Liepos 6-ąją kaunietei aktorei Virginijai Kochanskytei kūrybinio darbo 40-mečio proga Kauno pilyje iškilmingai įteiktas Santakos garbės ženklas, kuriuo apdovanojami žmonės, itin nusipelnę Kaunui ir Lietuvai.

Tarp žiūrovų, besidžiaugiančių drauge su aktore, sėdėjo ir jos miela mamytė, neseniai atšventusi 85-metį, ir vyras skulptorius Arūnas Sakalauskas, kaip ir Virginija minintis savo 40-ies darbo metų sukaktį.

Prisėdusios pasikalbėti, pokalbį pradėjome nuo artimiausių žmonių.

Ar dažnai atsiduriate gimtajame Kaune, kur laukia mamytė? Ką pirmiausia perėmėte iš jos?

Turbūt pasisėmiau gerumo, noro padėti kitiems, jais rūpintis. Mama yra be galo energinga, gyvybinga. Gal todėl, kad visas jos gyvenimas buvo skirtas kitiems. Tai ją palaiko, nes, kitiems nešdamas gėrį, ir pats juo gyveni. Augome dviese su broliu Antanu (deja, dėl širdies bėdų jis iškeliavo gana anksti). Man buvo ketveri, o broliui – pustrečių metų, kai, Anapilin išėjus tėčiui, mama liko viena. Ji ištekėjo labai anksti, vos ne iš paskutinės gimnazijos klasės, labai anksti ir neteko vyro. Rūpesčius dėl išgyvenimo palengvino vyro darbovietė, pasiūlydama darbą, ir ji visą gyvenimą išdirbo darbininke „Vilko“ kailių fabrike. Padarė viską, kad mūsų su broliu vaikystė būtų laiminga, kad nejaustume tėčio stygiaus. Žiemą lankėme būrelius, vasarą važiuodavome į stovyklas, mums buvo užsakoma vaikiška spauda, ėjome į spektaklius, keliavome į ekskursijas. Kai panorau išmokti groti akordeonu, mama nupirko man jį, tik mokykis. Ji ir šiandien dar mąsto, kaip, kuo draugus nudžiuginti – visur su dovanėlėmis, gėlytėmis. Dar – mama niekada ir dėl nieko nesiskundė. Pamenu, sykį pastebėjau vaistus miegamajame ant staliuko. Kai paklausiau, nuo ko jie, ji atsakė: „ Tai šiaip sau, nieko reikšmingo…“

O pažintis su teatro pasauliu įvyko taip pat per mamą?

Gal labiau per mokyklą. Aš prisimenu, kad dar pradinėse klasėse jau šokdavau ar deklamuodavau scenoje – su mamos siūta ir iškrakmolyta marline suknele. Vėlesnėse klasėse jau lankydavome teatrą, muziejus, važiuodavome į ekskursijas… Savaitgaliais su mama eidavome į parką pasivaikščioti ir, žinoma, į vaikiškus spektaklius. Būdavome gražiai aprengti, sušukuoti, elegantiški kaip ir mūsų mama. Ji ir dabar stengiasi viską suderinti: batelius, rankinuką, skėtį, skrybėlaitę. Viena bičiulė man pasakė: „Kai matau tavo mamą, visiškai nebijau senti.“ Ir iš tiesų senatvė aplenkia aktyvų gyvenimą gyvenantį žmogų.

Nuolatiniams kūrybiniams ieškojimams taip pat turėjo įtakos mama? Kaip gimė jūsų režisuojami kameriniai spektakliai, poezijos ir muzikos programos?

Ak, tas energijos perteklius… Teatras – tai ansamblis, pasaulis, kurį kuria režisierius ir į kurį tu įsilieji stengdamasis bendrame kūrybos procese išsaugoti dalelę savęs (to mus dar studijų metais mokė prof. Irena Vaišytė). Bet likimas retai padovanoja vaidmenų, kuriuos kurdamas gali kalbėti apie tai, kas tave jaudina, kuo tu gyveni ar ko tu ilgiesi. O man norėjosi apie tai kalbėti. Iš tiesų, literatūra – tai dar viena mano jungtis su mama. Aš ją nuo vaikystės prisimenu skaitančią. Ir dabar aš po spektaklio Kaune užmiegu, o ji dar skaito. Studijų metais mes kurdavome poezijos spektaklius, tuo metu daug aktorių skaitovų keliavo per Lietuvą su poezijos programomis. Kodėl poezija? Todėl, kad į gana asketišką formą galima sutalpinti labai daug.

Teatrą kuriate visur – teatro salėse ir net fojė, muziejuose, bibliotekose, daugelyje kitų kamerinių patalpų, kreipiatės į žmogų, sėdintį greta, su programomis važinėjate (jau „suvažinėti“ trys automobiliai) po visą Lietuvą… Ir visa tai – dėl kitų, dėl mūsų, na, turbūt ir dėl savęs pačios?

Pasak Justino Marcinkevičiaus, ,,esi ne dėl savęs, esi dėl ko nors kito…“ Kūryba tai ir yra „mes“. Juk scenoje aš ne viena, dažniau su aktoriais, muzikantais, dainininkais. Mama visada siekė, kad žmonės iš šventės išeitų laimingi, taip ir aš – svajoju, kad iš susitikimų su manimi visi išeitų pilni vilties ir pojūčio, koks nuostabus gyvenimas… Yra jame visko, bet vis tiek nusveria gražioji, dieviškoji, pusė, ir ji mūsų rankose. Jau tokia kančia ir skausmu nutvilkyti Birutės Baltrušaitytės eilėraščiai, jau tiek juose mirties motyvų, vis dėlto kiekviena frazė teigia gyvenimą – jos parašytos su tokia jėga… Aš ne tik skaitau žmonėms eiles, bet ir per jas tarsi nešu viltį. Gal todėl pirmąją programą pagal B.Baltrušaitytės eiles aš ir pavadinau: „Atmintie, karti, būk saldi.“

Vėliau sekė bičiulystė su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Mykolo Kleopo Oginskio, Vinco Kudirkos kūryba, o neseniai – su lietuviškų romansų karaliumi Aleksandru Kačanausku. Pastaroji programa dedikuojama Lietuvos 100-mečiui. Juk kalbėdami apie tarpukarį regime turiningą kultūrinį gyvenimą laikinojoje sostinėje. Laisvės alėją tuo metu „šlifavo“ ir Balys Sruoga, ir Kazys Binkis, ir Maironis, ir Juozas Tumas-Vaižgantas, ir A.Kačanauskas, ir Jonas Aistis… Visi jie kūrė Lietuvą.

O dabar su kokia programa keliaujate per Lietuvą?

Šie metai – Ievos Simonaitytės, vienos iš iškiliausių Lietuvos moterų ir vienos iš stipriausių romanų kūrėjų, metai. Programa vadinasi „Ak, visko buvo…“ Kurdama rašytojos portretą, remiuosi jos kūryba, jos pačios ir amžininkų prisiminimais. Tokios Simonaitytės, kokią suvaidinu žiūrovams, mes nepažįstame. Ji išėjo 80 metų, apie ją sakydavo esą ji bjauri, pikta, susiraukusi. O kai žvelgi į jos nuotraukas, ji tokia švelni… Jaunystėje Ieva buvo tikra kvatoklė, žavi, vilkinti madingais, pačios siūtais drabužiais. O kaip atvirai bendraujanti, kaip šviesiai mąstanti, kokia romantiška. Simonaitytės knygose išskaičiau tokį meilės ilgesį, pajutau tokią jėgą… Kaip ji rašo, prieš ją buvo nusistatę visi, net Dievas. Bet ji, būdama neturtinga, net gimnazijos nebaigusi siuvėja, sukūrė save ir savo kūrybos pasaulį… Koks mums visiems pavyzdys! Programoje aš ją tokią, sugebėjusią kurti save, o vėliau – ir savo kūrybos pasaulį, ir atveriu žiūrovams.

Judu su vyru Arūnu Sakalausku esate dvi didelės, stiprios asmenybės, jūs dalijatės naujai atrastais pasauliais. Dviejų menininkų pokalbis prie kavos ar arbatos puodelio – kas gali būti gražiau?

Arūnas ką tik pažadino gyventi savo sukurtą paminklą keliautojui Antanui Poškai, o rugsėjį Švėkšnoje bus laiminamas jo paminklas prelatui Kazimierui Šauliui. Prieš kurdamas Arūnas daug skaito, aš taip pat perskaitau jo medžiagą. Jis nulipdo mažą maketą, man visada smalsu pasižiūrėti, kaip įsijausta į asmenybę. Ne vien tik atpažįstama ji ar ne, bet ir ką per tą asmenį norima pasakyti žmonėms. Mes šnekamės apie tai. Būna, Arūnas į mano pastabas atsako: „Čia literatūra…“ Taip, bet aš būtent per šią prizmę ir vertinu asmenybę. Jis stebi mano premjeras, jaudinasi, jam ramiau, kai ne aš scenoje, o kiti, tada gali mėgautis, jam artimas teatras. Abu intensyviai dirbame, ir kiekvienam iš mūsų reikalinga erdvė ir tyla, kad niekas netrukdytų, net buities rūpesčiai. Beje, jai mes esame tikrai nereiklūs.

Pamenu, ankstesniuose mūsų pokalbiuose Arūną jūs vadinote savuoju angelu sargu. Ar ir dabar jis atitinka šį vaidmenį?

O, taip (Virginija prapliumpa juoku). Mama ir Arūnas – tai mano angelai sargai. Jis žemaitis, fiziškai ir dvasiškai stiprus žmogus, nepaprastai pastovus ir kantrus, antraip, kažin ar galėtų tašyti tą pačią skulptūrą iš akmens kelerius metus. Man, impulsyviai, energingai ir nuolat skrajojančiai po Lietuvą bei pasaulį, Arūnas yra saugus ir patikimas uostas, o aš jam, tikiuosi, – mūza. Nors kažin ar jis bent kartą tą pripažino garsiai. Žemaičiai nedaugžodžiauja… Aš kiekvienąkart iš naujo įsimyliu savo vyrą, nes jis pripažįsta paprastą tiesą – už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris.

Turbūt gana retas dalykas tas sielų artumas?

Tam žodžių nereikia, kartais užtenka nedaug: peties, prie kurio gali priglusti išsekusi po spektaklių, kelionių ar neramios repeticijų dienos, o kartais ramaus pasisėdėjimo virtuvėje prieš išsiskiriant. Išsiskyrimai – mūsų kasdienybė. Susitikę ir išsiilgę vienas kito sotinamės ilgais pasivaikščiojimais prie jūros ar kavos pertraukėle mansardoje, iš kurios atsiveria vaizdas į jūrą. Kažkada mudu be ilgų šnekų suvokėme, kad mums abiem labai svarbu, ką veikiame, nes tai užpildo vos ne didesnę dalį mūsų gyvenimo. Aš – artistė ir Klaipėdos universiteto docentė, jis – skulptorius ir Vilniaus dailės akademijos profesorius. Bet mes taip pat neužmirštame, kad visų pirma esame vyras ir žmona. Šiuo požiūriu manau, kad mums, moterims, tiesiog Dievo duota šiek tiek labiau aukotis.

Turėdama tiek daug darbų dar glaudžiate pasaulio vaikus? Geros valios ambasadorė – skambus vardas, kas slypi po juo?

UNICEF – tai sėkmingiausia pasaulyje humanitarinė organizacija, dirbanti išskirtinai vaikams. Garbė atstovauti šiai organizacijai Lietuvoje. Šiais metais vyksime į Malavį, esantį pietinėje Afrikoje. Jau teko lankytis Kambodžoje, Tanzanijoje, Svazilande, Haityje, Mozambike. Sunku patikėti, kad šiais civilizacijos laikais yra šalių, kur vaikai miršta iš bado. Palyginti su jais, mes gyvename rojuje. Tik filmuose buvau mačiusi, kaip atrodo akmens amžiaus gyvenvietė, kur pusbadžiu gyvena paliegę suaugusieji ir vaikai… Tylios, klausiančios, laukiančios žmonių akys. Pokalbis jiems suteikia vilties, kad pasaulis jų nepamiršo… Iš paskutiniųjų jie augina vaikus, prižiūri sausą, kietą, molingą žemę. Sena močiutė rodo, neva, daržą, aiškindama, kas kur pasodinta, bet niekas dėl sausros neauga. Trūksta vandens, maisto… Iš suaukotų pinigų našlaičiai bent vienąkart per dieną gauna košės. Moterys savanorės ją verda, vaikai mokomi plautis rankas, jie dainuoja, šoka, laukdami maisto, arba tempia iš išsekusio šaltinio paskutinius gurkšnius vandens. Valgo skubėdami, kiti nešasi į namus, matyt, broliukams ar ligoniams… Kolonistai Svazilendą engė net iki 1968 metų – iškirto miškus, išvežė, ką galima buvo išvežti, o svarbiausia – nedavė žmonėms išsilavinimo. Kai močiutės, sėdinčios su šešiais anūkais, paklausiau, ko ji prašo melsdamasi, atsakė: „Svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę ir išsimokslinę.“ Nuskriaustųjų pasaulyje nesuskaičiuojamai daugiau, nei įsivaizduojame. Tai šimtus kilometrų per Afriką, Aziją besitęsiantis vieškelis su molio trobelėmis, sausros nualinta žeme, kurią atgaivinti gali nebent visų laukiamos liūtys ir geranoriška civilizuoto pasaulio pagalba, suteikianti vilties, kad ir jų gyvenimas pasikeis į gera. UNICEF misijos – tai artimo meilės pamokos.