Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Iš Naujosios Zelandijos – į Biržus

Aistė Garjonytė apie patriotizmą kalbėti nelinkusi – meilę savo šaliai ir gimtajam miestui ji nori parodyti rengiama akcija. Iš emigracijos trumpam į Biržus grįžusi mergina kviečia jaunimą žygiuoti aplink Širvėnos ežerą, pakeliui surinkti rastas šiukšles ir smagiai praleisti dieną. Daug šalių apkeliavusi Aistė sako, kad jaunus žmones ji bandys įkvėpti savęs ieškoti per keliones.

- Pokalbį pradėkime nuo to, kokie likimo vingiai jauną biržietę nuvedė į Naująją Zelandiją, kurioje praleista pora metų.

- Ilga istorija trumpai - kai gyvenau Dubline, pas mane kaučsurfino (couchsurfing.com - keliautojų platforma) australas Harry, kuris po to manęs atvažiavo aplankyti į Biržus. Vėliau keliavome kartu po Europą ir galų gale nusprendėme apsigyventi kartu Londone, kur praleidome metus, kol baigėsi jo viza. Nusprendėme išvykti į Naująją Zelandiją, kur sėkmingai gavau partnerystės vizą. Ta viza man leido pasilikti metams, bet po to darbe paaukštino pareigas ir mano vizą tiesiog laidavo darbovietė.

- Tavo keliai sukosi per Australiją, Aziją. Ar suradai tai, ko ieškojai?

- Manau, kaip ir kiekvienas žmogus vienais ar kitais būdais ieškojau atsakymų į egzistencinius klausimus - kodėl aš čia esu, koks mano gyvenimo kelias.

Mes visi esame kelionėje susidraugavimo su tuo nedraugišku balsu, kuris mus stabdo nuo rizikos, verčia kaltinti save, kitus, sako, kad nesame verti meilės, kad mūsų svajonės yra neįgyvendinamos.

Kelionės mane vedė arčiau prie atsakymų į šiuos klausimus, nors visiškai jų niekada ir negavau. Nemanau, kad visiškas atsakymas egzistuoja.

Visi turime savo tiesas, kurios keičiasi kartu su amžiumi ir patirtimi.

- Šios ir galbūt būsimos kelionės užprogramuotos genuose? Kokioje šeimoje Tu augai? Apie ką vaikystėje svajojai?

Augau gan tradicinėje šeimoje su abiem tėvais ir vyresniu broliu.

Mano Tėtis - atsidavęs Rinkuškių alaus daryklos darbuotojas, be galo darbštus ir turintis gerą humoro jausmą, mylintis žvejybą. Mano mama – „Ąžuoliuko“ darželio dietistė - žmogus, iš kurio išmokau visada sakyti tai, ką galvoju. Mano mama labai aktyvi, nenustoja spirgėti – manau, kuo toliau, tuo labiau tampu panašesnė į ją.

Tiesą pasakius, mano šeima manęs anksčiau visai nesuprato. Brolis mane vadino „nurauta hipe“. O kai pasakiau jiems, kad noriu važiuoti į Australiją, visi iš manęs juokėsi. Dabar jų požiūris yra visiškai kitoks.

Vaikystėje svajojau būti modeliu, bet neužteko ūgio. Ir labai džiaugiuosi, nes klausimas, ar bučiau suradusi tai, ką radau.

- O gal kelionėms įkvėpė ir „Saulės“ gimnazija, kurioje mokeisi? Kas labiausiai įsiminė iš tų metų?

- „Saulės“ gimnazija man asocijuojasi su mokytojos M. Jonėnaitės vestomis istorijos pamokomis, kurios man buvo įdomiausios. Apskritai ši mokytoja yra iš tų žmonių, kurie man tikrai padarė didelę įtaką.

Taip pat auklėtoją R. Valionienę gerbiu už tai, kad turėjo tiek daug kantrybės - aš nebuvau lengvas vaikas.

Iš gimnazijos laikų labiausiai įstrigę atsiminimai, kai mūsų „gaujele“ - Robertas Kryžokas, Titas Krukas, Domas Simanavičius ir Tomas Jakutis - per pertraukas susitikdavome ir kartu linksmai leisdavome laiką. Dabar mes visi - savais keliais, Tomuko jau net nebėra tarp mūsų. Gimnazijos metai buvo mano paaugliško sukilimo metai.

- Ką veikei baigusi gimnaziją?

- Po gimnazijos - vieneri studijų metai Panevėžio kolegijoje, kur studijavau reklamos vadybą. Po to išvažiavau į Airiją - nusprendžiau susistabdyti studijas ir ten pasilikti metams. Grįžusi persikėliau studijas į Vilniaus kolegiją. Buvau Belfast mieste darbo patirčiai įgyti, kur ir suvokiau, kad sėdimas darbas yra ne man.

Studijuodama dar dariau makiažus, kadangi Dubline baigiau Make Up Forever kursus. Po kurio laiko suvokiau, kad dažų lipdymas ant kitų veidų tiesiog tuščia veikla. Viską mečiau - viduje įvyko kažkoks perversmas.

Po studijų vėl išvažiavau į Dubliną ieškodama savo kelio. Didžiausią dalį dirbau restoranuose ir baruose. Aktyviai leidau laiką, ėjau į renginius, bendravau su daug įdomių žmonių, o po to jau buvo Londonas.

- Ką manai apie jaunimą, kuris važiuoja iš Lietuvos - mokytis, dirbti? Ir ką manai apie šalį, kurią palieka jauni žmonės?

- Manau, kiekvienas renkamės kelius, kuriais norime eiti. O kur tai norime daryti, tik kiekvieno mūsų reikalas.

Visi, esantys šioje žemėje, nusipelnome gyventi gerai ir būti laimingi. Jeigu laimę suteikia savęs realizavimas už Lietuvos ribų - kodėl gi ne? Džiaukimės, kad kiti laimingi.

- Esi viena iš nedaugelio, kurie ruošiasi grįžti. Laiške minėjai, kad grįžti į Europą. O kur, Aiste, Tavo namai?

Mano gimtinė - Tėvų namai, Biržai, Rinkuškiai, Širvėnos ežeras.

O mano namai yra ten, kur galiu jaustis gerai. Ten, kur yra man artimų žmonių, gerų draugų. O gerų draugų dabar turiu visame pasaulyje. Tai turbūt pasaulis - mano namai.

O fizinio namo dar kol kas neturiu, glausiuosi pas tėvus, kol vėl pasipustysiu padus.

- Planuoji įdomią akciją Biržuose. Ją vadini tvarkos žygiu, kurio metu bandytum perteikti švaraus gyvenimo būdo idėją. Kas paskatino imtis tokios veiklos?

- Keliavau po skurdžias ir po turtingas šalis - Australiją ir Naująją Zelandiją, Indiją, Indoneziją. Visur sutikau laimingų žmonių, visur radau ir piktų, nelaimingų nepaisant, kiek skurdo ar turto šalyje esama. Pastebėjau, kad, kuo mažiau išsilavinimo, kultūros, tuo daugiau šiukšlių ir mažiau pagarbos gamtai.

Grįžtu į Lietuvą porai mėnesių ir norėjau nuveikti ką nors prasmingo. Vieta, kurioje gyvenau paskutinius porą metų, mane labai stipriai paveikė meilės gamtai prasme - čia be galo tvarkinga ir švaru. Ir ne tik dėl to, kad žmonės specialiai yra samdomi, kad jie tvarkytųsi - vietiniai patys tvarkosi ir nėra nieko gėdingo - tai yra gražu.

Prisimenu savo vasaras, kai buvau paauglė. Tuomet nebuvo nieko kito, kaip tik veltui švaistyti laiką laukiant vasaros fiestos. Manau, tokių jaunuolių yra ir dabar. Ir kodėl neatlikus naudingo ir gražaus darbo?

Naujojoje Zelandijoje daug žygiavau aplink ežerus, laipiojau po kalnus. Žygio aplink Širvėną idėja gimė iš to. Noriu žygio metu papasakoti jaunimui, kad iš tikrųjų keliauti visiškai nėra sudėtinga ir kad pasaulis nėra toks jau didelis. Kai sėdi mažame miestelyje, kur nuo pat mažumės pasaulio nepažįsti toliau negu Palanga ar geriausiu atveju Norvegija, išvažiavimas į užsienį daugeliui atrodo kaip koks stebuklas.

Viliuosi, kad netrukus ir Lietuvoje atsitiktinės šiukšlės pakeliui prigriebimas bus kaip norma.

- Ar manai, kad ši idėja bus patraukli biržiečiams?

- Visi biržiečiai myli Širvėną. Vasarą joje pliuškenasi, mėgaujasi besileidžiančia saule ar bekylančiu mėnuliu. Žiemą slidina, „kerta“ kelią per ledą, gaudo žuvį. Nuostabiausius garsus girdi vakarais bekalbančios gyvūnijos, kuriai Širvėna yra namai. Manau, nė vienas iš mūsų negalvoja, kad šiukšlės puošia mūsų mielą ežerą.

Kadangi visada atsiras tų, kurie begėdiškai mėto tai, ką turėjo įmesti į šiukšliadėžę, tai turėtų būti ir tokių, kurie nesibaimintų viso to surinkti. Labai viliuosi, kad jaunieji biržiečiai yra atviri pokyčiams.

- Sakei, kad gimei ir užaugai „nuostabiame miestelyje“. Ar Biržai tokie tau tapo po ilgų kelionių?

- Visada mylėjau Biržus. Jeigu būtų sąlygos užsidirbti pakankamai darant tai, ką noriu, galbūt ir pasilikčiau.

- Ar domėjaisi, kas vyko Biržuose per tą laiką, kai keliavai po pasaulį? Ko, Tavo manymu, reikia šiam miestui, kad jis suklestėtų?

- Žinau, kas man aktualiausia - atsidarė nauja sporto salė, yra žmonių, kurie moko jogos. Gal Biržams reikėtų labiau vystyti turizmą ir plėtoti sporto stovyklų idėjas, kviestis iš visos Lietuvos žmones ir t. t.

- Ar savo ateitį sieji su gimtuoju miestu?

- Turiu svajonę, judu jos link ir kokiais keliais man pavyks iki jos prisikasti - nežinau. Nemanau, kad tie keliai ves Biržų link. Bet kas gali žinoti? Išmokau nespjauti į šulinį, nes gyvenimas toks nenuspėjamas. O ir gerai - jei būtų nuspėjamas, gyventi būtų be proto nuobodu.

 

Rasa Panelienė

 

Rekomenduojami video