Valtis. Monikai ir Audriui Kazlauskams pasiūlymas tapti sužadėtinių rengėjais atėjo netikėtu momentu. Šeimoje buvo nelengvas laikotarpis, jie meldėsi intensyviau, prašė Dievo parodyti kelią. Ir Dievas parodė. Atsiuntė jiems valtį – savanorystės kursus. (Mantos Bajelytės-Ražauskienės nuotr.)

Šiaulių vyskupijos Šeimų šventėje Santuokos sakramentą atnaujinę pakruojiškiai Monika ir Audrius Kazlauskai neslepia – šeimoje būna šilto ir šalto, bet kai turi pagalbą iš aukščiau, viskas grįžta į savas vietas. Šiemet Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre kursus sužadėtiniams pradėsiantys vesti sutuoktiniai šią veiklą vadina Dievo dovana. Besiruošdami tapti savanoriais, tiek daug sužinojo, kad yra tikri – yra dalykų, kuriuos privalu žinoti sužadėtiniams, jog šeimos pasaka būtų „ilgai ir laimingai“.

Buvo šventė“

Vasario 14-ąją pasaulio įsimylėjėliai švęs šv. Valentino dieną, o pakruojiškių Monikos ir Audriaus jausmai pakylėti iki šiol. Juk du vaikus auginantys sutuoktiniai atnaujino savo santuokos įžadus, paliudijo meilę vienas kitam prieš Dievą, stebint tūkstantinei Šeimų šventės dalyvių miniai.

Monika atvirauja vis dar esanti pakylėta, o Audrius nusijuokia, kad per repeticiją jaudinosi labiau nei per ceremoniją. Šv. Mišių metu jau buvo šventė. Atnaujinant Santuokos sakramentą, buvo ir jautru, ir džiaugsminga, ir kartu ramu. O ši ramybė – tai dovana iš aukščiau.

„Tai nekasdienis jausmas. Dėkojome Viešpačiui, kad jis buvo kartu, kai mums buvo gerai ir kai buvo blogai. Peržvelgėme mūsų aštuonerius santuokos metus, kaip mums sekėsi, kaip nesisekė. Sukilo visi dalykai, bet supranti, kad visų akivaizdoje stovi vien dėl Jo. Nes Jam prisiekei, pažadėjai iki mirties vienas kito neapleisti. Man labiausiai kalba šie žodžiai. Kad dar visko bus, bet nėra baimės, kad kažkas blogo nutiks. Nes turi užnugarį. Pasakymas to garsiai prieš visus dar labiau sustiprina“, – kalba Audrius.

Šeimos galva žino, kad Santuokos sakramento atnaujinimo metu kito mygtuko kitai gyvenimo kokybei tikrai niekas nepaspaudžia. Net vestuvių dieną sužadėtiniams niekas kito mygtuko nepaspaudžia. Pokyčiai, derinimasis vienam prie kito vyksta gyvenimo kelionės metu.

Kai Monika ir Audrius sulaukė kvietimo atnaujinti sakramentą, užplūdo visokių jausmų – jaudulys, džiaugsmas ir kartu baimė. Reikėjo susigyventi su tais jausmais. „Juk viešumas, žinomumas – atsakomybė. Reikia gebėti ir priimti komplimentus, kad neužriestum nosies, nesusisvarbintum. Tą akimirką yra vieni jausmai, bet jie asmenybei turi didesnę įtaką“, – sako vyras.

Kodėl mokyklose to nemoko?

Kodėl būtent Monika ir Audrius sulaukė ypatingo pasiūlymo? Sutuoktiniai kelerius metus Šiaulių vyskupijos Pakruojo dekanato Šeimos centre vedė sužadėtiniams kursus, lankė seminarus, rekolekcijas, vyko į piligrimines keliones. Šiemet jie kursus ves jau Šiauliuose, o Monika netgi mokosi vesti seminarus 10–12 m. mergaitėms „Ciklo šou“, kurių metu žaismingai pasakojama apie mergaitės ir moters kūne vykstančius procesus, mokoma gerbti kūną.

Pakruojiškiai kvietimo tapti savanoriais sulaukė jiems patiems labai netikėtai. Po vienų šv. Mišių priėjo dekanas Remigijus Čekavičius ir pasiūlė tapti sužadėtinių rengimo savanoriais. Jis norėjo atkurti šeimos centriuką, pasiūlė pagalvoti, ar Kazlauskai rastų laiko tokiai veiklai.

„Man dabar tokia nuostaba ir juokas, kokiu netikėtu metu pasiūlymo sulaukėme. Šeimoje buvo nelengvas laikotarpis. Meldėmės intensyviau, nes išgyvenome sunkumų ir prašėme Dievo parodyti kelią, suteikti galimybę išeiti iš situacijos, kurioje buvome užstrigę. Ir Dievas parodė. Tą pasiūlymą taip suprantu“, – nusijuokia Audrius. Nusijuokia ir Monika, paantrindama, kad Dievas atsiuntė jiems valtį, kai jie skendo.

O tada, belankant kursus, gavo tiek žinių, kad ir savo santuokos kreivę patiesino, ir suprato viso to prasmę – būtina sutuoktiniams ir sužadėtiniams išgirsti, kaip įveikti konfliktus, sunkumus, kaip nepridaryti sau ir kitam problemų.

„Savanorystėje nėra finansinės naudos, bet dvasiniam augimui naudos – vežimu vežk. Juolab kad sutampa gyvenimo tikslas – semtis sau ir dalytis su kitais. Juk statistika baisi – išsituokia per 50 proc. porų. Klausdavome savęs, kodėl žmonės neranda išeities, kodėl suka skirtingais keliais. Radome daug atsakymų, pamatėme, kaip visi mes gyvename, kaip vartojame, kaip mus programuoja nejučia. Sužadėtinių kursai – nepaprastai vertingos žinios besituokiantiems, susituokusiems ir žinios, kurias būtina perduoti savo vaikams“, – kalba Audrius.

Monika pritaria: ji buvo girdėjusi kažkokios informacijos, kuri buvo padrika, be stuburo. Todėl kursuose vis savęs klausdavo, kodėl nesužinojo to anksčiau, kodėl mokykloje to nemoko.

Liudijimas. Audrius ir Monika supranta, kad jų šeimos tvirtumas neša kitiems liudijimą, kad šeima gali išlikti, kad gali būti tvirta, ištikima.
Liudijimas. Audrius ir Monika supranta, kad jų šeimos tvirtumas neša kitiems liudijimą, kad šeima gali išlikti, kad gali būti tvirta, ištikima.

Kai šeima pastatyta ant smėlio

Audrius ir Monika su kolege savanore Pakruojyje parengė santuokai apie 40 porų. Net nedideliame mieste tai nėra daug, bet niekam ne paslaptis – bažnytinių santuokų mažėja.

„Mes su viena pora dirbame individualiai, būdavome keturiese. Daugiausia buvome šešiese. Nemažai buvo emigrantų, mažiau pakruojiečių. Įdomiausia – žmonėms buvo staigmena, kad Bažnyčia kalba labai plačiomis temomis, giliai, bet labai paprastai. Sugriaudavome mitus, stereotipus. Nes patys per daug ką perėjome, kažką girdėjome, bet kodėl taip reikia, negalėjome pasakyti. O dabar žinome, kad yra kažkokių rekomendacijų tam, kad neprisidarytume sau problemų, dėl savęs paties ar antrosios pusės gėrio“, – sako Audrius, apgailestaudamas, kad nė viena pora nepasakė besituokianti bažnyčioje todėl, kad tada Dievas padės keliauti per gyvenimą, padės likti tvirta šeima.

Audrius ir Monika supranta, kad jų šeimos tvirtumas neša kitiems liudijimą, kad šeima gali išlikti, kad gali būti tvirta, ištikima. „Kasdienybė juk daro savo, visose šeimose būna visko. Viešumoje matome daug gražių porų, bet šeimos ima ir sugriūva. Todėl, kad jos ne ant tvirto pamato pastatytos, o ant smėlio. Žinomi žmonės taip atvirai visą savo gyvenimą deklaruoja, nes iš to uždirba. Gal tame ir bėda?“ – svarsto Audrius.

Pakylėti. Pakruojiškių Monikos ir Audriaus jausmai pakylėti iki šiol. Juk du vaikus auginantys sutuoktiniai atnaujino savo santuokos įžadus, paliudijo meilę vienas kitam prieš Dievą, stebint tūkstantinei Šeimų šventės dalyvių miniai.
Pakylėti. Pakruojiškių Monikos ir Audriaus jausmai pakylėti iki šiol. Juk du vaikus auginantys sutuoktiniai atnaujino savo santuokos įžadus, paliudijo meilę vienas kitam prieš Dievą, stebint tūkstantinei Šeimų šventės dalyvių miniai.

Tikėjimas stiprėjo, gyvenant santuokoje

Ar sužadėtinius santuokai ruošiantys sutuoktiniai nuo mažumės buvo giliai tikintys?

Monika šypsosi – ji buvo pakrikštyta, priėjusi prie Pirmosios Komunijos, bet bažnyčią lankė tik per didžiąsias šventes. Nežinia, kas pastūmėjo, bet, besimokydama mokykloje etikos, o ne tikybos, nusprendė lankyti Sutvirtinimo sakramento kursus.

O kai susitiko su Audriumi, kuris buvo giliai tikintis, vis ginčijosi. Nesakė, kad Dievo nėra, bet jos protas reikalavo Dievo įrodymų. Moteris norėjo teisingo pasirinkimo. Visada realybę suvokė blaiviai, labiau tikėjo Darvino evoliucija, o ne dievokūra.

Audrius tikėjo nuo mažens, nes mama lankė bažnyčią, tarnaudavo joje. Tėtis ateidavo tik per šventes, tačiau sūnui patarnauti bažnyčioje nedraudė. Vaikas net buvo kalbinamas tapti kunigu, bet jis pernelyg nesigilino į tokius pasiūlymus, o ir mama anūkų norėjo.

Būdamas paaugliu, ir studijų metais nuo tikėjimo dalykų nutolo, bet vėliau likimas suvedė su nauju Rozalimo klebonu Alfonsu Rimkumi. Kunigui nebuvo kur apsigyventi, tad mama priėmė į Rozalimo bendruomenės namus, o Audrius talkino, kai reikėjo pagalbos. Su kunigu daug kalbėjosi, diskutavo, pamažu grįžo ir noras būti arčiau Dievo.

„Mus du kunigai sutuokė Pašvitinio bažnyčioje. Gyvenant santuokoje, ir sustiprėjo tikėjimas“, – sako sutuoktiniai.

Dabar jie sako matantys, kad Dievas tikrai laimina jų veiklą, šeimą. Į gyvenimą atėjo žmonių, liudijančių tikėjimą. Gautos žinios padeda saugoti tvirtą šeimą, o ir profesinis gyvenimas suklestėjo.

Monika yra šeimos gydytoja, dirba šeimos medicinos klinikoje, kuriai vadovauja jos vyras Audrius, o savininkai yra jie ir Audriaus tėvai. „Turėjome viziją, padėjome vienas kitam ir pavyko. Sekasi, nes abi gydytojos įdeda daug širdies. Nesukaks nė treji metai, persikelsime į didesnes patalpas“, – džiaugiasi vyras.

Su ja viskas buvo išskirtinai smagiai“

Monikai ir Audriui meilė atsitiko netikėtai. Jie mokėsi paralelinėse klasėse, bet nebendravo. O kai teko bendrauti per laidos susitikimą, mergina net pyktelėjo ant neva arogantiško Audriaus.

Besiruošiant namo, jaunuolis ją pakvietė šokti, vėliau abu išėjo pasivaikščioti… „Pradėjo jis man kalbėti, kas yra moteris, kas yra mama, koks ji stebuklas, nes gali išnešioti kūdikį. Suokė, suokė jis man… Iš jokio vyriškosios lyties atstovo nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Kad moterį išaukštintų. Po truputį pradėjome susirašinėti“, – prisimena ji.

O Audrius taip pat suprato, kad Monika – moteris, su kuria gali kalbėtis įvairiausiomis temomis, ginčytis, diskutuoti. „Turėjau draugysčių, net skaudžių draugysčių, bet visada norėjau moters, su kuria galima pasikalbėti. Turėjau nuojautą, kad dabar sutikta mergina bus tikra mergina. Su ja viskas buvo išskirtinai smagiai“, – sako vyras.

Galiausiai, kai Monikai reikėjo išvažiuoti į Vilnių tęsti medicinos studijų, jie nusprendė susituokti ir keliauti kartu rimtai – su Bažnyčios palaiminimu.

„O dabar labai daug stebuklų nutinka gyvenime. Kas ne taip – iškart pagalba ateina. Tai knyga kokia nors iš dangaus nukrenta, tai paskaitose atsakymų išgirsti“, – juokiasi Monika.

O ką daryti, jei pora susipyko tiek, kad, atrodo, išeities nebėra? „Reikia kalbėtis. O kai kalbiesi, reikia laikytis taisyklių, nebūti vienas kito teisėjais. Sužadėtiniams visada sakau, kad jie leistų vienas kitam būti skirtingiems. Leiskime moteriai būti moteriai, o vyrui vyru. Antraip šeimos laužas ne šildys, bet nudegins“, – sako Audrius.

etaplius, logo