Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Iš akmenų prašo sudėti pilkapį

„Savo vaikams paliksiu ne turtus, ne pilis, o kitokius dalykus. Akmenis ir eiles“.

Taip kalba 74 metų biržietė Rena Kaščiukaitė – Uldukienė. Moteris puoselėja ne tik šalia namų esantį kiemą. Ji sutvarkė ir greta esantį valstybinės žemės plote buvusį sąvašyną. Darbas ir eiliavimas R. Uldukienei padeda užsimiršti ir atsigauti nuo slogių minčių. Dešimt metų ji slaugo sunkiai sergantį sutuoktinį.

Kaip Žemaitė

Biržietė savo lėšomis išleido dvi eilėraščių knygas – „Akmenuotas mano kelias“ ir „Mano gyvenimo laiptai“. Būtų išleidusi dar vieną, medžiagos tam turi pilnus sąsiuvinius. Bet, sako, vaikai, jei norės, patys knygą išleis.

Knygų niekam nerodo, tik artimiausiems šeimos nariams.

Rašyti eiles, į kurias sudeda visas savo mintis ir pamąstymus, moteris pradėjo 2015 metais.

„Juokauju, kad esu kaip Žemaitė, pradėjusi rašyti pavėluotai“, - svarsto pašnekovė.

Moteris sako eiles rašanti dėl to, kad kartais jaučiasi psichologiškai prispausta.

Jau dešimt metų ji slaugo sunkia liga sergantį vyrą. Pirmus trejus metus jis dar vaikščiojo, o vėliau atgulė ant patalo.

Nors ją vaikai kartais išleidžia kur nors išvažiuoti ar išeiti, pagrindinis artimojo priežiūros svoris krenta jai.

Vaikai kartais siūlo vyrą paguldyti į slaugos ligoninę. Bet ji sako nebūsianti ramiai ir vis vien bėgiosianti jo prižiūrėti. Negali pasitikėti svetimu žmogumi taip, kaip savimi.

Su vyru Alfonsu ji susituokusi jau 53 metus. Sako, visko gyvenime buvo, bet reikia ištverti.

„Anksčiau kokios tvirtos santuokos būdavo! Ar liga, ar kokia nelaimė, iki galo kartu. Taip dabar būna vis rečiau. Jauni susiėjo, nepatiko, pakėlė uodegą – išsiskirstė. Man tai nepriimtina“, - sako R. Uldukienė.

Gyvenimus kuria Lietuvoje

Kartu su vyru Rena užaugino du vaikus – dukrą ir sūnų.

Tarp abiejų vaikų - dešimties metų skirtumas. Motinai didžiausia laimė, kad jie neišvyko į užsienius ir savo gyvenimus kuria Lietuvoje.

„Kai žmonės didžiuojasi, kad jų vaikai užsienyje, man pyktis ima. Užsienyje dažnai gyvena susidėję. Man atrodo, vaikai turi gimti šeimoje. Nesuvokiu visokių partnerysčių ir joms nepritariu. Susidėję tik naudojasi visokiomis lengvatomis, valstybės paramomis. Ir vaikai kitokie užauga. Esu senovinis žmogus“, - kalba moteris.

Dukra Jolita su šeima gyvena Šiauliuose, o sūnus Julius – biržietis. Moteris džiaugiasi ir trimis jau paaugliais anūkais.

Moteris stebisi, kad vis dažniau kalbama, jog šeimos nebemoka vaikų auginti. Jos laikais sauskelnių nebuvo, vystyklus rankomis plaudavo, bet vaikus auginti žmonės mokėjo.

Moters manymu, visokias asocialias šeimas valdžia per daug lepina. Kaip ir tuos, kurie nenori dirbti, nes valdžia vis vien pinigus moka.

Su vyru ji susipažino Nemunėlio kaime. Kai Uldukių dukrai reikėjo į pirmą klasę, uždarė Kėželių mokyklą. Tuomet, 1976 metais, šeima persikėlė į miestą.

Renai gaila uždarytos Kėželių mokyklos. Jos pastatas greičiausiai statybinėms medžiagoms ištampytas apie 1990 – uosius. Buvę mokiniai išsaugojo tik tris mokyklos laiptelius, kuriuos vėliau padėjo prie paminklo jos atminimui.

Moteriai skaudu lankytis savo gimtajame Nemunėlio kaime. Šalia Šleideriškio kapinėse palaidoti jos tėveliai. Jai liūdna prisiminti vietas, kur kadaise virė žmonių gyvenimai.

„Dabar vėl mokyklų tuštėjimo vajus. Bet jis baisesnis. Tuomet žmonės išmirė ir kaimai natūraliai išnyko. O dabar žmonės išlekia į užsienį. Ne tik kaimai, Biržai tuštėja. Viskas išardyta, sugriauta“, - apgailestavo pašnekovė.

Pažįsta daug žmonių

„Su amžiumi į gyvenimą žiūriu kitaip. Kaip ir į mirtį. Net tos pavasario spalvos nebe tokios ryškios“, - sako Renė.

Neseniai ji palaidojo savo antrą brolį. Jis paskutiniu metu gyveno Onos Milienės senelių globos namuose. Moteris sako galinti tik padėkoti šių globos namų kolektyvui – taip brolis nuoširdžiai darbuotojų buvo prižiūrimas ir slaugomas.

Vasarą, pavasarį ji sako „užsitrenkianti“ su darbais. Kiek sunkiau žiemos ir rudens laikotarpiu.

„Tada rašau, išlieju širdį...“ - sako moteris.

Praėjusiais metais gavo diplomą už tarmišką eilėraštį haiku konkurse.

Moterį kviečia į biržiečių eiliuotojų organizaciją. Bet tam ji neturinti laiko.

Visą gyvenimą Rena dirbo Biržų pašte. Salėje mokėjo pensijas, buhalteriavo. Sako, buvo labai draugiškas kolektyvas.

Jai gaila, kad senovinis pastatas, kur įsikūręs paštas, yra apleidžiamas ir nežinia, kas jame bus. Ji svajoja, kad čia galėtų įsikurti biblioteka.

Pro akmenį ramiai nepraeina

Mintis sutvarkyti šalia namo esančią apleistą valstybinę žemę moteriai kilo 2012 metais. Tuo metu nuo Lauko iki Partizanų gatvės buvo tiesiama kanalizacija.

Pasak R. Uldukienės, kur ekskavatorius bedė, ten iškėlė akmenį. Vyrai juokėsi – kas gi čia tų akmenų prisėjo. O Rena vis prašydavo jų neišvežti.

Vėliau pardavė savo žemę, ir ūkininko D. Ambrazevičiaus paprašė magaryčių... akmens. Apsidžiaugė, kai sulaukė atvažiuojančio traktoriaus su pažadėtais akmenimis.

Pamačiusi akmenį ji negali ramiai praeiti. Į kaimo kapines vežantis sūnus net nusistebi, jei mama nepaprašo sustoti prie akmenų krūvos.

„Vaikai man sako, kad su tais akmenimis aš kada nors prasmegsiu. Juk čia karsto zona. Juokauju, kad kai mirsiu, man pilkapį tegul pastato“, - kalba moteris.

Valstybinėje žemėje buvo toks sąvašynas, kad ten ganėsi lapės ir stirnos. Išgenėti medžius Renai padėjo šalia garažą turintis Romas Čiūdaras. Ji dėkinga ir buvusiam miesto seniūnui Vytui Jareckui, kuris padėjo šakas išvežti, maišą šiukšlėms palikdavo.

Tarp akmenų moteris prisodino įvairiausių krūmų ir gėlių. Nieko nepirko – viską sunešė kaimynai. Čia auga jazminas, alyva, medėjantis bijūnas, lanksvos. Pagriovys apsodintas žiemėmis, kurios pavasarį gražiai mėlynai žydi. Per septynerius metus viskas gražiai suaugo ir sužaliavo.

Naujai įkurtoje gamtos oazėje ne tik įdomiai sudėlioti akmenys. Čia stovi medinis tiltelis, šokinėja varlytės, išpieštos boružės. Net stovi pilna gėlių vonia.

Moteris puoselėja ir savo namų aplinką. Viename kaime turi pažįstamą medžio drožėją Kęstutį, kurio darbai puošia kiemą.

Štai kieme puikuojasi originali pašto dėžutė, stovi pelėda, varna su sūriu. Darželyje stovi medinė žąsiaganė su žąsiuku.

Su kaimyne yra sugalvojusi iš akmenų ir metalo sukurti dar vieną darbą. Bet jį atidėjo, nes šiemet reikėjo naikinti prie namų sunykusių tujų gyvatvorę.

Skirti laiko sau

Pašnekovės artimiausiose svajonėse – baigti virtuvės remontą. Ir skirti laiko sau, kad galėtų nueiti į spektaklį ar koncertą.

„Manęs dažnai klausia, kam čia taip „draskausi“. Atsakau, kad tai mano relaksas“, - kalba R. Kaščiukaitė – Uldukienė.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video