Lauryno ir Justinos Bukių šeimos stiprybė – bendrystė. Noras ir mokėjimas būti drauge kuria svarbiausią ryšį, ugdo pasitikėjimą ir dar labiau augina meilę.

Kitą savaitę, penktadienį, Biržų pilyje gros keturiolikmetė pianistė biržietė Lauryna Bukytė.

Talentingos mergaitės mokytoja – babyte vadinama muzikantės močiutė, fortepijono klasės pedagogė Dalia Bukienė.

Kad muzikos garsais prabylantis mažakalbės Laurybos pasaulis sulauktų įvairių konkursų komisijų dėmesio ir pelnytų laureatų diplomus, yra mokytojos D. Bukienės ne tik profesionalumo, bet ir neapsakomos meilės šeimai ir anūkams rezultatas.Šeimos darna – vienas iš leitmotyvų, pasikartojančių ir ypatingą reikšmę įgyjančių pokalbio su Lauryna ir jos tėveliais metu.
„Mes visada ir viskuo užsiimame kartu“, – sako Lauryna. Muziką ji vadina tiesiog savo gyvenimu, tad nenuostabu, kad gabios muzikantės šeimoje ne tik sportuoja, keliauja, bet ir groja taip pat visi – dvi sesės bei tėveliai. Laurynos rečitalis – ypatingas, aštuonerių metų mokymąsi groti fortepijonu vainikuojantis koncertas. Tai – ir talento, ir kantraus darbo, ir meile alsuojančios aplinkos rezultatas.

Nuo mažų dienų su instrumento klavišais bendravusi ir šešerių metų oficialiai tapusi muzikos mokyklos moksleive Lauryna Bukytė yra pelniusi ne vieno konkurso laureato diplomą. Atsakingai konkursams ir koncertams besiruošianti mergaitė sako, kad būti scenoje, išbandyti savo jėgas ir pajusti žiūrovų emocijas jai yra tikra laimė.

Nuo mažų dienų su instrumento klavišais bendravusi ir šešerių metų oficialiai tapusi muzikos mokyklos moksleive Lauryna Bukytė yra pelniusi ne vieno konkurso laureato diplomą. Atsakingai konkursams ir koncertams besiruošianti mergaitė sako, kad būti scenoje, išbandyti savo jėgas ir pajusti žiūrovų emocijas jai yra tikra laimė.

Šturmuoti aukštumas

Širvėnos ežero pakrantėje esančiuose pedagogės Justinos ir informatiko Lauryno Bukių šeimos namuose daugiausia skamba gyva muzika. Daugiausia laiko prie instrumento praleidžia vyresnioji dukra.
„Kaip babytė sako, kad vieną dieną negrojai, žinosi tik tu pati. Kad negrojai dvi dienas – išgirs profesionalai. O tris dienas negrojus visa publika supras, kas yra kažkas ne taip“, – kalba Lauryna.
Mokytoja D.Bukienė akcentuoja ypatingą mergaitės darbštumą, kantrybę.

Kasdien po kelias valandas pianinu grojančiai Laurynai tai yra ne tik darbas.
„Jai tai svarbu, tarkim, kaip mums nuolat pasimėgauti kava“, – sako mama apie Lauryną. Kad meilė muzikai yra ne šiaip sielos išraiška, rodo gausybė apdovanojimų. Tarp jų – net dešimt Laurynai Bukytei įteikti kaip konkursų laimėtojai – laureatei. Tai nuo 2014 metų kone kasmet pelnyti nugalėtojos vardai Lietuvos jaunųjų pianistų, Nacionaliniame Balio Dvariono pianistų ir styginių, Vlado Jakubėno tarptautiniame bei kituose ne rajono lygmens konkursuose.

Teko Laurynai koncertuoti Norvegijoje, Suomijoje ir, be abejo, ne sykį Latvijoje.

Groti sekasi ir fortepijono klasę lankančiai dvylikametei Teresei bei dešimtmetei Kornelijai. Jų mokytoja – tai pat D. Bukienė. Lauryna ketvirtus metus muzikos mokykloje lanko smuiko pamokas. Griežti ją moko puiki pedagogė Violeta Sabonienė.

Bukių šeima yra ne tik muzikali, sportiška, bet ir neabejotinai drąsi. Kaip kitaip galima būtų vadinti šeimą, kurios galva su dviem dukromis keturiolikmete Lauryna ir dvejais metais jaunesne Terese praėjusių metų rudenį šturmavo aukščiausią Lenkijoje Aukštųjų Tatrų viršūnę Rysy.

Pasak tėčio Lauryno, su dukromis kopiant į kalną teko patirti žmonių nuostabą. Tą kartą mama buvo likusi namuose su Kornelija, kuri dar būdama septynerių žvaliai Slovakijoje kopė į kalnus drauge su visa šeima ir spanieliu augintiniu Nika.

Džiaugsmas būti kartu

Bukiai – kartu laisvalaikį leidžianti, keliaujanti ir kartu muzikuojanti šeima.
Mama moka groti akordeonu, tėtis – gitara, o visos mergaitės, pasak šeimos galvos, – okulėle.
Lauryna su Terese fortepijonu groja ansamblyje. Gali būti, kad abi sesės pagros ir koncerto – rečitalio metu.

Šeimą vienija pomėgis važinėti dviračiais, jos nariams paklūsta slidinėjimo trasos, snieglentės, irklentės, kitas vandens pramogų inventorius. Jei tik leidžia gamta, visi Bukiai gerai jaučiasi ant pačiūžų. Dabar vasaros rytai prasideda prie Širvėnos esančiuose lauko teniso kortuose.

Tėtis Laurynas kartoja, kad jų šeimai sportas svarbus ne dėl rezultatų. Tai galimybė būti visiems kartu, ilsėtis aktyviai ir tuo pačiu stiprinti tokį svarbų ryšį tarp šeimos narių. Šeimos darną lemia ir gražus ryšys su seneliais – Justinos ir Lauryno tėvais.

Anūkėms tikra laimė, kad jos Biržuose turi ne tik babytę Dalią, bet ir močiutę Ireną Narvidienę, babytės ir močiutės seneliais vadinamus Algimantą ir Praną.

Sesės ir lėlės

Pasak mamos Justinos, vyresnioji Lauryna iš dukryčių trijulės visad išsiskyrė atsakomybe, mokėjimu globoti seses. O sesėms Lauryna esanti autoritetas ir pavyzdys.
„Jos Lauryną dievina. Girdžiu vieną ar kitą kartais sakant, kad Lauryna mane šiandien apkabino“, – su šypsena kalba Justina. Lauryna mielai sutinka paskambinti pianinu, tačiau kalbinama  nedaugžodžiauja.

„Kartais kalbėti tiesiog nematau prasmės“, – sako mergina. Savo draugėmis Lauryna laiko seses, o geriausiais pašnekovais – tėvus.

Pasiteiravus apie lėlės, Lauryna sako, kad smagiausi ir įdomiausi vaikystės žaislai buvę „Lego“ konstruktoriai. Be abejo, buvo ir lėlių, ir lėlyčių – monstrų etapas. Pirmąją „monstriukę“ Lauryna kadaise gavusi iš tuomečio mero Valdemaro Valkiūno. Politikas šį prizą jai skyrė kaip jauniausiai tarptautinio Vlado Jakubėno konkurso dalyvei. Vėliau ši „ monstriukės“ draugija plėtėsi.
„O lėlių vežimėliu aš vežiojau Teresytę“, – šypsosi aukšta, sportiška, graži muzikantė. Mama Justina priduria, kad dvejais metais jaunesnė sesė Laurynos lėlių vežimėlyje jausdavosi palaimingai.

Su Lauryna augusios svajonės

„Pirmiausia – tai turėti ūkį“,- sako Lauryna apie pirmąją svajonę. Ji gimė, kai tėveliai ūkininkavo –  turėjo gal 100 avių, du arklius – žemaituką ir ponį. Sodyboje Drąseikiuose augo viščiukai, triušiai, žąsys… Pasak tėčio Lauryno, jo bendravardė dukrytė galvojusi apie gyvulių gydytojo darbą, nes padėdavo avytes ir skiepyti, ir kirpti. Visi ėriukai turėdavo vardus…

Vėliau Laurynos svajonėse atsirado teisininkų darbas, o dar vėliau – mintys apie dizaino sritį. Beje, visos trys Bukytės gabios ne tik muzikai. Jos „Atžalyne“ lanko dailės pamokas. Mokytojos Rimos Briedienės įkvėpti gimsta gražūs moksleivių kūriniai. Šiuo metu mokykloje parodoje yra ir Laurynos darbas. Autorės sumanymu piešinys vadinasi „Atokvėpis“, jame – didžiulis šuo.
Kaip besikeistų svajonės, Lauryna savęs neįsivaizduoja be muzikos. Sako, kad muzika yra jos gyvenimas.

Apie knygas

Neįtikėtina, tačiau Lauryna randa laiko ir knygų skaitymui. Renkasi jas ne kompiuterines, o spausdintas popieriuje. Pasak mamos Justinos, skaito visos dukros.
Lauryna kadaise perskaičiusi lietuvių kalba išleistas visas jai labai patikusias knygas apie Harį Poterį. Dabar ji šias knygas skaito originalo – anglų kalba. Anglų kalbos mokytoja mama Justina tokį pasirinkimą tik sveikina. Ją, kaip ir mergaičių tėtį, labai džiugina knygas skaitančios atžalos.

„Daug skaito ir nori turėti savo knygas, kurias perkame“, – sako Justina.
„Kai turi savo, tai patikusią knygą gali bet kada paimti ir vėl paskaityti, kažką naujo atrasti. O paėmusi iš bibliotekos turi jas grąžinti“, – mano Lauryna.
Mergaitė prisimena metą, kai knygas jai ir sesėms skaitydavo tėveliai. „Vaikystėje jie mums skaitydavo abu“, – šypsodamasi sako Lauryna.
Pasiteiravus, ar dabar tokių akimirkų būna, atsiliepia tėtis Laurynas: „Labai išskirtiniais atvejais“.

Muzika ir futbolas

Fortepijono rečitaliui besirengianti mergina, pasirodo, ne tik aktyviai užsiimanti laisvalaikio sportu. Buvo laikas, kai Lauryna lankė futbolo treniruotes.
„Neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik leisti jai užsiimti tuo, kuo pati norėjo“, – prisipažįsta tėtis Laurynas. Futbolą dukra žaidė gal dvejus metus. Ką reiškia pianistui rankos, žino ne tik patys muzikantai ar jų mokytojai.

Tas sportinį Laurynos azartą ir užsiėmimus stabdė būtinybė saugoti rankas ir neišvengtos traumos. Viena iš jų, patirta besiruošiant vienam iš konkursų, buvo itin skaudi.
„Labai dūsavo babytė“, – su šypsena atsidūsta Lauryna.
Buvo jodinėjimas žirgais. Į žirgyną važiuodavo visos trys sesės. Tačiau ir šio užsiėmimo teko atsisakyti dėl rizikos atšalti rankas.

Palaikymas

Lauryna, šįmet baigusi 8 klases „Atžalyno“ mokykloje, planuoja mokytis „Saulės“ gimnazijoje.
„Jeigu priims“, – abejoja mergina, kurios pažymių vidurkis yra kone dešimt balų. Beje, taip pat puikiai mokosi ir Teresė. Keturias klases baigusios Kornelijos pasiekimai kol kas pažymiais nevertinami. Mergaičių mama sako, kad geriems bendrojo lavinimo rezultatams įtakos turi ir muzikinis lavinimas, grojimas.

Pasiteiravus, kurie bendrojo lavinimo dalykai Laurynai geriausiai sekasi, ji atsako, kad labiausiai fizika ir matematika. „Tai labai priklauso nuo mokytojo, kuris moka arba negali sudominti dėstomu dalyku“, – sako Lauryna.

Ją fizikos moko pedagogas Gediminas Girdžius, matematikos – Diana Nakčerienė. Mergaitei patinka ir istorijos pamokos, vedamos Rimanto Mikoliūno.
Vaikams nėra lengva, kai jų tėvai dirba toje pačioje mokykloje. Taip galvoja Lauryna. Juk, anot jos, daugeliui atrodo, kad mokytojų vaikams taikomos išskirtinės sąlygos ir pan. Tačiau iš tikro mokytojų vaikai jaučia didesnį spaudimą ir iš tėvų, ir iš jų kolegų mokytojų.

Paklausus, ar gerai besimokančia, konkursuose laimėjimus skinančia Lauryna dažnai džiaugiasi mokytojai, mergaitė atsako: „Vieni labai džiaugiasi, kiti – iš viso nesidžiaugia“.
Laurynai labai patinka dalyvauti konkursuose. Ją galima vadinti azartiška konkursų dalyve, tačiau tik pati Lauryna geriausiai žino streso ir sėkmės kainą.
Daugiausia streso būna prieš išeinant į sceną. Paskui emocijas pavyksta suvaldyti. Pasak mamos, Lauryna pasižymi ypatingu gebėjimu susikaupti. Muzikantės netrikdo, kad tarp klausytojų būna artimieji.

„Lauryna prašo, kad mes būtume koncerte. Jai tai svarbu. Svarbu ir mums, todėl stengiamės visada matyti ir girdėti savo vaiką grojantį“, – sako mama Justina. Ji turi užsisakiusi dovaną kiekvienam savo gimtadieniui – Laurynos skambinamą ir mamos akis ašaromis vilgantį Šopeno kūrinį.

Biržai ir galimybės

Lauryna sutinka, kad Biržuose gyventi gražu dėl gamtos. Tačiau, jos manymu, kitur galimybių lavintis, plėsti akiratį yra daugiau.

Mama ir tėtis bando prieštarauti. Sako pažįstantys žmonių, Vilniuje gyvenančių ir netgi nežinančių, kas sostinėje įdomaus vyksta.

„Galima gyventi šalia ir niekur neapsilankyti“, – kalba mama Justina.
„Tačiau jeigu ten gyventų mūsų šeima, tai mes tikrai nueitume“, – įsitikinusi Lauryna.
Tai, kad reikės lankyti kitą mokyklą, Laurynai didelių emocijų nekelia.

Anot meniškos sielos mergaitės, visos mokyklos savo tamsa, siaurais koridoriais ir sprendimais moksleivius aprengti uniformomis panašios… į kalėjimus.

Merginai kartais sunku priimti mokytojų nuomones ir dėl koncertinės aprangos, tačiau Lauryna džiaugiasi, kad renkant kūrinius svarbi ir jos nuomonė.
„Visi kūriniai, kuriuos groju, man patinka. Aš pati juos dažnai renkuosi – nėra taip, kad babytė man kūrinius duoda“, – sako Lauryna.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“