Sandrai smagu, kad galėjo rasti savo nišą ir puoselėti ryšį su klientėmis.

Vizažistė Sandra Patupaitė tikina išgyvenanti savąjį aukso amžių. Ir taip kalba ne dėl fantastiško auksinio rudens, pasitikusio ją grįžusią į gimtinę, o dėl galimybės daryti tai, kas miela, ir jaustis laiminga.

„Fantastika – per tris mėnesius Biržuose įsisukau į darbą, nusipirkau butą, vyras gavo darbą, o vaikai – darželį“, – džiaugsmu spinduliuoja 35 metų makiažo meistrė Sandra Patupaitė.
Iš Anglijos grįžusiai Sandrai Biržuose kol kas patinka viskas, o Lietuva, pasak moters, tiesiog kvepia…

„Čia vaikai randa ramybę, mes turime stogą ir nebijome darbo… Tiesiog kaifuoju nuo darbo, vaikų, o ir mano mama šalia“, – kalba emigracijoje gyvenusi dviejų berniukų motina.
Pusketvirtų metų Motiejaus ir vos pusantrų turinčio Simono tėvai gali palyginti mažamečių vaikų ugdymo sąlygas Anglijoje ir gimtinėje. Sandra tikina, kad Biržų vaikų darželis – lopšelis „Drugelis“ puikus, berniukai jame jaučiasi gerai. Dėl to ramu mamai, galinčiai dirbti tai, kas patinka ir sekasi.

Iš motinystės – į makiažo pasaulį

Mykolo Romerio universiteto Europos Sąjungos politikos mokslų magistro studijas baigusi ir Vilniuje darbą turėjusi Sandra išvyko 2013 – aisiais. Juos dėl patirtų išgyvenimų vadina pačiais baisiausiais metais. Kasmet atostogauti grįždavusi Sandra Biržuose pasilikti nusprendė šių metų birželį.
Kol kas pas mamą gyvenanti Sandra netrukus ketina kraustytis į savo butą. Jį nusipirko Biržų miesto centre. Lėšos būstui – ir iš kelių mėnesių darbo Biržuose. Vizažistė Sandra tikina, kad gyvenimas ją išmokęs taupyti.

Pora Anglijoje pradėjusi nuo „žemiausio lygio“ darbų. Fabrikuose teko dirbti po 16, o vėliau – po 10 ar 12 valandų.
„Turėjau pirmąjį tikslą – susitvarkyti dantis. Taupiau, nieko nepirkau, metus vaikštinėjau su tais pačiais kedais. Kai po metų parvažiavau mūvėdama tais pačiais džinsais, su kuriais išvykau, mama paprašė, kad nors džinsus nusipirkčiau“, – kalba Sandra. Tačiau toks gyvenimas buvęs pirmaisiais emigracijos metais.
„O vėliau… Keitėsi darbai, pajamos, ir mes galėjome leisti sau džiaugtis gyvenimu“, – su šypsena pasakoja Sandra.
Pokalbis pasisuka prie makiažo. Smalsu, kaip šis mylimu darbu tapęs užsiėmimas atsirado moters gyvenime. Paaiškėjo, kad profesinį posūkį lėmė… vaikų gimimas.

Darbą derino su vaikų auginimu

Anglijoje gimus pirmajam sūnui Sandra į darbą, kurį turėjo tikrai gerą, turėjo grįžti po 9 mėnesių. Moters noras dirbti puse etato ir daugiau laiko skirti kūdikiui darbdaviui buvo nepriimtinas. Sandra išgirdo, kad ji arba privalo laikytis kontrakto sąlygų (dirbti 40 valandų per savaitę), arba iš viso negrįžti į darbą.

„Vaiko taip ilgai palikti negalėjau. Abu su vyru, kuris pakankamai gerai uždirbdavo, buvome tokios nuomonės, kad vaiko negalima bet kam patikėti… Buvome visokių paranojiškų baimių pilni, įvairių dalykų You Tube prisižiūrėję tėveliai. Juk taip yra – kuo daugiau gyvenimo patirties turi, tuo daugiau baimių. Manau, kad vaikus gimdyti reikėtų anksti – gal nebūtų tokio streso.
Abu mūsų berniukai auga šaunūs ir labai skirtingi. Vyresnėlis Motiejus, paprašytas ką nors atnešti iš kito kambario, eidamas tris kartus pragrius, nusibrozdins. O mažylis Simonas kiekvieną žingsnį pasvers, žengs atsakingai, tarsi nujausdamas galimas pasekmes. Gal brolis jį taip užgrūdino?

Vaikų auginimas irgi buvo skirtingas. Motiejus gal iki pusantrų metukų naktimis verkdavo, nemiegodavo, o antras sūnus – kaip stebuklas. Naktį keliu jį, keičiu sauskelnes ir jaučiuosi tokia laiminga… Žinau, kad ir tokia rami palaima kada nors baigsis, nebereikės mažučio nešioti, „popinti“, todėl džiaugiuosi dabar. „Mama, ar aš tau ne sunkus?“ – klausinėja trejų su puse Motiejus. Tenka pakelti abu… Motinystė – tikras stebuklas, jei dar sykiu gali dirbti tai, kas malonu“, – kalba Sandra, radusi kelią į makiažo meistrų pasaulį.

Pradžia – nuo skelbimo

Trejus metus namie vaikus auginusi Sandra kasmet po 2 – 3 mėnesius būdavo Lietuvoje. Sykį žvilgsnis užkliuvo už skelbimo apie kursus, į kuriuos kvietė viena žinomiausių Lietuvos makiažo meistrių vizažistė Alina Guess.

Į Klaipėdoje vykusius kursus važiavo kartu su vaikais ir atostogų gavusiu vyru. „Ir tai buvo pirmieji mano kursai. Mane tas darbas traukė, nors iki tol namie net kosmetikos neturėjau. Aš ir dabar nesidažau kasdien – kaip ir mano klientės, pasigražinu tik progoms. Nebūtinai vizažistė privalo būti su makiažu. Be to, tai nėra odai sveika – ji ir erzinama, ir poros kemšasi. Makiažas sukurtas progoms. Todėl manęs daug kas, matęs išsidažiusią, sutikę be makiažo gatvėje nepažintų“, – atvirai kalba Sandra.
Po Alinos Guess pamokų grįžus į Angliją Sandrai teko mokytis pas grožio meistrus, atvykstančius iš Lietuvos. Tarp jų – Liutauras Salasevičius, Oksana Pikul ir kiti.

Matyti ir paryškinti asmenybę

Makiažus atliekanti Sandra daro ir šukuosenas. Sako, kad įmantrybių nekurianti, tačiau galinti plaukus sutvarkyti, kad šie derėtų prie bendro klientės pasirinkto įvaizdžio.
Sandrai labai svarbus ryšys su kliente, kad dažydama ir šukuodama ją galėtų atskleisti asmenybę, paryškinti individualumą. Ne tik Biržų klientes puošianti vizažistė stengiasi, kad jos netaptų beveidėmis būtybėmis. Kas dvi valandas moteris priimanti meistrė sako skirianti laiko pokalbiui.

„Norisi žinoti apie klientės lūkesčius, aprangos stilių, šventės aplinką. Visi mano makiažai yra skirtingi – aš jų „neštampuoju“. Tai yra visiškai kūrybiškas darbas“, – sako Sandra, kuriai geriausias įvertinimas – meistrų atsiliepimas apie jos atliktą darbą.

Biržuose makiažą darančių specialisčių yra kelios dešimtys. Sandrai smagu, kad galėjo rasti savo nišą ir puoselėti ryšį su klientėmis. Ji sako norinti dalytis su klientėmis žiniomis, todėl dažydama modelį pasakojanti, ką ir kodėl daranti. Sandra nepaiso patarimų, kad žinių nereikia dalyti veltui. Tačiau nemokami patarimai dalijami tik už makiažą mokančioms klientėms. Grupinės ir individualios makiažo pamokos vedamos už atskirą mokestį.

„Man tenka girdėti, kad esu brangininkė ir vos tik spėjusi atvykti „plėšiu“ pinigus. Tačiau aš vertinu savo patirtį, stiliaus pojūtį, o ir geros medžiagos, su kuriomis dirbu, kainuoja nemažai.
Turiu pasakyti, kad kol įgijau patirties, kol ranka pakluso daryti tai, ko siekiu, ir iš žmonių pradėjau imti pinigus, gal per šimtą klienčių išdažiau nemokamai. Tačiau pinigus ėmiau nemažus – po 50 svarų. Lietuvoje – 40 eurų. Čia, be šukuosenos, už kurią tektų mokėti nuo 20 eurų. Nesu specialistė, tačiau Vilniuje esu baigusi šukuosenų darymo kursus pas meistrę Evgeniją Doviakovskis.

Jaučiasi laiminga

„Mano aukso amžius“, – vertina Sandra dabartinį gyvenimo tarpsnį. Anot jos, moteriai yra svarbiausia jaustis laimingai.
„Jei moteris laiminga, laimingi bus ir ją supantys žmonės. Nuo moters būsenos priklauso ir atmosfera šeimoje“, – kalba į Biržus iš Anglijos grįžusi moteris.
Nors tik šįmet Sandros gimtadienis buvo jubiliejinis, 35 – asis, jau pernai ji Biržuose šventė savo auksinį gimtadienį. Šventė su aukso spalvos balionais, „paauksuotomis“ žvakidėmis ir tokiu pat stiliumi serviruotu stalu vyko restorane „Pilies skliautai“. Tokią šventę diktavo būsena moters, kuri jaučiasi laiminga.

„Bijau prisikalbėti, tačiau šiuo metu esu laiminga, radusi „savo nišą“, galinti realizuoti save ir darbą derinti su vaikų auginimu“, – tvirtina Sandra.
Apie laisvalaikį, poilsį ji nekalba – norėdama įsitvirtinti grožio paslaugų srityje sako šią vasarą net kojų į jūrą įmerkti nespėjusi. Pasak Sandros, sunkiomis akimirkomis jai atsipalaiduoti ir „išsikrauti“ padeda… namų tvarkymas.
„Esu visiška pedantė. Jei man negera, galiu viską išlyginti, išblizginti visus namus. Aš taip atsipalaiduoju – nereikia man nei šokti, nei svaigintis“, – juokiasi graži, nuoširdumu spindinti moteris, kurios darbas – padėti suspindėti kitiems.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“