Mar­ta Gril­lo Šiau­liuo­se gy­ven­ti pa­tin­ka: tet­rūks­ta ge­ros ita­liš­kos ka­vos ir pi­cos.

Ita­lė Mar­ta Gril­lo, sa­va­no­riau­jan­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės bib­lio­te­kos Lie­po­rių fi­lia­le, mies­te pa­si­gen­da tik tik­ros ita­liš­kos ka­vos, pi­cos ir stu­den­tų. Prieš at­vyk­da­ma sa­va­no­riau­ti, apie Lie­tu­vą Mar­ta be­veik nie­ko ne­ži­no­jo. Kai nau­jie­ną pra­ne­šė drau­gams, iš­gir­do: „O Die­ve! Bus la­bai šal­ta, ko­dėl ten?!“ Pa­si­rin­ki­mo ne­si­gai­li – Lie­tu­vo­je ita­lei la­bai pa­tin­ka.

At­vy­ko iš Si­ci­li­jos

Bib­lio­te­ko­je ita­lė jau­čia­si sa­va – bend­rau­ja su lan­ky­to­jais, tal­ki­na, jei pri­rei­kia pa­gal­bos dir­bant kom­piu­te­riu, mo­ko ita­lų kal­bos.

„Tu­riu pen­kias ma­mas“, – šyp­so­si sa­va­no­rė, pa­sa­ko­da­ma, kaip ja rū­pi­na­si ko­le­gės. Prieš Mar­tą bib­lio­te­ko­je yra dar­ba­vę­si sa­va­no­riai iš Is­pa­ni­jos ir Ita­li­jos.

Mar­ta – et­no­lo­gi­jos ir kul­tū­ros ant­ro­po­lo­gi­jos ma­gist­rė, prieš tai Tu­ri­no uni­ver­si­te­te bai­gė tarp­kul­tū­ri­nės ko­mu­ni­ka­ci­jas stu­di­jas.

Į Šiau­lius ji at­vy­ko iš Pie­tų Ita­li­jos, Si­ci­li­jos. Gim­ta­sis mies­tas – Ro­so­li­ni, ne­to­li Si­ra­kū­zų. Mies­tas ne­di­de­lis, ja­me gy­ve­na apie 27 tūks­tan­čius gy­ven­to­jų.

„Užau­gau UNES­CO te­ri­to­ri­jo­je, tu­ri­me daug sau­go­mų pa­mink­lų, gar­sė­jan­čių vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – sa­ko ita­lė.

„Ši Ita­li­jos da­lis gar­sė­ja imig­ran­tų pro­ble­ma. Tiks­liau, tai nė­ra pro­ble­ma, bet at­vy­kę pa­bė­gė­liai ap­si­sto­ja čia“, – paaiš­ki­na.

Pak­laus­ta, kaip pa­bė­gė­lių skai­čius kin­ta, Mar­ta nu­si­šyp­so: „Ne­ži­nau, nes man tai nė­ra pro­ble­ma. Jie bė­ga nuo ka­ro, jiems rei­kia pa­gal­bos. Pas­ku­ti­nį kar­tą skai­čiau, kad skai­čius yra su­ma­žė­jęs.“

Bib­lio­te­kos lan­ky­to­jams įdo­mu, iš kur sa­va­no­rė at­vy­ko. Kar­tą su­lau­kė ir klau­si­mo apie Si­ci­li­jos ma­fi­ją.

„Taip, ši pro­ble­ma yra, bet ne to­kia stip­ri, kaip prieš 20 me­tų. Ypač jau­ni žmo­nės sten­gia­si su tuo ko­vo­ti“, – sa­ko Mar­ta.

Tre­čia­die­nio va­ka­rais į bib­lio­te­ką ren­ka­si no­rin­tie­ji iš­mok­ti ita­lų kal­bos. Da­bar sa­va­no­rė tu­ri 5–7 mo­ki­nius. Tai – ir ki­ti Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tys sa­va­no­riai, ko­le­gos, bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai.

„Jūs ma­no­te, kad lie­tu­vių kal­ba yra sun­ki. Bet pa­ti­kė­ki­te, ita­lų sun­kes­nė!“ – šyp­so­si Mar­ta.

„Vis­kas! Ge­rai“, – lie­tu­viš­kai fra­zę, pa­vaiz­duo­da­ma, kaip krapš­to nuo kom­piu­te­rio per il­gai už­si­bu­vu­sius vai­kus, pa­kar­to­ja ita­lė. Bet vai­kai ne­su­pyks­ta – ži­no tai­syk­les ir su­si­ti­kę gat­vė­je svei­ki­na­si.

Mar­ta mo­ka lie­tu­viš­kai? „Taip, – at­sa­ky­da­ma lie­tu­viš­kai, juo­kia­si ita­lė. – Ma­no var­das yra Mar­ta. La­bai ma­lo­nu, la­bas va­ka­ras, la­bas ry­tas, la­bai ačiū, vi­so ge­ro, svei­ki.“ Mer­gi­na lie­tu­viš­kai mo­ka skai­čius, sa­vai­tės die­nas, kiek sun­kiau su mė­ne­sių pa­va­di­ni­mais.

Ori­gi­na­lus pa­si­rin­ki­mas

Prieš at­vyk­da­ma sa­va­no­riau­ti, apie Lie­tu­vą Mar­ta be­veik nie­ko ne­ži­no­jo. Kai nau­jie­ną pra­ne­šė drau­gams, iš­gir­do: „O Die­ve! Bus la­bai šal­ta, ko­dėl ten?!“

Toks pa­si­rin­ki­mas, ma­no Mar­ta, nė­ra daž­nas. Ir pa­tei­kia pa­vyz­dį: pa­gal ERAS­MUS pro­gra­mą ita­lai pir­me­ny­bę tei­kia Is­pa­ni­jai, kur ne­trūks­ta pra­mo­gų. Šiau­lius, jos pa­ste­bė­ji­mu, ren­ka­si stu­den­tai tur­kai.

„Aš at­vy­kau iš la­bai mul­ti­kul­tū­ri­nės ap­lin­kos. Bū­da­ma čia, ne­ma­tau žmo­nių įvai­ro­vės, la­bai keis­ta. Pas mus ara­bai, žmo­nės iš Af­ri­kos, ki­nai – daug spal­vų ir man tai la­bai pa­tin­ka.“

Lie­tu­vo­je ita­lė bus iki va­sa­rio. Ne­nuo­bo­džiau­ja: ke­liau­ja, pa­ma­tė gar­siau­sias Lie­tu­vos vie­tas, mies­tus. Tik vis ne­ran­da lai­ko iš­vyk­ti už Lie­tu­vos ri­bų.

„Esu sa­va­no­rė, va­di­na­si, ne­tu­riu daug pi­ni­gų, – šyp­so­si Mar­ta. – Bet man pa­si­se­kė, esu eu­ro­pie­tė, tad nė­ra bū­ti­ny­bės vis­ką pa­ma­ty­ti čia ir da­bar. Ki­ti drau­gai sa­va­no­riai, at­vy­kę iš ša­lių, kur rei­kia vi­zų, no­ri pa­ma­ty­ti kuo dau­giau Eu­ro­pos per trum­pą lai­ką.“

Ar pa­tin­ka Šiau­liai? „Bū­siu at­vi­ra – iš pra­džių ne­pa­ti­ko. At­vy­kau va­sa­rą, ži­no­te, tai ne pa­ts ge­riau­sias lai­kas mies­te, daug žmo­nių iš­vy­kę. Bet rug­sė­jo pra­džio­je at­vy­ko dau­giau sa­va­no­rių, pra­si­dė­jo ren­gi­niai. Da­bar man Šiau­liai tik­rai pa­tin­ka!“

Mar­ta su­si­ra­do ir sa­vo mė­gia­mas vie­tas: „FoxS­pot“ prie Talk­šos, įspū­dį pa­li­ko ir Rė­ky­vos eže­ras.

Ita­lė ne­ma­to daug skir­tu­mų tarp Lie­tu­vos ir sa­vo ša­lies: „Lie­tu­va yra sueu­ro­pė­ju­si. Vy­res­ni žmo­nės ne­kal­ba ang­liš­kai, daug žmo­nių mo­ka ru­siš­kai. Bet vi­si la­bai drau­giš­ki, ge­ri, vi­sa­da man pa­de­da.“

Ar­tė­jan­čios žie­mos ita­lė ne­si­bai­mi­na: šal­tas oras la­biau pa­tin­ka nei karš­tis. At­vy­kus iš ša­lies, kur ke­pi­na 35–40 laips­nių, lie­tu­viš­kas oras gai­vi­na.

Še­še­rius me­tus Mar­ta gy­ve­no Ita­li­jos šiau­rė­je, Tu­ri­ne, tad snie­gą yra ma­čiu­si. Per Ka­lė­das ita­lė vyks na­mo, bet bal­tą žie­mą Lie­tu­vo­je ti­ki­si pa­ma­ty­ti.

Il­gi­si ita­liš­ko sko­nio

Uni­ver­si­te­ti­nia­me mies­te Mar­ta pa­si­gen­da sa­vo am­žiaus jau­ni­mo.

„Ži­nau, kad ma­no bend­raam­žiai iš­vyks­ta iš Lie­tu­vos, nes, kaip ir Ita­li­jo­je, bei ki­tur, yra pro­ble­mų dėl dar­bo. Ži­nau, kad čia yra uni­ver­si­te­tas, bet nie­ka­da ne­ma­čiau daug stu­den­tų. Uni­ver­si­te­tas yra, bet be­veik be uni­ver­si­te­to žmo­nių. Gal stu­den­tams trūks­ta pra­mo­gų, ren­gi­nių, vie­tų, kur išei­ti? Kai stu­di­ja­vau Tu­ri­ne, ne­bū­da­vo jo­kių pro­ble­mų grįž­ti nak­tį au­to­bu­su. Mies­tai, tu­rin­tys uni­ver­si­te­tus, spe­cia­liai su­da­ro ga­li­my­bes jau­ni­mui. Bet ne Šiau­liai, 11 va­lan­dą va­ka­ro – pa­sku­ti­nis au­to­bu­sas, tu­ri ke­liau­ti na­mo. Tai ma­ne la­bai nu­ste­bi­no.“

Šiau­liai, sa­ko Mar­ta, di­de­lis mies­tas, bet ne­la­bai yra, ką veik­ti. Taip, yra daug pre­ky­bos cent­rų, bet…

Pir­miau­sia ita­lė pa­si­gen­da pi­cos! Pa­ra­gau­tos ne­la­bai pa­ti­ko – ne toks sko­nis. Bet ga­liau­siai pa­vy­ko ras­ti gar­džios ita­liš­kos pi­cos Vil­niu­je. Trūks­ta ir ko­ky­biš­kos, tei­sin­gai pa­ruoš­tos esp­re­so ka­vos. Tik­rą­ją at­ra­do to­je pa­čio­je pi­ce­ri­jo­je Vil­niu­je. Tad kai la­bai už­si­no­ri ita­liš­ko sko­nio, ke­liau­ja į sos­ti­nę.

Mar­ta gi­ria lie­tu­viš­ką vir­tu­vę: va­sa­rą gar­džia­vo­si šal­ti­barš­čiais, pa­ti­ko ir ce­pe­li­nai. At­ra­di­mas bu­vo ki­bi­nai – jie pa­na­šūs į Si­ci­li­jo­je ga­mi­na­mą pa­tie­ka­lą.

Kai va­sa­rą Lie­tu­vo­je lan­kė­si tė­vai, Mar­ta juos nu­si­ve­žė į Tra­kus. Pa­ro­dė ne tik eže­rą su pi­li­mi, bet ir ki­bi­nus. Tė­vai pa­tvir­ti­no: ki­bi­nai pri­me­na si­ci­lie­tiš­ką vir­tu­vę. Tik su šal­ti­barš­čiais bu­vo su­dė­tin­giau – tė­vus su­glu­mi­no spal­va.

Pa­gy­ri­mai

Mar­ta nea­be­jo­ja: dar grįš į Lie­tu­vą, nes čia la­bai pa­tin­ka. Pa­tin­ka dau­gy­bė da­ly­kų: gam­to­vaiz­dis, ra­my­bė, su­si­ra­do drau­gų sa­va­no­rių. Šiau­liuo­se mėgs­ta vaikš­čio­ti pės­čio­mis ir taip pa­žin­ti mies­tą.

Kar­tais ap­si­lan­ko Didžd­va­rio gim­na­zi­jo­je – mo­kyk­la su­ža­vė­jo. Mo­der­nu, dau­gy­bė veik­lų: nuo ro­bo­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jos iki mais­to ga­my­bos. O dar aki­nan­ti šva­ra!

„Sa­ko, čia nor­ma­lu. Ma­no mo­kyk­lo­je ne­bu­vo nor­ma­lu, vi­sa­da ne­šva­ru“, – juo­kia­si Mar­ta. Ir pri­du­ria: kai mo­kė­si, to­kių kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių, kaip Šiau­liuo­se, ne­tu­rė­jo.

Ita­lė at­krei­pė dė­me­sį, kad Šiau­liuo­se nė­ra be­na­mių šu­nų, o Ita­li­jo­je to­kių – dau­gy­bė. Pas­te­bė­jo, kad lie­tu­viai mėgs­ta ka­tes: „Juk ir Ka­ti­nų mu­zie­jų tu­ri­te!“

Mar­ta ne­gai­li ge­rų žo­džių ir bib­lio­te­koms, nes jos jun­gia bend­ruo­me­nes, vyks­ta ren­gi­niai, bend­rau­ja­ma, žmo­nės atei­na pra­leis­ti lai­ką, pa­skai­ty­ti, vyks­ta pa­ro­dų ati­da­ry­mai, už­siė­mi­mai su vai­kais.

„Man la­biau pa­tin­ka Lie­tu­vos bib­lio­te­kos. Ma­no mies­te yra bib­lio­te­ka, bet ne vi­si ži­no, kur ji“, – ly­gin­da­ma su gim­tą­ja ša­li­mi, sa­ko Mar­ta.

Atei­ties ita­lė dar nė­ra su­pla­na­vu­si. Iš­siun­ti­nė­jo CV, ieš­ko ki­to pro­jek­to.

O ar jau­čia­si lai­min­ga da­bar, bū­da­ma Šiau­liuo­se?

„Taip!“ – pla­čia šyp­se­na at­sa­ko Mar­ta.