienuolikmetę seserį.

Mergaitės labai ilgisi išvykstančios mamos, nors kasdien visi namiškia susisiekia telefonais. Laukiant grįžtančios mamos kambariai pakvimpa tvarka ir švara, o išsiilgusios dukrytės pakimba jai ant kaklo...

Tenkino darbo grafikas

Aurelija sako mašinos kvapą pažįstanti nuo vaikystės. Jos tėvelis dirbo vairuotoju ir į darbą pasiimdavo vaikus. Ji pati traktorių pirmą kartą vairavo būdama devynerių metų.

Moteris sako seniai galvojusi išmokti vairuoti vilkiką. Kai suprato, kad gali ramiai palikti kuriam laikui namus ir vaikus, nutarė mokytis vairuoti sunkiąją techniką. Mokslų sėmėsi Panevėžio darbo rinkos mokymo centre.Po to A. Michejevienė pakėlė sparnus į Vokietijoje esančią firmą. Joje biržietė turėjo galimybę dvi savaites dirbti, o dar dvi – ilsėtis namuose. Ir nakvoti reikėjo ne automobilio kabinoje, bet bazėje.

Šiuo metu moteris ieško kitos firmos, nes joje keičiamas darbo grafikas, pagal kurį ilgiau tektų darbuotis išvykose. Sako sulaukianti daugybės darbo pasiūlymų, todėl turi galimybę išsirinkti palankiausią.

Įstatymai priekabiautojams griežti

A. Michejevienės pagrindinė darbo vieta – Vokietija. Teko vežti krovinius į Daniją ir Olandiją. Ji dažniausiai vežioja jūrinius konteinerius, kuriuose - kompiuterinė technika, maistas, dokumentai, akmenys, paminklai ir pan.

Biržietė sako Vokietijoje sutikusi moterų, kurios vairuoja vilkikus, bet jų nėra tiek daug, kad nekeltų aplinkiniams nuostabos.

Ypač tai juntama muitinėse - ten vyrai būna galantiški, padeda nukabinti ir prikabinti priekabą. Tiesa, ji tuo nepiktnaudžiauja, moka tai padaryti ir pati.

Gatvėje vairuotoja dažnai sulaukia palaikymą rodančių gestų, siunčiamų bučkių, jai mojuoja ir siunčia sveikinimus. Aurelija girdėjo klausimų, kodėl ji, graži moteris, dirba ne kokiame nors grožio salone, o vairuoja tokią mašiną. Atsakymas būna paprastas - tai jos mėgstamas darbas. Aurelija neslepia, kad jai ir gėlių siūlyta, ir į pasimatymus buvo kviesta. Sykį vienas ukrainietis be skrupulų atsiklaupė ir paprašė būti jo žmona. Tiesa, moteris suprato, kad tam vyrui reikia ne jos, bet paso ir vizos į Lietuvą...

Vokietijoje darbe niekas nedrįsta priekabiauti – tokie dalykai giežtai draudžiami. Vis tik vieną užsienietį moteriai teko „paauklėti“ pliaukštelėjimu per žandą. Sako, to užteko. Aurelija pasiruošusi visokiems atvejams – tam vežiojasi priemonių savigynai, be to, ji yra baigusi apsaugos darbuotojo kursus, kuriuose išmoko tam tikrų gudrybių.

Jaučia adrenaliną

Kad ir kas benutiktų, idėjos vairuoti galingą transporto priemonę moteris nežada atsisakyti. Sako, kai pamato šio tipo automobilius, jai tiesiog kraujas užverda. Vairuodama jaučia tikrą adrenalino pliūpsnį.

Tas, kuris nėra vairavęs didelio krovininio automobilio, niekada nesupras, apie kiek daug dalykų reikia pagalvoti vežant sunkų krovinį. Neįsivaizduos, kokia kyla įtampa, nerimas matant įtartinas situacijas. O jų jau visokių teko patirti.

Kartais būna sudėtingų rampų, kai net nežinai, kaip prisiparkuoti. Tenka mašinas statyti milimetrų tikslumu, kitaip nepavyks uždėti krovinio. Ir gaišti kelyje negali, nes vykstant krovos darbams kiekviena minutė suskaičiuota, po tavęs laukia daugybė skubančių atlikti užsakymus vairuotojų.

Aurelijai teko stovėti ir per kelis milimetrus nuo vandens telkinio krašto, ir matyti kelyje sudegusių automobilių, apvirtusių kolegų mašinų... Ir ne vienam vyrui ji pagelbėjo statant vilkikus prie rampos. Yra tekę avariniu būdu vilkiku uždaryt sankryžas, kad galėtų įvažiuoti, tarkim, į kokį nors reikiamą kiemą.

Moteriškumo nepamiršta

Nors Aurelijos darbas laikomas vyrišku, tačiau ji niekada nepamiršta esanti moteris ir randa laiko sau. Net ir tuomet, kai visą dieną tenka praleisti mašinos kabinoje, ji pasirūpina savo išvaizda.

Aurelija nori tikėti, kad kada nors sutiks žmogų, kuris ją supras ir palaikys, leis būti savimi. „Aš jo neieškau, bet jei likimo bus lemta, tokį žmogų sutiksiu bet kur. Parduotuvėje ar nešdama šiukšles“, - svarsto moters.

Ji pasvajoja ir apie bendramintį, su kuriuo galėtų vairuoti dvivairį sunkvežimį. Biržietė bendrauja su dviem užsienyje vilkikus vairuojančiomis lietuvėmis. Su viena iš jų pajuokauja, kad ateityje bandys kartu vairuoti dvivairę mašiną.

Toli nuo šeimos sunku

Aurelija pripažįsta, kad būti toli nuo šeimos yra sunku. Ji girdėjo daug istorijų apie tai, kad dėl ilgo nebuvimo kartu poros išsiskirdavo. Pažįsta žmonių, kurie nebevairuoja dėl didelio krūvio, įtampos, streso. Tokios istorijos tik patvirtina, kad būti vairuotoju reikia pašaukimo. Moteris neslepia, kad norėtų dirbti Lietuvoje. Tačiau čia uždarbis, lyginant su kitomis Europos šalimis, yra menkas. O pinigai jai ypač reikalingi.

Aurelija atvirauja, kad vilkiko vairuotojos darbą pasirinko ir tam, kad greičiau išbristų iš tėvų paliktų skolų. Ji tikisi kada nors įrengti kaimo turizmo sodybą savo gimtajame Puodžiūniškių kaime. Ir įsigyti namą, kur glausis su vaikais, o ateityje gal ir su gyvenimo draugu. Moteris svajoja apie laimingai užaugusius ir šeimas sukūrusius vaikus. Pašnekovė stebisi dažnai sutinkamais žmonėmis, kurie dejuoja ir nesikabina į gyvenimą. Ji savo pavyzdžiu įrodė, kad esant dideliems norams viskas įmanoma. Tik reikia atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"