www.sirvis.lt nuotr.

Dažniausiai gimtinė, gimtieji namai siejasi su kaimo troba, atskiru kiemu, sodu, na gal ne visada kaime, bet kažkur priemesty. O, pasirodo, gimtinė gali būti daugiabučio namo butas.

Mama Elena su vaikais: Gražina, Brone, Anastazija ir Vytautu

Mama Elena su vaikais: Gražina, Brone, Anastazija ir Vytautu

Tiesa, kadaise Elenos Brivinskienės šeima gyveno tuometinėje Turgaus gatvėje (dabar Jaunimo g.). Tuštoka buvo toji Turgaus gatvė – vos keli nameliai. Tačiau Brivinskų namelius visada surasdavo elgetos, čigonai. Nė vienam nebuvo atsakyta. Visi buvo priimti, pavalgydinti, jei reikėdavo ir apnakvydinti. Užeidavo, kam reikėjo pagalbos, pasitaikydavo ir nelabai valyvų elgetų. Po jų apsilankymo tekdavo vėdinti namus, vaikai nesidžiaugė tokiais svečiais, tačiau močiutė Salomėja neleisdavo prieštarauti. „Jiems blogiau, negu mums“, – sakydavo, nors namie pertekliaus nebuvo.

„Močiutės gerumo pavyzdys išliko iki šiol. Visi mūsų šeimos nariai su visais dalinasi kuo turi, – sako vyriausioji E. Brivinskienės duktė Bronė. – Po kurio laiko šeima persikraustė į namą Vilniaus gatvėje. Namas buvo nedidelis, tačiau jame gyveno trys šeimos. Jis stovėjo dabartinio Vilniaus g. 40 namo vietoje. Tačiau įdomiausia, kad bute jau buvo elektra, o elektros lemputė pagal tų laikų reikalavimus negalėjo būti galingesnė nei 25 vatai. Vakarais eidavo komisija tikrinti, kokio galingumo lemputės įjungtos. Jei rasdavo galingesnes, šeimai buvo skiriamos nemažos baudos. Tad vakarais mama aklinai uždangstydavo langus, kad namuose šviestų galingesnė lemputė. Kokia tais pokario laikais buvo varginga vaikystė… – vėl pasakoja daugiausiai prisimenanti Bronė. – Už upės juk tada nebuvo jokios Kalnalaukio gatvės, plytėjo kolchozo laukai. Jei rudenį po derliaus nuėmimo į kolchozo laukus kas nors nueidavo pasirinkti likusių bulvių ar varpų, grėsė kalėjimas net iki 10 metų. O mes anksti ryte paslapčiomis eidavom. Prisirinkdavome ne tik bulvių, parsinešdavome ir varpų. Namie buvo girnos, sumaldavome ir turėjome miltų.

Brivinskų šeima

Brivinskų šeima

Tėtis Romualdas Brivinskas buvo labai nagingas vyras. Mokėjo visus statybininko darbus. Šiandien stovintys Vilniaus g. 90, I. Šeiniaus gatvėje esantys gyvenamieji namai – prie jų statybos prisidėjo jaunas vyras. Šeima susitaupė reikiamą sumą ir įsigijo namelį paupy (maždaug dabartinės Pakrantės g. 1 vietoje). Pasirodo, namelis kažkada priklausė žydų šeimai. Kartą į juos užsuko buvusi namo šeimininkė. Nedidelis buvo Širvintų miestelis, vieni kitus gerai pažinojo, tad žydė prisiminė močiutę Salomėją. Mūsų močiutė buvo ypatinga švaruolė, kitaip žydai nepriimtų į savo šeimą bet kokios virėjos, švara tviskėjo ir mūsų namas. Išsiaškinusi, jog jos buvę namai dabar priklauso geriems žmonėms, palinkėjusi laimės ir sveikatos, buvusi namo šeimininkė pasišalino.

Mažuosius Gražiną, Vytautą, Ritą, Arūną padėdavo auginti kalytė Musė. Ji pati buvo labai mažo ūgio, tačiau mažuosius Brivinskiukus saugojo taip nuoširdžiai, kad niekas negalėjo prie jų prisiartinti. Vasarą namo kieme ant dekio susodinti mažieji niekur negalėjo nuropoti ir niekas prie jų negalėjo priartėti. Musė pakeldavo tokį triukšmą, kad namiškiai užgirsdavo, jog pas vaikus netvarka, o pašalinius ji galėjo visai neblogai apkandžioti“. „Taip, taip, ir aš prisimenu Musytę“, – pritarė seseriai jaunesnioji sesuo Gražina Vitkauskienė, kurią saugojo šunelis.
Mama įsidarbino į karinį komisariatą skalbti kariškių skalbinius (karinis komisariatas buvo įsikūręs dabartiniame Nepriklausomybės a. 20 name). Keletas kariškių buvo geranoriški ir supratingi, pasitikėjo mama, kuo galėdami jai padėdavo: atiduodavo paklodžių, kariškų apatinių. Tada, kai nieko nebuvo, šeimai buvo didelė parama. Mama gautus skalbinius išmainydavo su kaimiečiais už maistą. Iki šiol Bronė prisimena, kad kareiviai patylomis mamai perduodavo: „Įspėk, kad naktį bus vežamos tos ar kitos šeimos, lai pasislepia, arba pranešk miške kovojantiems partizanams, jei turi ten pažįstamų, kad eisim „šukuoti“ miško. Tokiu būdu mama išgelbėjo ne vieną šeimą.

Taganroge Bronę aplankė mama ir sesuo

Taganroge Bronę aplankė mama ir sesuo

„O koks vargas buvo nusipirkti duonos. Daugiau neparduodavo kaip tik vieną forminės duonos kepalėlį. Eilių nebuvo, buvo grūstis. Suaugę vyrai nugrūsdavo silpnesnius nuo prekystalio, ne visada visiems užtekdavo duonos. Ne kartą teko pareiti tuščiomis. O duonos norėjosi kasdien. Rytais mama keldavosi labai anksti ir eidavo šluoti gatvių. Pagrindinė Vilniaus gatvė tada buvo išklota lentomis.O jos vietomis buvo supuvusios, sutrešusios.

Į mokyklą rudenį klampojom per balas, o žiemą, apsivilkę „fufaikę“ (šimtasiūlę) bridom per pusnynus, laimei mokykla buvo arti. Labai snieguotos ir speiguotos buvo žiemos mano mokykliniais metais!“ – prisimena Bronė.

Laikui bėgant, namelyje prie upės tapo ankšta, be to, sukrypo sienos, įlinko lubos. Kaip tik netoliese atsilaisvino didesnis butas. Ką daryti? Mamos iniciatyva naktį savavališkai šeimyna persikėlė į tuščią butą (į namą, kuris stovėjo maždaug dabartinės mašinų stovėjimoi aikštelės vietoje, prie Policijos komisariato). O kitą rytą įsidrąsinusi mama nuėjo pas rajono pirmąjį sekretorių A. Davidonį prisipažinti, ką padarė ir prašyti leidimo čia apsistoti. Ir koks džiaugsmas – leidimas buvo gautas. O nekviesti duonos prašytojai ir čia surasdavo Brivinskus, jautė, kad bus priimti ir pavalgydinti. Pertekliaus namuose nebuvo, dalindavosi, kuo patys turėjo.

Bronė Sočyje

Bronė Sočyje

Vasaromis vaikai su mama eidavo rinkti mėlynių, kiekvienas turėjo pririnkti jam skirtą normą uogų, po mėlynių sekdavo bruknės. Surinktą miško turtą priduodavo į Paruošų kontorą. Gauti pinigai – vaikams. O paaugę vaikučiai jau ir patys ėmėsi uždarbiauti.

Nuo keturiolikos metų prasidėjo vyriausiosios dukters Bronės darbo biografija. Su bendravarde drauge įsidarbino Družų plytinės statyboje, teko dirbti pagalbininkėmis, nešioti plytas, skiedinį, mūrininkai tik klojo plytas. Iki šiol prisimena, koks buvo džiaugsmas, kai už savo pinigus nusipirko paltuką. Baigusi vakarinę vidurinę mokyklą, Bronė dirbo Švietimo skyriuje, vėliau tuomečiame komjaunimo komitete, milicijos vaikų kambaryje. Visur darbas puikiai sekėsi, o bendradarbiai džiaugėsi sąžininga, darbui atsidavusia mergina.

Gražina su broliu Vytu vasaros metu dirbo melioracijoje, net mažoji Rita, būdama septynerių, jau duonai užsidirbdavo ligoninėje. Medicinos darbuotojai mylėjo ir pagailėdavo mažos darbščios mergaitės, kai kuriuose darbuose ją pavaduodavo. O Ritai meilė medicinai išliko visam laikui – baigusi mokslus ir įsigijusi akušerės specialybę, šiandien Vokietijoje dirba vyr. slaugytoja.

Atrodo, finansiniai šeimos reikalai ėmė taisytis. Tačiau energingoji Bronė susižinojo, kad galima įsitaisyti kariniame dalinyje telefoniste. Ne darbas viliojo, o sąlygos: rūbų nereikės pirkti – uniforma, butas, maistas – viskas nemokamai, tad visi uždirbti pinigai teks namams. Pagal darbo profilį prigijo Bronei pravardė Saldatka. Tarnybos metu susidraugavo su įvairių tautybių atstovais. Dar ir šiandien Bronė susisiekia su jaunystės draugėmis.

Dirbti teko ne tik Lietuvoje, Soldatka dirbo ir Taganroge. Ne taip paprasta buvo patekti į užsienį, o Bronei pasisekė apsilankyti Bulgarijoje. Pagaliau viskas stojo į savo vietas. Naujo Policijos komisariato pastato statybai trukdęs senasis namas, kuriame vis dar gyveno Elenos Brivinskienės šeima, buvo nugriautas. Šeimai skirtas trijų kambarių butas Vilniaus g. 43 name. Štai šį butą Gražina ir pavadino savo gimtine. Nesvarbu, kad vaikystė praėjo kitose vietose, svarbiausia, kad čia geriausi prisiminimai, čia iki šiol gyvena sesuo Bronė. Čia visada atviros durys seserims ir broliui, tik, deja, visi labai užimti ir retokai apsilanko. Savo gimtinėje.

web.123329652_711934476100081_2241131883040001025_n

Pro buto langą iš penkto aukšto atsiveria graži miesto panorama, matyti miškas, kuriame uogauta, Kalnalaukio g., kurios laukuose vogčiomis rinktos bulvės… Prisiminimai… „Širvintos tebuvo kaimas, kuriame stovėjo vos trys keturi mūriniai pastatai, kiti medinukai išsidėstę vienoje eilėje palei Vilniaus gatvę. Pokario laikai… Spaudė nepriteklius ir vargas, tačiau žmonės buvo labai draugiški, visada pasiruošę vienas kitam padėti be jokio atlygio ir labai sąžiningi. Yra ką prisiminti, o prisiminimai, nors buitis buvo sunki, vis tiek geri – jaunystėj viskas ištveriama. „Augome draugiškoje šeimoje, turėjome geraširdę močiutę, mylinčią mamą, darbštuolį tėtį…Deja, turėjome…“ – sunkiai atsiduso Bronė, o Gražina susimąsčiusi nutilo. Kažkaip kalba pakrypo kita linkme, norėjosi pasikalbėti apie tėviškę… Pasikalbėjome…