Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Šėtos filiale nuo rugsėjo pradžios eksponuojama Šėtos socialinio ir ugdymo centro globotinių kūrybinių darbų paroda „Gyvenimo grožį ir prasmę atrandame iš naujo“, skirta Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai paminėti. Tiesa, 87-erių sulaukusiai Elenai Ksaverai GILIENEI ši paroda yra debiutinė. Nuo pat vaikystės kryželiu siuvinėjanti garbaus amžiaus moteris šį pomėgį puoselėja iki šių dienų ir savo kolekciją nuolat papildo naujais, kruopščiai ir su didele meile atliktais darbais.

Negali atsistebėti

Apie 87-erių iš Gudžiūnų į Šėtos socialinį ir ugdymo centrą prieš daugiau nei ketverius metus atvykusią E. K. Gilienę įstaigos darbuotojai atsiliepia ne tik su nuoširdžia šypsena veiduose, bet ir pačiais šilčiausiais žodžiais.

„Mes Ksaverą vadiname Ksevute. Ksevutė į mūsų, Šėtos socialinio ir ugdymo centro, namus atvyko 2015 metais. Dar tik ketveri metai prabėgo, o man atrodo, jog mūsų draugijoje ji jau taip seniai... Apie šią moterį galime atsiliepti tik šiltais, nuoširdžiais ir iš pačių širdies gelmių sklindančiais žodžiais. Tai labai kultūringa, bendraujanti, rami ir kūrybiška moteris, šviesaus proto ir sveiko humoro jausmo“, – sako Šėtos SUC užimtumo specialistė Rita Pupkuvienė.

„Gera sveikatėle ji pasigirti gal ir negali, nes savyje nešioja širdies stimuliatorių, tačiau užtat negali skųstis kūrybiškumu ir rankų miklumu“, – jai antrina įstaigos socialinė darbuotoja Vaida Žukauskienė.

Šėtos socialinio ir ugdymo centro darbuotojos užimto specialistė Rita Pupkuvienė ir socialinė darbuotoja Vaida Žukauskienė džiaugiasi, kad jų globoje yra toks šiltas, kūrybiškas ir mandagus žmogus. / J. Gaižiuvienės nuotr.

Kritiška sau

R. Pupkuvienė sako, jog veiklos šiuose globos namuose senjorams tikrai netrūksta, tačiau kalbant apie Eleną Ksaverą, jai kiti užsiėmimai nelabai ir rūpi, išskyrus, žinoma, siuvinėjimą kryželiu.

„Dalyvauti organizuojamose veiklose ji gali, bet didelio ūpo ir susidomėjimo beveik niekuomet nerodo, tačiau nuo pat ryto iki vakaro ji gali nepaliaujamai darbuotis rankomis – siuvinėti. O kai tai pabosta, pasiima virbalus ir mezga. Pamezga šiek tiek tai liemenę kokią, tai dar kažką, tačiau greitai deda viską į šalį ir vėl imasi adatos“, – sako R. Pupkuvienė ir pastebi, jog nors paskutinieji Elenos Ksaveros darbai ir nėra preciziškai atlikti, tačiau jos įdėta meilė darbuose neabejotinai jaučiama.

„Ksevutė kuo puikiausiai ir be akinukų siūlą į adatą įsiveria, o kai jos akys pavargsta, užsideda akinukus. Negalime atsistebėti, jog sulaukusi tokio garbaus amžiaus ji vis dar sėkmingai siuvinėja kryželiu“, – sako V. Žukauskienė.

„Ksevutė pasakojo mums, jog siuvinėti ji pradėjo labai anksti, dar tuomet, kai mokėsi mokykloje. Yra savamokslė. Siuvinėja ji įvairios tematikos ir formato darbus jau daug metų, tačiau vis dar stebimės jos nepasitikėjimu savimi – užbaigia darbą ir sako: „Vaje, kaip negražu, nėra net į ką žiūrėti.“ Todėl mes visuomet ją ir giriame, ir kurti skatiname, ir pasitikėjimo savimi bandome suteikti“, – priduria užimtumo specialistė.

Debiutinė paroda

Ksevutės, kaip ją vadina įstaigos darbuotojai, kūrybiniai darbai šiuo metu eksponuojami Šėtos miestelio bibliotekoje, ten puikuojasi daugiau nei dvi dešimtys jos kūrinių, kita dalis darbų jaukiai puošia Šėtos socialinio ir ugdymo centro patalpas.

„Apie parodą galvojome jau kur kas anksčiau, nes visi jos išsiuvinėti darbai visuomet buvo kruopščiai įrėminami ir pagarbiai saugomi. Tačiau šiemet, artėjant Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai, nusprendėme imtis iniciatyvos ir pagaliau surengti jos darbų parodą, kurią kukliai, bet jaukiai papildė ir kitų mūsų globotinių kūrybinių darbų iš smėlio paroda.

Ksevutės personalinė paroda – tai keliaujanti paroda. Kadangi lapkričio mėnesį savo įstaigoje turėsime gausų artimųjų susibūrimą, Ksaveros darbai iš bibliotekos sugrįš ir papuoš mūsų patalpas, o jau po Naujųjų metų jį iškeliaus į Ąžuolaičius.

Kuomet Ksevutei prasitarėme apie parodą, ji tik šypsojosi. Sunku pasakyti, ar iš kuklumo, ar dėl to, jog ne visiškai suprato, kad tai tikra, ir tuoj suskubo paklausti, ar sugrąžinsime jos darbus, – su šypsena prisimena R. Pupkuvienė ir priduria nuoširdžiai negalinti atsidžiaugti šios globotinės ir unikalumu, ir kūrybiškumu. – Kone per visa Šėtos socialinio ir ugdymo centro gyvavimo istoriją tai unikalus atvejis, kuomet sulaukusi tokio garbaus amžiaus, moteris vis dar geba taip kruopščiai ir dailiai siuvinėti, išlikti tokia šilta, gera ir nuoširdi.“

„Labai džiaugiamės ir didžiuojamės tokiu išties unikaliu, kūrybišku ir geru žmogumi“, – antrina V. Žukauskienė.

Kėdainių r. savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos Šėtos filiale atidaryta debiutinė Šėtos SUC globotinės E. K. Gilienės kūrybinių siuvinėjimo kryželiu darbų paroda. / J. Gaižiuvienės nuotr.

Kantriai ir kruopščiai darbuojasi adata

– Elena Ksavera, leiskite ir mums geriau jus pažinti – papasakokite šiek tiek apie save.

– Buvo sunkus mano gyvenimas. Didelė mūsų šeima buvo – keturios dukterys ir du sūnūs. O sunku buvo, nes tėtės jau nebuvo... Žuvo, kuomet iš miško rąstus vežė. Apsvertus rogėms jis neteko kojos, o kol iki Kėdainių nuvežė, prarado daug kraujo ir, deja, neišgyveno. Mokykloje, kiek prisimenu, irgi ne kažin kaip sekėsi... Menu, jog, pavyzdžiui, ūkininkų vaikai labai dailiai rengdavosi, o aš kaip kaimo Jurgis (juokiasi). Ką padarysi, matyt, taip turėjo būti (surimtėja).

– Jumis besirūpinančios moterys jau spėjo papasakojo apie Jūsų pomėgį siuvinėti kryželiu. Sakykite, kas išmokė šios siuvinėjimo formos?

– Siuvinėti kryželiu pati kažkaip išmokau. Būdavo iš tokių prastų siūlų, gal lininių, nes siuvinėjimo anuomet tikrai neturėjau, pirmieji bandymai buvo. Tik gerokai vėliau dukros, kai jau studijavo, iš Kauno parvežė po matkelį. O dabar tai turiu pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių (džiaugiasi) – anuomet taip nebuvo...

Pirmiausia pradėjau siuvinėti vadinama virvute. Mokykloj taip mokė tik ką mokslus baigusi jauna mokytoja, kuri man labai patiko. Deja, anksti jos netekome. Bet man kažkaip negražu tas siuvinėjimas virvute buvo, nepatiko. Paskui kažkas pasakė, kad kryželiu reikia siuvinėti. O aš tą kryžių tokį didelį, pakeltą įsivaizdavau, tai kokių tik nesąmonių pridirbus pradžioj nebuvau, dabar taip jau nebedarau (juokiasi). Dabar ir darbai visai kitokie, nei kad jie buvo kadais.

– Ksavera, girdėjau, jog ne tik siuvinėti, bet ir megzti bei nerti mokate.

– Moku, bet siuvinėti man labiau patinka. Buvau primezgusi pagalvėms tokių užvalkaliukų, vąšeliu servetėlių prinėrusi, bet ten nieko rimto.

Jaunystėj ir dainavau, ir šokau, ir Dainų šventėj dalyvavau, bet dabar jau nieko nebemoku. Anądien, kai draugės mano nebuvo, bandžiau pašokti, bet nieko neišėjo (juokiasi). Paskui pagalvojau, kad jei kas pamatytų mane tokią, tai kvatotų iš juoko (juokiasi).

Dainuoju irgi tik patyliukais arba paniūniuoju, jei prisimenu kokią dainą iš jaunystės. Daug jų jau užmiršau... Tik kartais, žiūrėk, iš kažkur atplaukia galvon kokios dainos žodžiai, melodija.

Dar kalbant apie siuvinėjimą, atsimenu, kad anuomet, kai dar neturėdavau siuvinėjimo siūlų, būdavo iš mamos nugvelbdavau suverptų. Bet paimdavau tik tada, kai nieko nebūdavo, nes baimindavausi, kad mama pamatys ir pylos duos. Tačiau mama gera būdavo, nemušdavo už tai, tik pasakydavo, kad jei dar sykį taip pasielgsiu, tai ji man kitaip atsilygins. Bijodavau (juokiasi).

Aš taip mėgau siuvinėti, kad mama kartais net pykdavo ir bardavo, kad visą savo laiką ir dėmesį skiriu būtent tam. Kartais supykusi sakydavo: „Tuoj baigsis visi tie tavo menai.“

– Sunku patikėti, kad savo pomėgį gebėjote puoselėti nuo pat vaikystės iki šių dienų.

– Kiti žmonės gali nieko neveikti, o aš taip negaliu – man visada reikia kažkuo užsiimti. Atsisėsti ir sėdėti aš negaliu, nes turiu daug bėdų, daug ligų, o besėdėdama prisiskaičiuoju ir tokių ligų, kurių nėra (juokiasi). Tai kam liūdėti, jei galiu siuvinėti (šypsosi)?

– Jūsų darbuose vyrauja labai įvairi tematika – nuo gamtos motyvų iki religinių. Kokie vaizdai yra Jums artimiausi?

– Patinka gėlės, paukščiai, iš esmės viskas, bet tik ne žirgai. Labai man jie nepatinka. Tik pažiūrėkite, kaip gi jis atrodo (žiūri į savo paskutinį darbą ir žeria kritiką). Karčiai pasišiaušę ir negana to, tik viena koja matosi (juokiasi).

– Tai gal ir gyvais žirgais per daug nesižavite?

– Priešingai, gyvus arklius ir žirgus myliu. Ir paglostyti juos labai norisi, bet siuvinėti tai jau ne.

– O formatas ar turi reikšmės?

– Labiau patinka mažesnio formato darbai. Mažiau atsibosta ir darbas lengvesnis, taip pat rezultatas greitesnis. Būna, jei didelį paveikslą siuvinėju ir iki pat vakaro, tai ryte atsikėlusi man jau kai kas nebeatitinka ir reikia ardyti. Su mažais paveikslais taip nebūna.

Tačiau būna taip, kad siuvinėju rankas ir jau matau, kad kažkas nepavyksta, tada pradedu siuvinėti kojas, jei ir su jom nieko neišeina, tuomet pereinu prie rūbų. O jei ir čia nei šis, nei tas išeina, tuomet dedu viską į šalį ir ilsiuosi (šypsosi). Būna kartais ir iki ašarų net... Norisi juk kuo gražesnį darbą padaryti, o būna lyg tyčia nesiseka...

Jau ne kartą ir persižegnojus buvau, sakiau, kad nieko nebedarysiu, bet vis norisi ir norisi imti adatą į rankas ir darbuotis (šypsosi).

– Labai dažnai sau kritiška būnate?

– Visaip būna (šypsosi). Tiesiog visada norisi padaryti kuo geriau, kuo gražiau, kuo tvarkingiau, bet taip jau būna, kad vieni darbai pačiai yra gražūs, o kiti nelabai.

– O gal be reikalo tokia reikli sau esate? Nes juk sulaukiate tiek daug padrąsinimo, tiek gražių žodžių apie kūrybinius darbus ir net pačią save.

– Žinoma, kad sulaukiu (šypsosi), bet būna, kad kiti visokių nesąmonių prikalba... Bet per daug į širdį neimu, nebent tada, kai nuotaika būna ne kokia. Tuomet sakau, kad daugiau jau tikrai nebesiuvinėsiu, bet apsiraminu ir vėl tą patį darau (šypsosi), o jie ką nori, tegul sau ir šneka.

– Jūsų darbai labai spalvingi. Kokia yra mėgstamiausia Jūsų spalva?

– Visos spalvos patinka, kartais ir pati kokią siūlus suvijusi išgaunu, savas pritaikau, nebūtinai darau būtent taip, kaip trafarete nurodyta. Vis tiek niekas nežino, kaip ten iš tikro buvo (juokiasi). Net jei ir suknelė paveiksle į kitą pusę labiau krypsta, nieko tokio, gal vėjas iš kitos pusės pūtė (juokiasi).

– Ar tikėjotės, jog sulaukus 87-erių bus atidaryta pirmoji jūsų personalinė paroda? Ar džiaugiatės dėl to?

– Labai smagu (nedrąsiai šypsosi).

– Siuvinėti turbūt, kol sveikatėlės turėsite, nesiliausite. Tad gal kitąmet ir dar vieną savo kūrybinių darbų parodą atversite?

– Jau turbūt nelabai... Nors ką gali žinoti, jei užeis koks ūpas, jei rankos dar darbuosis, o akys matys, tuomet galbūt. Sėdėti, kaip jau sakiau, negaliu. O kai siuvinėju, blogos mintys pabėga, nelieka ir ko graudintis. Tegul tik taip ir būna! Nesu viena, dirba čia puikios moterys, rūpestingos, malonios, linksmos. Dabar aš čia – kaip namie.

Judita GAIŽIUVIENĖ