LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Bandomajame važiavime sportiniu bolidu, šturmano vietoje – greta automobilių sporto lenktynininko Benedikto Vanago? Žinoma, jau seguosi diržą!
Moterų ralyje, ekipaže su trimis bičiulėmis ir pilnu baku adrenalino? O taip, merginos, keliaujame!
Stačia galva į emocijų pliūpsnį per purvą ir brūzgynus „Alfa run“ bėgimo iššūkyje? Pati pirmoji!
O dar rugsėjo mėnesio pradžioje – 6 460 m trasa, įveikta su sportbačiais ir vėjeliu skriejant vakarėjančiomis gimtojo Kėdainių miesto gatvėmis. Ir ne šiaip sau įveikta, bet finišo liniją kertant pirmajame dvidešimtuke!...
„Tiesą pasakius, man iš galvos buvo išgaravęs tas vakarinis bėgimas... Bet kelyje namo po darbo sulaukiau draugės skambučio: „Na, bėgam šiandien?“. „O tai ne poryt?“ – perklausiau. „Ne, šiandien, ir jau už poros valandų“ – įspėjo. Ką gi. Bėgom. Minties nedalyvauti nė nebuvo. Greitutėlei susiruošusi, atskubėjau į senamiestį ir su draugėmis stojome prie starto linijos“, – juokiasi vietoje nenustygstančioji uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ logistikos vadybininkė, žemės ūkio ekonomistė Valentina STEPONAVIČIENĖ.
Ji – tikrų tikriausias sprogstamasis užtaisas nedideliame kūne su plačia žavia šypsena.
Ne tokia, kuri išsisukinėtų nuo iššūkių ir išbandymų – greičiau juos ji medžioja pati!...
Sveika gyvensena lydi nuo mažumės
– Valentina, jūsų visur pilna. Kaip spėjate ir vidinį įmonės logistikos darbą prižiūrėti, pasirūpinti, kad visi chemijos mikroelementai ir sėklos laiku suvažinėtų ten, kur reikia, būti mama ir savo draugių neapleisti? O kur dar ir sportas, kuris, ne paslaptis, užima svarbią jūsų gyvenimo dalį? – „Rinkos aikštė“ paklausė V. Steponavičienės.
– Na, metai neišvengiamai bėga, o jiems bėgant ateina gyvenimiška patirtis (šypteli). Tu supranti, kad ne materialūs dalykai gyvenime yra svarbiausi, supranti, kad pinigai uždirbami, bet va laiko atgal nesugrąžinsi. Ir jis bus praleistas absoliučiai neproduktyviai, jeigu laisvu po darbų metu tiesiog riogsosi namuose ant sofos, kiurksosi žiūrėdamas serialus.
Aš turiu susidariusi tokį įspūdį, kad juo daugiau žmogus daro, tuo daugiau ir nuveikia. Tarkime, veiklios moterys randa laiko ir savimi, ir šeimyna, ir namais pasirūpinti. Ir pati, tarkime, grįždama namo strateguoju: „Va, reikia susiruošti į treniruotę, grįžus po jos dar iki daržiuko nubėgti, o vakare – šeimynos laikas“. Susidėliojęs prioritetus gali suspėti viską.
Man atrodo, kad pomėgių turintis žmogus tiesiog yra laimingesnis negu sėdėdamas namuose, o savęs stabdymas ne tik išeikvoja labai daug laiko, bet ir atima išties daug energijos.
Na, o kas dėl sporto – juk sportas yra sveikata. Aišku, per „negaliu“ nesportuosi, bet sveikata reikia pradėti rūpintis anksčiau negu ji pradėjo byrėti.
– Valentina, mėgstate adrenaliną, nebaugina greitis, negąsdina ir sporto salėje paplušėti. Kokia gi mėgiamiausia jūsų sporto šaka ir... dailiosios talijos paslaptis?
– (šypteli) Na, sportas mane domino visada, jau nuo mažumės. Išbandžiau įvairias sporto šakas. Aktyvus gyvenimo būdas, galima sakyti, nuo pat mokyklos laikų visada žygiavo šalia manęs.
Esu lankiusi gimnastiką, pilatesą, jogą, aerobiką. Bet niekada nebuvau sportinių aukštumų siekėja. Mokykloje sportavau per mokslo metus, vėliau, suaugusi – daugiausia nuo rudens iki pavasario (šypteli).
Tai tęsėsi iki kol prieš trejus metus atradau funkcines treniruotes, kurios mane labai „užkabino“. Jos vyksta tris kartus per savaitę. O kad ir septynis vyktų, vis tiek rasčiau laiko šitam reikalui (juokiasi). Jas senamiestyje veda Rolanas Valionis. Einu, žinokite, į tas treniruotes, ir jos man kuo toliau, tuo labiau patinka. Jos – labai turiningos ir įvairios. Sakykime, sportas kitaip (šypteli).
Svarbiausia – švytinčios akys
– Prieš trejus metus atradote treniruotes, kurios atitinka jūsų lūkesčius, yra įdomios ir naudingos. O kodėl gi norisi stengtis, visų pirma, dėl pačios savęs?
– Aš visuomet jutau, kad po sporto savijauta tampa kur kas geresnė. Per dieną juk visi turime reikalų, problemų, galvos skausmų, o sporte tu labai puikiai atsijungti nuo tų kasdienių rūpesčių.
Išsisportuoji, išsibūni, išsikrauni, savijauta tampa geresnė, ir, kas be ko, kūno linijos keičiasi. O funkcinės treniruotės sudomino savo įvairumu ir tuo, kad labai greitai pradėjau matyti rezultatą, kuris man itin patiko. Sportas – tai fantastiška savijauta, kūno linijų keitimasis, tvirtėjimas, gražėjimas.
Ir ne vien. Sportas pirmiausia yra mano pomėgis. Man tiesiog atrodo, kad, jeigu žmogus be pomėgių pamažu tampa neįdomus. Taip, reikia būti su šeima, taip, reikia su ja būti ir ja rūpintis kasdien... Bet jeigu nieko kito neveiki, tik sėdi namuose, o kiti šeimos nariai irgi nelabai turi kokių nors interesų, tie savi namai gali tapti nebe tokie mieli. Juose gali prasidėti trintis.
Jeigu užsidarai tarp keturių sienų, tu nebeprogresuoji. O tobulėti reikia visą gyvenimą. Svarbu ir tai, kad žmogus, būdamas šeimoje, neatsisakytų savo pomėgių, hobių ir draugų, kurie jo gyvenime buvo iki sukuriant romantiškus santykius.
– Sakykite atvirai: ar tokiai žavingai logistikos vadybininkei „Scandagroje“ reikalus derinti su vyrais lengviau, negu jūsų kolegoms, stipriosios lyties atstovams?
– (juokiasi) Tikrai nežinau, kiek tokiame darbe įtakos turi grožis. Daug lemia bendravimas, komunikabilumas, mėgstamas darbas, įsitraukimas, iniciatyvumas, aktyvumas, atsakomybė ir visa kita. Darbuotojui turi rūpėti bendras įmonės rezultatas. Aišku, žavesys savo pliusų prideda, bet dažniausiai mano darbas vyksta telefonu. Nespėja susižavėti (juokiasi).
– Savo išvaizdą išties labai puoselėjate. Kaip manote, ar gražiam žmogui gyventi yra lengviau?
– Galbūt grožis šiek tiek pliuso ir prideda, tarkime, darbo pokalbyje... Bet juo žmogus ilgai nesidangstys – juk yra daug daugiau nei grožis. Ir protas, ir lankstumas, ir problemų sprendimas, ir gebėjimai nustatyti prioritetus, planuoti bei organizuoti. Visada išsikelti sau tikslus ir jų siekti.
O kita vertus – net ir gražiausias žmogus pasaulyje tebūnie, bet jeigu akys jo tuščios, pilkos... Grožio ten nerasi. Svarbiausia – laimingas žmogus, nes vidinis grožis turi didesnę išliekamąją vertę negu išorinis (šypteli).
Svajojo tapti... kirpėja
– Valentina, prabilote apie skriejančius metus... Ar jų kaita jus jaudina?
– Oi ne, metų našta manęs visiškai neslegia. Į pro šalį lekiančius metus žiūriu kaip į patirtį. Kaip sakau: man šešiolika su kelių metų patirtimi (juokiasi). Jaučiuosi puikiai.
Metų nesureikšminu, ir jie man visiškai nevaro streso. Absoliučiai viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Nuo to, kaip jis save realizuoja. Aštuoniolikos metų žmogus gali susenti greičiau ir įkopti į tą pavadinkime penktąją dešimtį perkeltine prasme negu kad žmogus, esantis joje (šypteli).
– O kuo gi mažoji Valentina, tuomet, kai metai, regis taip greitai nelėkė, vaikystėje, svajojo tapti užaugusi?
– (juokiasi) O, geras klausimas! Kirpėja (šypteli)... Visada svajojau būti kirpėja, bet mama po devynių klasių neišleido manęs į profesinę mokyklą mokytis šio amato. Taip vaikystės svajonė tapti kirpėja žlugo. Na, gal ir nežlugo... Su plaukais užsiimti mėgstu, tiesiog duonos iš to nevalgau (šypteli).
Apie meilę Kėdainiams ir.... knygoms
– Valentina, o ar jūsų niekuomet negundė galimybė viską Lietuvoje metus, drauge su pačiais brangiausiais savo gyvenimo žmonėmis išvykti gyventi į užsienį?
– Besimokant tuometinėje Lietuvos Žemės ūkio universitete Kaune, dar studijų laikais, man teko padirbėti užsienyje kelias vasaras. Daugiausia – žemės ūkio darbus. Toji patirtis man buvo naudinga, tačiau duona, užsienyje valgoma, manęs nesužavėjo. Visai kaip ir Kaunas. Jis man kaip ir nebuvo prieš studijas, svajonių miestu netapo ir jų metu. Grįžau į gimtąjį miestą – Kėdainius – ir esu čia labai laiminga.
Nors esu „maišyto“ kraujo, mat mano tėvelis – rusas, bet labai myliu Lietuvą ir Kėdainius. Žinoma, negaliu teigti, jog niekada iš šios šalies neišvyksiu, nes nežinia, kokiu kampu gyvenime viskas pasisuks. Bet iki šiol minties emigruoti niekada nė nebuvo. Savo laiku pasivažinėjau po užsienį, užsidirbau ir namus sukūriau čia (šypteli).
– O ar po dienos „sprinto“ atsikvėpti, prisėsti ir knygą paskaityti, kuomet artimiausieji vėlų vakarą užsnūsta namuose Lietuvoje, šalyje, kurioje šitaip gera gyventi, laiko atrandate?
– Randu, randu (šypteli). Man labai patinka knygos, ypatingai – psichologinės ir motyvacinės. Paties savęs ir kitų pažinimo.
Kaip tik neseniai knygoje perskaičiau vieną labai motyvuojančią mintį. Pasak australų slaugės ir knygos „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“ autorės Bronnie Ware, ilgus metus besirūpinančios mirštančiais pacientais, žmonės dažniausiai gailisi ne dėl kokio nors sukrečiančio įvykio, tokio, kaip išsiskyrimas su mylimu žmogumi, neišnaudotos karjeros galimybės ar nepastatyto didelio namo. Dažniausiai žmonės apgailestavo dėl to, kad neturėjo drąsos gyventi pagal savo norus.
Kai per daug remiamės kitų žmonių nuomone, paprasčiausiai užčiaupiame tikrąjį save. Mūsų savivertė pradeda priklausyti nuo to, ką aplinkiniai apie mus galvoja.
Šitaip tampame kitų žmonių norų vergais. Psichologijos mokslininkė Ashlee Greer atliko tyrimą, kaip mūsų gyvenimą veikia nuolatinis vadovavimasis aplinkinių nuomone. Išanalizavus tūkstančius eksperimento dalyvių apklausų apie tai, kaip ir kodėl jų kasdienybėje pasireiškia noras gyventi pagal kitų sukurtas taisykles, išsiskyrė kelios priežastys: atsakomybės vengimas, drovėjimasis, lyginimasis su aplinkiniais, menka savivertė, nesugebėjimas nubrėžti ribų ir pasakyti „ne“... Neryžtingumas priimant sprendimus, baimė suklysti ir nepasitikėjimas savo nuojauta. Visa tai lėmė tiriamųjų siekį įtilpti į kitų asmenų jiems sukurtus rėmus. Jiems net buvo sunku įvardyti savo asmenines savybes, charakterio unikalumą ir išvardyti bent kelias svajones. Tai reiškia, kad, leisdami kitiems spręsti, kaip mes turime gyventi, po truputį prarandame save, kol visiškai nustojame pasitikėti savo pačių sprendimais, nes manome, kad kiti žino geriau.
Perskaičiau šias mintis ir stabtelėjau – kiek daug jose tiesos!... Mes dažnai varžome save galvodami: „Oi, kas ką pagalvos!“ arba „Kaip čia atrodys!“... Bet tu niekada nieko nežinai. Atsikėlei šįryt – valio, tau priklauso ši diena. O po jos kas – tik pats Dievas žino.
Todėl jeigu norime šokinėti eidami gatve, šokinėkime. Arba garsiai dainuokime lietui lyjant!... Juk iš tiesų turime tik vieną galimybę gyventi. Ar norime ją iššvaistyti, būdami priklausomi nuo kitų žmonių komandų?
Tačiau, kai išdrįstame įdėmiau pažvelgti į save ir atpažįstame savo nenuoseklumus, kai nusprendžiame nesižvalgyti į aplinkinius ir patys renkamės gyventi savo gyvenimą, laikas nebebėga veltui. Jis mus veda į tikresnį, autentiškesnį „aš“. Veda į būseną, kurioje yra vietos ir pasivaikščiojimui, ir prasmingai veiklai, ir tikriems santykiams su tinkamais asmenimis. Būseną, kai jaučiame gyvenimo pilnumą ir prasmę.
Justina ŠVEIKYTĖ
