Josvainietė Agnė BAUSIENĖ (28) visai neseniai Lietuvos knygų padangėje debiutavo su savo pirmąja knyga. „Tarnybinis romanas“ – intriguojančio pavadinimo saldi meilės istorija, kurią kai kurie net ėmė lyginti su žymiąja „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Ir vis dėlto knygos autorė neslepia – panašumų ieškoti čia nereikėtų, mat ir minėtos knygos, prieš keletą metų besipuikavusios romanų topų viršūnėse, ji nėra skaičiusi. 

Lengva, romantiška, švelniai erotiška ir intriguojanti knyga, vos išleista iškart šovė į populiariausių knygų šimtuką. Ar skaitytojų simpatijas pelnys ir kitos Agnės parašytos, leidimo jau laukiančios knygos? 

Nustebote?

Ne veltui. Knygas josvainietė rašo taip, kad greičio pavydėti galėtų ir geriausi pasaulio rašytojai. 

– Agne, kada supratai, kad norėtum ir galėtum parašyti knygą? 

– Mintis, kad galėčiau parašyti knygą, man kilo dar mokykloje. Mokiausi Josvainių gimnazijoje, lietuvių kalba man visuomet sekėsi gerai. Tiesa, gerai sekėsi rašiniai, interpretacijos, teksto suvokimo užduotys. Bet skaityti priskirtų knygų nemėgau.

Tiesiog esu labai išranki. Man be galo sunku skaityti knygas, kurios parašytos ne pirmuoju asmeniu. O daugelis privalomų knygų parašytos trečiuoju asmeniu, tad ir skaitymas jų man būdavo itin sudėtingas reikalas.

Atėjus paauglystei, kas gi daugiau galėjo rūpėti –  aišku labiausiai rūpėjo meilė. Buvau perskaičiusi kelis paaugliškus meilės romaniukus ir pagalvojau – kodėl aš negalėčiau parašyti kažko panašaus?

Tad pirmas mano bandymas rašyti knygą tada ir įvyko – dešimtoje klasėje, rašiau apie paauglių meilę. Dar dabar turiu tą knygą, kai būna liūdna, paskaitau – juokas suima.

Parašiau apie penkiolika tūkstančių žodžių. Bet prasidėjo egzaminai, mokslai prispaudė, palikau knygą nuošalyje. Universitete, kai atsirado kažkiek daugiau laiko, vėl grįžau prie tos knygos, tačiau ji buvo tokia knyga, kuri, žinau, niekada nebus išleista.

Tai buvo bandymas rašyti, bandymas suprasti, ar aš galiu suvelti sakinį, sukurti nuoseklią istoriją, surašyti įtraukiančius dialogus, aprašyti aplinką, veiksmą tarp dialogų.

Nemanau, kad kada dar grįšiu prie tos knygos, ji liks atsiminimu, nuo ko viskas prasidėjo. Tiesą sakant, istorija ten nelabai logiška, dramos daugybė, viskas susipynę.

Be to, man nepatinka rašyti apie paauglius. Rašyti mėgstu apie savo amžiaus žmones, gal šiek tiek vyresnius. Paauglystės etapas jau praėjo, nebenoriu prie jo grįžti.

Jauna rašytoja neslepia – kol kas ji planuoja rašyti tik romanus. Ji nori, kad knyga skaitytojo rankose nugultų patogiam, jaukiam ir maloniam skaitymui. Tiesa, leidimo laukianti antroji jos knyga sukels ir įtampos. / Eglės Kuktienės nuotr.

– Sakai, kad nemanei, jog knyga galėtų būti išleista. Ar rašydama „Tarnybinį romaną“ galvojai, kad jis galėtų būti išleistas?

– Ne. Net slapčiausiose savo svajonėse niekada negalvojau, kad kažkuri mano knygų bus išleista. Nors ir labai to norėjau.

– Tad kaip išėjo, kad visgi savo knygą gali laikyti rankose? 

– „Tarnybinis romanas“ yra mano trečioji parašyta knyga. Po pirmos knygos apie paauglius dar rašiau antrą knygą. Jai rasdavau laiko net darbe, laisvomis akimirkomis sėsdavau ir rašydavau. Ji dar nebaigta, tačiau idėja man patinka. Nežinau, ar ją tęsiu, nes knyga kiek skubotai parašyta, yra skyrių, kuriuos reikėtų pakeisti. Bet neatmetu galimybės, kad ją baigsiu.

O trečią knygą rašiau, kai gimė dukra. Mažylė labai daug miegodavo, turėjau daug laisvo laiko – tad grįžau prie savo pomėgio rašyti.

Vos pradėjus rašyti žinojau, kad knygoje bus erotikos. Siužetas rutuliojosi lengvai, laiko rašyti buvo į valias, minčių taip pat.

Rašydama savo knygą rasdavau laiko ir kitų rašytojų knygų skaitymui, ir filmams bei serialams. Kaip tik tuo metu buvau ką tik baigusi skaityti savo mylimiausios lietuvių rašytojos Indrės Vakarės knygą, ir nusprendžiau jai parašyti.

Pasirodė, kad ji labai nuostabus žmogus, maloni, šilta – įsibendravome. Tiesiog ėmiau ir paklausiau jos, kaip prasidėjo jos kaip rašytojos karjera? Ji man papasakojo savo kelią, kuriuo nusprendžiau pasekti ir aš.

Dar tą patį vakarą pirmąjį knygos skyrių ir aprašymą, kaip knyga rutuliosis ir baigsis, nusiunčiau leidyklai „Obuolys“.

Atsakymo nesulaukiau, todėl po poros dienų nusiunčiau tą laišką dar kartą (juokiasi). Galvojau – na, nieko neprarasiu juk!

Ir gal po 15 minučių gavau atsakymą – kad knyga jiems patinka ir prašymą atsiųsti daugiau.

Nusiunčiau jiems viską, ką buvau parašiusi, ir jie atsakė „Gerai, viskas tinka ir patinka, pabaik knygą – išleisim“.

– Kaip jauteisi? 

– O Dieve, pradėjau po namus lakstyti, nes tiesiog negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Iš laimės neradau sau vietos. Žinojimas, kad knygą išleis, mane pastūmėjo rašyti nieko nelaukiant, ir knygą aš pabaigiau vos per dvi savaites.

Vos dukra užmigdavo dienos metu – aš kompiuterį pasidėjus imdavau rašyti, vakare lygiai taip pat. Galvoje nuolat skambėjo žodžiai „išleis, išleis, mano knygą išleis“, ir aš rašiau be atvangos.

Lyg to būtų maža, netikėtai gimė antros knygos idėja, scenarijus rutuliojosi taip greitai, kad nebuvo kitos išeities, tik nedelsiant pabaigti „Tarnybinį romaną“.

– Tavo rašymo tempas išties įspūdingas.

– Vos pabaigiau knygą „Tarnybinis romanas“, išsiunčiau leidyklai, iškart įsijungiau naują word dokumentą, parašiau knygos pavadinimą ir pradėjau rašyti.

Parašiau knygą per mėnesį. Rašiau taip, tarsi kas mygtuką būtų nuspaudęs.

Tada parašiau dar vieną knygą. Dabar dirbu prie ketvirtos ir penktos knygų.

Aš tikiuosi, kad leidykla suspės su mano tempu.

Rašytoja apie tai, jog rašo knygą plačiajai auditorijai, savo tėvams pasakyti neskubėjo. Ir nors žinia juos itin nustebino, Agnė sako, kad jautė visapusišką palaikymą. / Eglės Kuktienės nuotr.

– Kai kurie rašytojai pasakoja, kaip knygas rašė metų metais. Išgyvena kiekvieną akimirką, išbrandina. Žinoma, ne visi. Bet knyga per mėnesį! Ar nebūna sumaišties dėl tokio kiekio greitai atsirandančių scenarijų?

– Mano kompiuteryje yra bent kelios knygos, kurios pradėtos, bet nepabaigtos. Parašyta pradžia, idėja, kažkokie pastebėjimai, ir palikta. Laukiu įkvėpimo.

Būna, kad Mūza išeina, tiesiog nebėra minčių, nebėra noro, meilės tai knygai. Tada sėdu prie kitos.

Antrą ir trečią knygas, kurias rašiau leidyklai, parašiau išskirtinai nesimėtydama prie kitų istorijų. Rašiau tik jas, nesiblaškiau.

Kai supratau, kad mano knygas gali išleisti, pirmiausia norėjau įgyvendinti kai kuriuos ilgai galvotus ir brandintus scenarijus. Mintys, idėjos buvo išgrynintos. Buvo lengva rašyti.

Antra knyga pasirašė tarsi savaime, pati. Aš tiesiog ištransliavau istoriją, kuri norėjo būti išgirsta. Rašiau ir žinojau, kaip viskas bus, koks įvykis kokį seks.

Idėja gimė netikėtai. Tiesiog dzingt – ir yra. Pirmiausia į galvą atėjo knygos pavadinimas, o tada jau visa istorija iš paskos.

Visas savo mintis skubu išlieti, parašyti. Aš esu toks žmogus, kad darau darbą greitai. Jei viskas per ilgai užsitęsia, man ima nebepatikti. Jeigu knygą pradedu ir ilgiau palieku, būna, kad ji nebetraukia manęs arba reikia laukti, kol ji vėl pas mane ateis. Aš esu impulsyvus žmogus, mane traukia daug skirtingų idėjų.

Rašydama knygą aš įsivaizduoju, kaip atrodytų pagal ją pastatytas filmas. Gal tai man palengvina rašymą. Kai einu iš vieno skyriaus į kitą, įsivaizduoju vizualiai net filmo perėjimus. Aš labai mėgstu žiūrėti filmus, serialus – manau, kad jie ženkliai prisidėjo prie mano vaizduotės formavimosi.

– Ar galvoji rašyti kažkokio kitokio siužeto knygas?

– Kol kas ne. Visos mano knygos – romanai. „Tarnybinis romanas“ yra saldi meilės istorija, antroji knyga taip pat romanas, bet ten daugiau veiksmo, įtampos.

Vis dėlto neplanuoju rašyti dramos. Gal kada nors pavargsiu nuo meilės ir norėsiu kažkokios tragiškos baigties. Tačiau kol kas noriu rašyti apie gražius dalykus, noriu, kad su mano knyga žmogus atitrūktų nuo buities, realybės, pasinertų į saldų, malonų svajonių pasaulį.

To negatvyo ir taip aplink labai daug.

– Tavo knygą jau lygina su išties kontraversiškai vertinama „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Moterys ėjo iš proto dėl knygų, paskui dėl filmų. Kiti žiūrėjo skeptiškai – esą jei pagrindinis veikėjas nebūtų gražus ir turtingas, knyga būtų ne romanas, o siaubo kriminalas. Kaip manai, kodėl tavo knygą lygina su ta istorija? 

– Jei atvirai, tų knygų net neskaičiau. Mačiau filmą, bet jis, mano manymu, buvo vidutiniškas. Kiek girdėjau atsiliepimų, knygos, kaip dažniausiai ir būna, buvo gerokai platesnės ir gerokai išsamesnės, kalbant apie aprašomas erotines scenas.

Taip, mano knygoje yra erotikos, bet aš manau, kad aprašytos scenos yra romantiškos, gana santūrios, skoningos, nevulgarios.

Man sunku suprasti, kodėl mano knygą lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Gal dėl to, kad nesibaiminu rašyti apie erotiką, o ir veiksmo aplinka gana panaši kaip ir filme – oficiali ir estetiška.

– Sakai, kad rašydama knygą įsivaizduoji, kaip ji atrodytų kine. Tačiau kine galima sudėti knygos trupinius...

– Taip, tačiau ne visuomet. „Sostų karai“ yra puikus pavyzdys, kaip kinas gali būti itin aukštos klasės, sudėtingas, perpintais scenarijais, gilus ir daugiasluoksnis, kaip knyga.

Žinoma, serialas buvo geras tol, kol buvo kuo remtis. Baigėsi knygos, baigėsi ir serialo kokybė.

Geroge R. R. Martin‘as „Ledo ir ugnies“ giesmę rašė dešimtmečiais.

Buvau pagalvojusi, kad gal norėčiau pamėginti rašyti tokio tipo knygą. Bet tada pagalvojau, kaip turėtų atrodyti visas G. R. R. Martin‘o siužeto „žemėlapis“ – kokios apimties ir dydžio tos istorijos. Pagalvojau ir nusprendžiau, kad ne, nerašysiu tokių knygų. Bent jau ne dabar.

– Ar manai, kad Lietuvoje galima išgyventi tik iš knygų rašymo?

– Kol kas manau, kad užsitikrinti kokybišką ir orų gyvenimą tik rašant knygas yra labai labai sudėtinga.

Kol laukiau savo knygos leidimo, vis žvalgiausi, kokios knygos yra populiariausios. Ir tai – receptų knygos. Knygos apie maistą, dietas. Viena vertus, gerai, kad žmonės domisi savo kūnu, sveika mityba. Bet antra vertus – juk tai ne literatūra, tai grynas verslas.

Jeigu knyga būtų išversta į kitas kalbas, išplaukus į platesnius vandenis, manau, tikimybė dirbti rašytoja ir iš to gyventi ženkliai išaugtų.

Savo svajonių pasaulyje aš norėčiau TIK rašyti. Tačiau kol kas dar toli iki to.

Meilės romanų yra tiek daug, o dviračio juk neišrasi. Istorijos per visą pasaulio literatūrą kartojasi, tačiau jos skiriasi priklausomai nuo to, kas tas istorijas rašo. Vis dėlto manau, kad sunku pralaužti ledus rašant romanus.

– Ar nebijai, kad tave ims tapatinti su knygos herojais? Meilė ir intrigos, turbūt gyvenime visos bėdos per šiuos dalykus prasideda.

– Nuo tada, kai ėmiau rašyti knygas, išsikėliau vieną taisyklę – niekada knygoje nebus aprašomi įvykiai iš mano, ar mano artimųjų gyvenimo.

Net tada, kai nė nenumaniau, kad kažkuri mano knyga galėtų išvysti dienos šviesą.

Žinoma, kažkokie mano potyriai gali atsispindėti knygoje, tačiau skaitytojas niekada to nesužinos. Jis nežinos, kas tikra, kas galbūt mano gyvenime patirta.

Tarkime, knygos herojus gali turėti mano charakterį, gali turėti kažkokius mano pomėgius.

Tačiau pati istorija būna visiškai išgalvota.

Tarkime, antroji knyga yra tokia, kad aš tikrai gyvenime nesu atsidūrusi panašioje situacijoje ir tikrai nenorėčiau atsidurti.

Tarkime, antrosios mano knygos istorijos pagrindas buvo aprašomas iš vyro pusės. Ir man tai labai patiko! Tai buvo kažkas naujo, nepatirto. Žinoma, paskaitytų vyras, ir veikiausiai pasakytų, kad taip vyrai negalvoja ar nedaro, bet juk aš rašau ne apie tai, kokie vyrai yra, o apie tai, kokie turėtų būti (juokiasi).

– Kaip į tavo prasidedančią rašytojos karjerą reagavo artimieji?

– Vyras apie tai, kad rašau knygą ir kad noriu ją išleisti, žinojo kiek ankstėliau. Tėvams pasakiau tik tada, kada jau leidykla patvirtino, kad knygą leis.

Jie net nenutuokė! Žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, mama buvo labai nustebusi, labai, tačiau be galo palaikė.

Ji mano pirmoji kritikė, visas knygas perskaito, savo nuomonę išsako. Jai labiausiai patinka leidimo laukianti antroji mano knyga.

Pirmoji knyga jai patiko, bet sakė, kad kai kuriuos puslapius išplėštų... (juokiasi).

Žinoma, knyga skirta jaunesniems žmonėms, tad ta erotika gali kažkiek gluminti. Tikrai nežinau, ar norėčiau, kad mano tėtis tą knygą perskaitytų (juokiasi).

Mano vyras pirmos knygos neperskaitė – pradėjo, bet sakė, kad jam per saldi. Na, o antrosios knygos perskaitė daugiau kaip pusę ir sakė, pabaigs, kai jau bus išleista. Antra knyga jam patiko, nes ten daugiau veiksmo, įtampos.

Tikrai nežinau, kaip skaitytojai reaguos į mano knygą. Jaudinuosi, ar patiks. Visgi tai mano pirmas blynas. Aš nuolat domiuosi apie knygų rašymą, skaitau ir tobulėju.

Labai noriu, kad knyga paliktų teigiamą emociją. Kad būtų gera perskaičius, lengva ant širdies. Kad pavyktų bent vakarui atitrūkti nuo kasdienybės ir pakeliauti po svajonių pasaulį.

Leidimo jau laukia antroji plačiajai auditorijai parašyta Agnės Bausienės knyga intriguoja ne ką mažiau, nei „Tarnybinis romanas“.

„Juodasis ratas“ – knyga su romantikos, veiksmo, kriminalo, paslapties motyvais. Išskirtinė galimybė užmesti akį į šios įtraukiančios ir jaudinančios knygos ištrauką jums, „Rinkos aikštės“ skaitytojai.

... „Juodojo rato“ nemėgau dėl daugelio priežasčių. Klubui priklausė arogantiški vyrai. Kiekvienas mėgo demonstruoti savo turtus ir galią. Klubas taip pat pasižymėjo moralės nebuvimu ir visišku žmonių nuvertinimu, o įstojęs į klubą negalėjai iš jo pasitraukti. Kaip ir minėjau anksčiau, tai priesaika iki gyvenimo galo. Tačiau didžiausia priežastis kodėl nemėgau „Juodojo rato“ buvo ta, kad tos prekės, apie kurias visi nuolatos kalbėdavo ir laukdavo jų kaip vaikai laukia Kalėdų senelio, buvo ne kas kita kaip moterys. Moterys, kurias aš pardavinėdavau daužydamas mediniu plaktuku per stalą. Niekas nežinodavo iš kur Sailas ištraukdavo merginas, tačiau visi su nekantrumu laukdavo kuo jis nustebins kitą kartą.

Aukcione nusipirkęs moterį „Juodojo rato“ narys galėdavo su ja daryti ką nori. Niekas nepasiges merginos, jei šeimininko žaidimai netyčia nueis per toli. Prekės, kuriomis visi vadino merginas, būdavo be praeities, be artimųjų, be draugų. Todėl joms dingus, pasaulis jų tikrai neieškotų.

Klubui priklausė per šimtą vyrų. Įvairaus amžiaus, įvairaus sudėjimo, įvairių specialybių, tačiau vieną juos visus vienijo – pinigai. Jeigu savo sąskaitoje neturėjai atliekamo milijono eurų, į klubą nepateksi kad ir kaip norėtum. Ir tokie reikalavimai būdavo ne iš piršto laužti. Merginų kainos aukcione prasidėdavo nuo šimto tūkstančių.

Niekada nepamiršiu savo pirmojo aukciono klube, kai dėl vienos juodaplaukės susikibo du turčiai. Kainos kilo sekundžių greitumu. Tą vakarą buvo parduota brangiausia mergina per visą „Juodojo rato“ istoriją – du milijonus ir aštuonis šimtus tūkstančių eurų. Bijau ir pagalvoti ką už tokią sumą mergina turėjo daryti tam sukriošusiam seniui...

Eglė KUKTIENĖ