Veterinaro profesijai oficialiai yra beveik 260 metų, nors žinių apie gyvulių gydymą randama jau 4-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto alumnė Ona Ambrazaitytė pasakoja apie studijų pasirinkimą ir šiuolaikinę veterinariją.

Nusiteikti sudėtingoms studijoms

– Kaip nusprendei pasirinkti veterinarės profesiją?

– Nuo pirmų sąmoningų vaikystės prisiminimų matau save tarp gyvūnų. Atrodė, kad juos suprantu kur kas geriau negu žmones. Nors visada jaučiau pašaukimą veterinarijai, kurį laiką bijojau susitelkti vien į ją. Juk turi būti pasiryžęs visą gyvenimą mokytis, o ką kalbėti apie ilgas studijas, be to, ir noras dirbti su stambesniaisiais gyvūnais kėlė abejonių dėl mano pačios „smulkių gabaritų“. Tačiau, kai liko kiek daugiau nei pusmetis iki mokyklos baigimo, suvokiau, kad visą gyvenimą gailėsiuosi, jei neišmėginsiu artimos širdžiai srities. Baigusi universitetą ir jau kurį laiką dirbdama pagal specialybę galiu pasakyti – tikrai nesigailiu.

– Veterinarijos studijos – kokios jos šiandien?

– Studijos tikrai sudėtingos. Nemažai įstojusiųjų metė mokslus dar pačiais pirmaisiais metais. Kai kuriais atvejais to priežastis – srities sudėtingumo neįvertinimas. Norint sėkmingai baigti, vien mylėti gyvūnų nepakanka. Studijų krūvis, įtampa, konkurencija tarp būsimų kolegų padeda pasiruošti ateičiai po mokslų. Ketinančiuosius stoti skatinu pasitarti su dabartiniais studentais arba mokslus jau baigusiais veterinarais, kurie geriau supažindins, kokie sunkumai gali laukti universitete bei darbo rinkoje.

Modernioje įmonėje – be rutinos

– Kokia yra Tavo įprastinė darbo diena?

– Didžiuojuosi galėdama sakyti, kad dirbu vienoje didžiausių Europoje ekologišką maistą produkuojančių bendrovių „Auga Group“. Šioje įmonėje (kartu su studijų metu atlikta praktika) darbuojuosi jau daugiau nei metus. Nė karto nejutau darbo rutinos. Kiekvieną dieną įvyksta kažkas naujo ar netikėto, tad esu priversta greitai taikytis prie bet kokios situacijos bei priimti sprendimus čia ir dabar. Kai bandau smulkiau papasakoti, ką tenka nuveikti per vieną valandą , atrodo, lyg kalbu apie visos dienos darbus. Žinoma, kaip ir visur būna slogių dienų, kai viskas juda ne ta linkme, tačiau niekada nepamirštu, kaip mėgstu tai, ką darau ir prie kokios inovatyvios įmonės vizijos prisidedu.

– Kas veterinarijos pasaulyje nustebino labiausiai?

– Kai tapau veterinare, labiausiai nustebino tai, kad ženkliai didesnė darbo dalis yra bendravimas su žmonėmis, o ne paties gyvūno gydymas. Visokių klientų pasitaiko, būna supratingų, gerbiančių specialisto nuomonę, bet neišvengiami ir konfliktai. Laikui bėgant pripranti ir užsigrūdini, tačiau tik pradėjusiam darbą specialistui tai gali būti atgrasus momentas. Kitas nustebinęs dalykas – veterinarų, dirbančių su stambiaisiais gyvūnais, trūkumas. Nors ši sritis yra mažiau konkurencinga ir siūlomos didesnės algos, jauni specialistai mieliau renkasi darbą su smulkiaisiais gyvūnais.

Būtinos psichologijos žinios

– Kas šioje profesijoje pasirodė sunkiausia?

– Vienas sudėtingiausių dalykų veterinaro profesijoje – reikia suprasti paciento, negalinčio paprieštarauti ar pasakyti, kas jam negerai, problemą. Pasisekusius atvejus prisiminti smagu, bet liūdnas baigtis irgi ilgai nešiojame atmintyje. Be to, su įprastomis darbo dienos valandomis galima iš karto atsisveikinti, nes darbas yra nenuspėjamas, taigi viršvalandžiai pasitaiko tikrai dažnai. Dėl šios priežasties dar kartą noriu pabrėžti, kaip svarbu mėgti tai, kuo užsiimi. Na, o visų sunkiausia yra santykiai, kalbėjimasis su žmonėmis. Universitete psichologijos pagrindai, empatijos išreiškimas klientui nėra dėstomi, todėl viską tenka išmokti praktikos (o vėliau – darbo) metu. Veterinaro pareiga yra užtikrinti, kad gyvūnas patirs kaip galima mažiau diskomforto, streso bei skausmo. Situacijose, kuomet teisingiausias sprendimas yra nutraukti gyvūno kančias, veterinaras iš esmės perima psichologo poziciją. Kartais reikia įrodyti prieštaringai nusiteikusiam šeimininkui, kodėl tai yra geriausias sprendimas, kartais – raminti verkiantį vaiką dėl jo mirštančio gyvūnėlio. Kaip ir bet kokiame darbe, kuriame tenka susidurti su kitais žmonėmis, jų būna visokių: supratingų, koneveikiančių, principingų. Kad ir kaip klostosi situacija, visada prioritetas išlieka gyvūno gerovė.

Svarbu įveikti skeptiškumą

– Kokiomis savybėmis paprastai pasižymi geras veterinaras?

– Ar dirbant su galvijais, ar gydant naminius gyvūnėlius, rūpestingumas, įžvalgumas, kantrybė bei šalti nervai – vienos iš pagrindinių veterinaro savybių. Turbūt nuspėjama, bet meilė visiems gyviems padarams taip pat svarbi. Spėjusi paragauti darbo šioje srityje pridėčiau, jog taip pat pravartus universalumas, komunikabilumas, ištvermė ir gebėjimas atlikti keletą darbų vienu metu.

– Koks klientų požiūris į jauną gydytoją?

– Labai įvairus. Mano patirtis kiek kitokia, mat tenka dirbti kolektyve, kuriame esu jauniausia. Tik pradėjusi dirbti jaučiau kolegų skeptiškumą, visgi buvau „šviežiai iškepta“ specialistė. Tačiau dabar esu sėkmingai apsišlifavusi savo darbe ir išsikovojusi bendradarbių pagarbą. Žinoma, vis dar susiduriu su kitų pašaipiais žvilgsniais ar komentarais, pavyzdžiui, klausimu „ar galiu pakalbėti su kuo nors vyresniu?“ Sritis, kurioje dirbu, dažniausiai būna okupuota vyrų „iš stuomens ir iš liemens“, tad dauguma tikrai nustemba sutikę jauną panelę, vadovaujančią visam pieninių galvijų ūkiui. Kaip bebūtų, tokias situacijas stengiuosi nuleisti juokais ir aplinkinių iš pirmo žvilgsnio susidariusio įspūdžio nepriimti asmeniškai.

Kalbėjosi Marija ŠLIUOŽAITĖ