LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tiems, kas nepažino jogos ir savo vidumi nepajautė jos galios transformuoti žmogaus kūną, mintis, elgesį bei pačią sielą, šis iš Indijos atkeliavęs mokymas gali labiau panėšėti į pasaką ar pramanus, o ne į tikrovėje šalia mūsų vykstančius stebuklus. Joga iki šiol lietuviams vis dar dvelkia mistika. Turbūt todėl, kad ją praktikuojantys bei jos filosofija įtikėję žmonės savo išgyventais pasikeitimais linkę džiaugtis tyliai ir visai nesiruošia įžūliai bandyti asmeninius atradimus kaip neginčijamą tiesą primesti kiekvienam sutiktajam.
Viliojanti ramybė, švelnumas gyvenimo spygliams bei saldi palaima mėgaujantis savo būtimi čia ir dabar – tai mačiau ne vieno daug metų jogą praktikuojančio žmogaus akyse. Kaip, regis, įmantrūs ir nelabai fiziniai pratimai, kvėpavimas bei po kelissyk kartojamos paprastų žodžių mantros gali neatpažįstamai pakeisti žmogų? Apie jogos, ajurvedos ir Rytų filosofijos burtus kalbuosi su daugiau nei 10-metį jogos užsiėmimus vedančia kėdainiete Vlada BUTKIENE.
– Vlada, kokia Jūsų pirmoji profesija ir ko ieškodama suradote jogą?
– Pirmoji ir pagrindinė mano specialybė, kuri teikia didelį malonumą – tai buvimas žmona ir mama.
– Ar drąsu Jums tai pripažinti, kai dauguma šiuolaikinių moterų stengiasi pranokti pačios save ir būti supermoterys visur: šeimoje, darbe, visuomeniniame gyvenime?
– Taip, drąsu. Čia verta pakalbėti apie žmogaus tipus, kuriuos išskiria Ajurveda. Yra vata, pita ir kapa tipų žmonės. Jei moteris yra pita tipo, ji lėks per pasaulį ir tu jos už sijono namuose nesulaikysi. Kapa tipas – daugiau namų žmonės. O mano – vata ir kapa kartu, tad man labai gera būti namie, būti mama ir žmona. Turbūt net karmiškai taip gerai susiklostė ir buvo tarsi paisyta mano vidinių norų – mano darbas buvo susijęs su namais. Vyras pradėjo verslą ir reikėjo jam padėti. Mano specialybė – kompiuterinė grafika ir dizainas. Padėdavau vyrui ruošti įvairias reklamas. Vėliau atsirado joga.
Iš pradžių pas Dalią Vengrytę pradėjau lankyti aerobikos užsiėmimus, o paskui ji pirmoji Kėdainiuose pradėjo vesti jogos treniruotes. Joga iškart man suteikė tokio stipraus skonio, kad aerobika atkrito. Paskui nutiko taip, kad moterys pradėjo mane skatinti vesti jogos užsiėmimus. Galiausiai sutikau, nors pradžioje buvo ir baisu, ir jaučiau nenorą, nes, kaip minėjau, esu namų žmogus , bet dėl tų prašančių, skatinančių ir manimi tikinčių moterų turėjau išeiti iš namų. Taigi darželyje išsinuomojome salę ir pradėjome dirbti.
– Jogos užsiėmimus vedate jau 11 metų. Atėjusi į treniruotę tikėjausi vien fizinių pratimų, o ten atsiskleidė ištisa ajurvedos bei Rytų filosofijos spalvų vaivorykštė. Likau nustebinta. Akivaizdu, kad Jūsų žinios apie tai gilios.
– Kuomet suburi žmones, tu jau privalai duoti ne paprastas, paviršutiniškas žinias, o privalai pats mokytis. Pradžioje mano žinios iš tiesų buvo tiesiog apie asanas (aut. past. – jogos pozos). Mane vedė ir dabar veda vidinė meilė bei skonis tam, ką darau. Būtent ta vidinė meilė savo veiklai ir pastūmėjo mane mokytis.
Baigiau tarptautinius Šivananda jogos kursus. Juose buvo daug praktikos. Visą mėnesį mokėmės ir praktikavome Lenkijos mieste Ustkoje. Čia mokytis buvo suvažiavę apie 100 žmonių iš viso pasaulio – net iš Australijos, JAV. Gilinomės ne tik į jogos filosofiją, bet gavome ir ajurvedos pagrindų. Norėjau dar labiau gilinti žinias. Svarbiausia, kad turėjau šeimos palaiminimą, abu sūnūs buvo nedideli ir visi trys vyrai sutikdavo pasilikti namie, kad aš galėčiau važiuoti mokytis. Taigi dar trejus metus mokiausi Ajurvedos akademijoje Vilniuje, o praktikos egzaminus po trečio kurso turėjome laikyti Indijoje.
– Sakote, šeimos palaiminimą naujam užsiėmimui gavote, bet ar iš karto? Juk prieš 11 metų tai lietuviams dar nebuvo pažįstama kaip šiandien, o mažų miestų gyventojams joga ir Rytų filosofija iki šiol dvelkia mistika.
– Taip, išvažiuoti mokytis jogos tuo metu iš tiesų buvo nemaža naujovė. Vėliau vyras prisipažino: „Mačiau, kad yra labai didelis noras, yra žmonės, dėl kurių turi važiuoti, bet vis tiek išleidau su baime.“ Jis skambindavo ir klausinėdavo: kaip tu ten, ką jūs ten veikiat? Vyras bijojo, gal kažkur į sektą papuoliau (šypteli). Džiaugiuosi, kad mano vyras nėra toks, kuriam užtenka pavalgyti ir išsimiegoti. Jam irgi reikia filosofinių dalykų, tikėjimo. Tad jis stebėdavo mane, mano elgesį: kaip aš kiekvieną rytą atsikėlusi darau kvėpavimo pratimus, šniokščiu. Pas mane jogos užsiėmimus lankydavo ir kelios draugės, su kuriomis bendraudavome šeimomis. Tai vyrai suėję kartkartėmis mus patraukdavo per dantį dėl mūsų pomėgio.
Vis tik ilgainiui pamatė, kaip joga keičia jų žmonas. O už vyrus pirmiau tai pastebėjo vaikai. Jie sakydavo: „Mama, tu keitiesi – tu tapai ramesnė, džiaugsmingesnė, tiek nebepyksti.“ Nuo asanų keičiasi fizinis kūnas – gražėja, tvirtėja, elastingėja taip priešindamasis metų eigai, bet ne tai yra esmė. Esmė, kad atsiranda laisvumas, džiugesys, skonis gyvenimui ir visa tai persiduoda šeimai. Aišku, jei šalia tavęs esanti antroji pusė yra kategoriška, tai ji tarsi kirviu nukirs ir uždraus, bet jei šalia tavęs protingas žmogus, tai jis tau ties kelią, sakys: „Eik ir tobulėk.“ Nes nuo to šeimai tik geriau. Stebėjęs mane apie šešerius metus vyras po truputį ėmė klausinėti apie pačią filosofiją, domėtis, klausytis tų pačių paskaitų, kurių klausausi: O. Torsunovo, O. Gadeckio, Eckhart Tolle, Aurelijaus Piešino. Tada vyras pasitiesė kilimėlį ir jau kelerius metus rytais atlieka jogos praktikas.
– O Jūsų sūnūs ar susidomėjo joga?
– Visada norėjau, kad ir abu sūnūs susidomėtų joga, tačiau niekada nenorėjau to primesti, traukti jų per prievartą. Žmogus yra stebėtojas ir, jei mato pozityvią transformaciją, tada susidomi, o jei bruksi per prievartą, sulauksi atmetimo.
Mano sūnūs jau suaugę. Jaunėlis – pirmakursis studentas Vilniuje. Jis visas mūsų su vyru klausomas paskaitas irgi puse ausies girdėdavo. Buvau prisikvietusi jį į jogos užsiėmimus, išmokiusi Saulės pasveikinimo, bet kol kas per daug į jogą sūnus nesileidžia. Vis tik tikiu, jog sėkla jau pasėta ir, jeigu jam kada prireiks, jis tą sėklą sudaigins.
Na, o vyresnėlis – mokslininkas. Jis visada sėdėdavo savo kambary ir tik mokėsi. Gimnaziją baigė su pagyrimu. Prisimenu, kartą nusileido laiptais iš kambario ir pasakė: „Išvažiuoju į Angliją.“ Tai, galima sakyti, kad jis iš savo kambario išvažiavo tiesiai į Angliją mokytis fizikos (juokiasi). Per ketverius studijų metus sūnus įgijo ir bakalauro, ir magistro laipsnius, o tada mokslus nusprendė tęsti Naujojoje Zelandijoje. Ten įgijo fizikos daktaro laipsnį ir netrukus grįš į Lietuvą.
Vyresnėlis sūnus – kieto, analitinio proto. Bet, kaip sakoma, nė vienas fizikas nėra netikintis. Kažkada susiduria su tais subtiliaisiais dalykais – kurių jų analitinis protas iki galo negali išaiškinti.
– Kokių netikėtų transformacijų joga atnešė Jums pačiai?
– Nors joga kartais yra linksniuojama mūsų šventikų, bet būtent jogos filosofija sustiprino mano tikėjimą ir pagarbą ne tik savai bažnyčiai, bet ir visiems tikėjimams. Visiškai nesvarbu, kokia tavo religija: esi pagonis, musulmonas, katalikas. Štai keliauju po Egiptą ir su malonumu klausausi iš mečečių sklindančių Imamų balsų. Tailande mielai užeinu į budistų šventovę, sėdžiu lotose ir man gera iki ašarų. Indijoje krišnaitai šoka gatvėje ir priėjęs gali pašokti kartu su jais. Jogos, Vedų filosofija suteikė supratimą, kad Dievas yra vienas. Jis tarsi kalnas, o religijos – tai keliai, kurie veda prie Dievo.
– Šiuolaikinis žmogus dažnai nelaimingas jaučiasi būtent dėl to, kad nežino, kodėl atėjo į šį pasaulį, kokia jo misija, ką jis čia turi nuveikti. Kaip Rytų filosofija Jums padėjo išspręsti gyvenimo prasmės klausimą?
– Tikėjimas. Esminis dalykas – kad žmogaus gyvenime būtų tikėjimas. Jis duoda gilią prasmę, o kada randasi gyvenimo prasmė, tada nėra vietos depresijai, liūdesiui.
Yra du meditavimo būdai. Pirmas – reikia atsisėsti, užsimerkti ir kelias minutes giliai iš širdies jausti: tu pasaulyje esi visiškai vienas ir esi už viską atsakingas, koks jausmas tuo metu tave apima? Ne protu reikia išmąstyti, bet pajausti širdimi. Kita meditacija: atsisėsk, užsimerk ir širdimi pajausk: tave supa Dieviška meilė, švelnumas, Visata tavim rūpinasi: saulė, mėnulis tau šviečia, žemė tave sotina, lietus tave gaivina. Jausiesi daug geriau, ramiau, džiugiau. Būtent taip jaučiamės, kai tikime.
– Daugelis žmonių, kurie nėra susidūrę su joga, įsivaizduoja, kad tai tėra asanos, paprasčiau tariant, fiziniai pratimai. O kas iš tikrųjų yra joga?
– Joga, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia jungtis. Joga veikia visas žmogaus sudedamąsias dalis. Pagal Rytų filosofiją, žmogų sudaro trys kūnai: fizinis, mentalinis ir dvasinis. Kvėpavimas yra tiltas tarp fizinio ir mentalinio kūnų. Kuomet asanoje koncentruojiesi ir valdai savo kvėpavimą, tuomet veiki ir savo protą bei emocijas. Kvėpavimą jogoje dar vadiname vadžiomis. Tai vadžios, kuriomis galime valdyti simpatinę bei parasimpatinę nervų sistemas. Aktyvindamas asaną ir kvėpavimą veiki simpatinę nervų sistemą, o lėtindamas asaną ar ją išlaikydamas statikoje, ir švelnindamas ar sulaikydamas savo kvėpavimą dirbi su parasimpatine nervų sistema. Tai yra mentalinio kūno valdymas. O kaip asanoje apčiuopti dvasinį kūną? Tai būsena, kuomet save jauti kaip visumą, tai meditavimas asanoje. Juk siela materialiame pasaulyje reiškiasi per ramybę, stebėjimą ir džiugesį.
– Ar pažintis su joga ir Rytų filosofija padėjo apie save sužinoti ką nors nauja?
– Sužinojau, kad dar daug ko nežinau ir kad dar daug ko turiu save mokyti. Su kiekvienu sutiktu žmogumi ar situacija atrandi savyje jaudulio, per didelio stengimosi, kartais per didelio ego. Joga įpratino stebėti save atliekant asaną, kvėpuojant, vėliau išmokau stebėti ir savo vidų – ar bendraudama su žmogumi tikrai iš širdies šneku. Tarkim, kalbu ir jaučiu, kad krūtinėje yra blokas – turiu širdingiau kalbėti. Stebiu, gal ego per didelis ir turiu nusiimti įsivaizduojamą karūną – mažinti savo ego paprastumu. Yra trys kalbėjimo būdai: iš ego, širdies ir proto. Neduok Dieve, kai kalba žmogaus ego, puikybė, žinios, protas ir kai nėra širdies balso.
Buvo momentas, kada jaučiausi daug žinanti ir norėjosi daug reikalauti ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Vesdama jogos užsiėmimus vienu metu viduje galvodavau: na, kodėl moterys nesistengia geriau ir stipriau asanas atlikti. Troškau rezultato. Dabar suprantu, kad neturim prisirišti prie rezultato siekimo. Turim mėgautis pačiu procesu.
Didžiausia gyvenimo pamoka – išmokti priimti bet kokį žmogų kaip tau siųstą mokytoją ir bet kokią situaciją – kaip tau skirtą pamoką. Netgi liga yra mūsų mokytoja. Taigi, visas gyvenimas yra mokykla.
– Kaip toks požiūris Jums pačiai padėjo susidūrus su gyvenimo skauduliais?
– Džiaugiuosi ir dėkoju, kad skaudulių buvo nedaug. Didesnieji – tėvo, mamos mirtis. Jei kalbėtume apie mirtį, regis, patį baisiausią dalyką, koks begali žmogui nutikti, tai Jogos ir Ajurvedos filosofijoms esu be galo dėkinga, nes jų išmintis padėjo ramiai sutikti mamos ir tėčio mirtį. Mama numirė ant mano rankų, sugebėjau padėti jai gražiai išeiti – mama numirė su šypsena. Laikiau mamos galvą ir glosčiau. Klausiau jos: „Mama, ar man glostyti, ar tau gera?“ Ji atsakė: „Man labai labai gera.“ Tai buvo jos paskutiniai žodžiai. Jei būčiau verkusi, raudojusi, nebūčiau jai palengvinusi išėjimo – tai būtų buvę kančia. Toks subtilus išgyvenimas yra įrodymas, kad mirtis nėra išnykimas – yra tęstinumas, egzistuoja siela.
– Vlada, o kada Jūs jaučiatės laimingiausia?
– Tokia norėčiau jaustis kiekvieną akimirką: gerdama arbatą, valgydama, glostydama katiną, štai ir dabar – kalbėdama su tavimi. Tai būtų didžiausia laimė – jausti kiekvienos akimirkos skonį.
– Manote, įmanoma kiekvieną akimirką jaustis laimingam?
– Manau, taip. Štai Indijos pavyzdys. Gatvėje, prie šventyklos, stovi daug žmonių su ryžių indeliais rankose. Jie per dieną pavalgyti tegauna tą vieną indelį košės, bet jų visų akys švyti ir jie jaučia vidinę laimę. Jeigu jie jaučia, tai, manau, ir kiekvienas iš mūsų galime kiekvieną akimirką jaustis laimingi. Netgi negatyviausioje situacijoje. Pasakojau apie mamos mirtį, galbūt kiti žmonės visiškai manęs nesupras, bet mamai mirštant jutau vidinę ramybę ir švelnumą.
– Labai dėkoju Jums, Vlada, už nuoširdų ir atvirą pokalbį.
Akvilė KUPČINSKAITĖ
