Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jūrų muziejaus vadovė O. Žalienė apie skaudžią netektį: būtina turėti valios peržengti blogus jausmus

„Vis tiek renkiesi gyvenimą. Turi pats save suvaldyti, nes jeigu paleisi, tave taip ir nuneš“, – kalbėdama apie skaudžią artimojo netektį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ mintimis dalijasi muziejininkė, istorikė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota žinoma klaipėdietė atvirauja – direktore tapo paskatinta muziejaus įkūrėjo Aloyzo Každailio, o darbas, nors ir solidus, prasidėjo nuo šluotos.

Kai Vilniuje mokslus bebaigiančiai istorijos studentei buvo pasiūlyta rašyti diplominį darbą apie laivų statybą, vienintelis šaltinis rinkti medžiagą tuomet buvo uostamiestyje besikuriantis Jūrų muziejus, o kai jo vadovas A. Každailis atvažiavo Į Vilnių žvalgytis darbuotojų, tapo aišku – O. Žalienei teks vykti į Klaipėdą.

Tuomet, kaip sako pati O. Žalienė, ji pateko į „peklą“ – kartu su solidžiomis paskirtomis pareigomis teko imtis šluotos ir šluosčių: „Nors mano pareigos buvo skyriaus vedėjos, bet prieš atidarymą rangų niekas nepaisė, turėjome daryti viską – valyti, plauti, šveisti, dėlioti eksponatus, nes po dviejų savaičių buvo atidarymas.“

Negana to, tuo laiku, dar prieš atidarymą, į Klaipėdą atvažiavo Tarybų Sąjungos komunistų partijos antrasis sekretorius, reikėjo viską aprodyti: „Každailis sakydavo – vaikai pas „babas“, laiko neskaičiuojate. Ir darbas trukdavo nuo aštuonių ryto iki devynių vakaro.“

O. Žalienei teko vadovauti jau surinktam skyriui – kolektyve buvo darbuotojų su patirtimi ir vyresnių už pačią O. Žalienę.

„Atėjau tokia „piemenka“ vadovauti skyriui ir, žinote, pirmą dieną grįžau namo su ašaromis. Galvojau – kur, kodėl aš dabar čia? Turiu būti vadovė ir nežinau, kaip man pavyks surasti bendrą kalbą“, – išgyvenimais dalijasi moteris. Tačiau, anot jos, bendras fizinis darbas padėjo geriau pažinti žmones ir ištirpdė visas ribas.

Po netekties teko pačiai kabintis į gyvenimą

Prieš keturiasdešimt metų į Klaipėdą atvažiavusi moteris jau buvo ištekėjusi, čia gimė sūnus. Ir nors santuoka iširo, ji iki šios dienos bendrauja su kaimynystėje gyvenančia buvusio vyro mama. Žmogiškasis ryšys O. Žalienei be galo svarbus.

Ji puikiai žino ir tai, ką reiškia netekti artimųjų. Kai Amerikoje gyvenęs vienturtis sūnus susirgo onkologine liga, ji ilgai tikėjo, kad sūnus pasveiks. Tačiau po netekties O. Žalienei teko ieškoti būdų, kaip pačiai kabintis į gyvenimą.

„Visi man sako, kokia tu esi stipri – kaip uola, kaip plienas... Aš tikrai nesu stipri. Niekas nemato ir nežino, kas su manimi dedasi iš tiesų. Po sūnaus mirties turėjau labai rimtų dvasinių problemų. Bet stengiausi su medikų pagalba tiesiog išlikti tame gyvenime“, – atvirauja laidos herojė.

Anot jos, tokių gyvenimo įvykių akistatoje galvoji apie pačius blogiausius dalykus: „Tik po penkerių metų aš po truputį išlipau iš to didelio fizinio skausmo. Žinoma, labai padeda ir darbas, ir draugai, ir aplinka, kurioje tu esi, – ji irgi malšina tavo skausmą.“

Tačiau, anot O. Žalienės, ištrūkti iš skausmo gniaužtų padeda sąmoningas suvokimas ir pasirinkimas – gyventi ar išeiti.

„Vis tiek renkiesi gyvenimą, ieškai pagalbos. Mintis labai padėjo išvaryti sportas – ateini, kaip aš sakau, praplauni smegenis su didžiule energija ir tai iš tiesų padeda. Turi mėginti pats save suvaldyti, nes jeigu paleisi, tave taip ir nuneš“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Anot jos, būtina turėti valios peržengti blogus jausmus ir „įjungti“ blaivų protą: „Pamėginti galvoti, kas su manimi dedasi, kas gali su manimi įvykti, jeigu aš nemėginsiu pati įsikišti į savo gyvenimą. Žinoma, ir dabar yra tokių epizodų, kai tu paleidi, nes negali visą laiką būti užrakinęs. Tu turi atidaryti, išleisti, vėl užrakinti ir su tuo gyventi.“

Kasmet trims savaitėms O. Žalienė skrenda į Jungtines Valstijas pas marčią ir jau dešimties metų anūką. Jie – amerikietiška O. Žalienės šeima. Istorikė tikina laukianti, kada anūkas subręs atvykti į Lietuvą.

„Kai mirė sūnus, anūkui buvo tik metai ir penki mėnesiai, jis beveik nieko neatsimena. Turi nuotraukų, klausia vis – ką mėgdavo, ką darydavo. Kai tenka išvažiuoti, jam byra ašaros, ir man byra. Jis klausia: kodėl tu turi važiuoti į Lietuvą? Sakau – čia mano tėvynė, mano darbas, mano namai. O tada pasakyk, ką tu labiau myli: ar Lietuvą, ar mane? Sakau – aš vienodai myliu jus abu“, – pasakoja O. Žalienė.

Tapti direktore paskatino Jūrų muziejaus įkūrėjas

Muziejininkė ir istorikė O. Žalienė sako besižavinti tomis moterimis, kurios, turėdamos dideles šeimas, rašo mokslinius darbus, vadovauja didžiulėms įstaigoms, ir kartu yra įsitikinusi – be galo daug priklauso nuo šalia esančio, palaikančio ir skatinančio žmogaus. Šalia jos pastarąsias tris dešimtis metų toks žmogus buvo – Jūrų muziejaus įkūrėjas A. Každailis.

Moteris tikina – tai buvo žmogus, leidęs suprasti, kad esi nekvaila moteris. Nors moterims buvo gana griežtas, tačiau O. Žalienę palaikė ir skatino siekti karjeros.

„Niekada neplanavau būti direktore – jis mane paskatino dalyvauti konkurse. Primygtinai sakė – aš matau, tu galėsi, pažįsti žmones, žinai viską, ką esame padarę. Tiesiog pastūmė mane, ir esu labai dėkinga, kad suteikė galimybę įgyti kitokios patirties“, – pasakoja laidos herojė.

O. Žalienė teigia, A. Každailis nebijojo svajoti, rizikuoti, daryti tai, kas kitiems iš šalies gali atrodyti absurdas, – šią savybę įskiepijo ir muziejininkei: „Visada kalbėdavo apie tai, kad geriau daryti ir suklysti, negu nedaryti. Tai kartais ir klystu, bet visada galvoju – tai yra patirtis, pralaimėjimas, kuris yra laimėjimas.“

Laidos kūrėjų nuotr.

Pernai gegužę A. Každailis iškeliavo anapilin. O. Žalienė neslepia – daug kartų klausė, už ką jai tenka išgyventi šias netektis, tačiau šiandien tokius klausimus vadina retoriniais, atsakymai į juos neegzistuoja.

„Žinau, kad klausi tam, jog išlietum skausmą, bet atsakymo tikrai nerasi. Ir aš tikrai jo neieškau. Tiesiog tai niekur neveda ir nieko nepakeis, jeigu rasiu atsakymą“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Iki dabar saugo sūnaus ranka rašytus laiškus

O. Žalienės vaikystė prabėgo laikotarpiu, kai tėvai buvo reiklūs, šeimoje vyravo pagarba ir paklusnumas, o emocinio ryšio nebuvo. Tačiau ryšys su sūnumi buvo labai artimas ir tai, anot jos, didžiausia dovana.

„Tai buvo dovana ir man, ir jam. Iki paskutinio atodūsio jaučiau, kad esu jam reikalinga. Kai jis išvažiavo į JAV, dar nebuvo elektroninio pašto, jis kiekvieną savaitę rašydavo man laiškus ranka – ir dabar juos saugau. Dalijimasis jausmais, mintimis man buvo didžiausia dovana“, – atvirauja O. Žalienė.

Laidos herojė ir po skaudžių netekčių išliko pozityvi, ieškanti taikos ir supratimo, o tai, ką daro, nori daryti geriausiai ar bent jau to siekti. Kai tapo Jūrų muziejaus ir delfinariumo vadove, matė būtinybę imtis didžiulių darbų – ėmėsi delfinariumo, vėliau – muziejaus rekonstrukcijos. Ne kartą sau sakė – nebegaliu, bet šiandien tikina – dalykai padaromi dėka kitų žmonių pastangų. Tad ji neslepia pasididžiavimo kolegomis, kurie prireikus geba suremti pečius.

„Dažnai pati sau sakau ir kartoju kitiems – reikia stengtis, nors ir su svarmenimis ant kojų, bet bėgti. Reikia bėgti, nes eiti šiais laikais tu negali“, – sako ji.

Paklausta, kas jai šiandien yra laimė, moteris neslepia – laimė yra ramybė, nors ši būsena aplanko nedažnai. Taip pat O. Žalienė pabrėžia – tai būsena, kurią susikuri pats.

„Mūsų ilgametė buvusi Kultūros skyriaus vedėja sakydavo – nori būti laimingas – būk. Taip sau ir pasakai – nori būti šiandien laimingas, būk, matyk gerus dalykus, šviesias spalvas, pozityvą. Ir tada, gerdamas puodelį kavos, atsisėdęs ant suoliuko, žvelgdamas į medžius, tu pasijausi laimingas. Nes tą laimę gali atrasti bet kur“, – tikina O. Žalienė.

 

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Rekomenduojami video