Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai svetimas vaikas tampa savu

„Buvimas tarp vaikų neleidžia pasenti“, - sako kirdonietė Lina Pilienė, su vyru užauginusi savo tris vaikus, susilaukusi penkių anūkų ir šiuo metu globojanti tris svetimus vaikus. Tai kukli moteris, nemėgstanti viešai kalbėti apie dvigubą motinystę, apie įgytus du aukštuosius išsilavinimus, apie savo aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą Pasvalio rajone, apie alkį knygoms ir gyvenimą grįžus arčiau vaikystės ir jaunystės vietų. Pamąstymus apie vaikų globą ir kitas veiklas „Šiaurės rytams“ Lina išsakė lakoniškai, delikačiai, atsižvelgdama į dabartinių globotinių amžių ir laikydamasi jų privatumo apsaugos nuostatų.

- Lina, esate savo vaikų mama ir svetimų vaikų globėja. Kokia Jūsų gyvenimo misija, kaip ji susiformavo?

- Maniau ir manysiu, kad labai svarbu augančiam žmogui padėti suvokti gyvenimo prasmę, jo vertybes. Esu nusiteikusi suteikti antrą šeimą vaikui, žinodama tą faktą, kad jis turi arba turėjo kitą šeimą.

Globos nuostatos man buvo tarsi užprogramuotos „iš aukščiau“. Vaikystėje vyniodavau lėles ir sakydavau, kad būsiu vaikų močia. Tėvai mus, tris Sakalauskiukus, mokė gražiai bendrauti tarpusavyje ir su kaimynais. Pabiržės mokyklos auklėtojos A. Šatienės patarimu, studijavau tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute ikimokyklinio, vėliau - pradinio ugdymo specialybes. Dirbau vaikų darželyje ir mokykloje Pasvalio rajone, ten pakliuvusi pagal aukštosios mokyklos paskyrimą. Taigi visą gyvenimą esu kelyje su vaikais.

- Globoti vaiką – kilnus pasiryžimas. Kokius tikslus sau keliate priimdama vaiką į šeimą ir kokiais būdais juos įgyvendinate? Ar visada Jūsų lūkesčiai išsipildo?

- Vaiko atsineštą biologinį pradą turiu užpildyti emociniu, dvasiniu turiniu, formuoti globotinio asmenybę ir ruošti jį savarankiškam gyvenimui. Noriu, kad mano globotiniai užaugtų pasiruošę įvairioms gyvenimo situacijoms, kad nepaklystų tarp pasiūlų ir realių galimybių, kad būtų laimingi. Dabar kartais įvairių šaltinių – ugdymo įstaigų, komunikacijos priemonių – žinios, informacija nepereina per vaiko „dūšią“. Manau, reikia NUSILEISTI iki vaiko, kalbėti jo akių lygyje, bet svarbu gebėti PAKILTI iki jo sielos lygmens. Aš stengiuosi taip daryti, atrodo, nesunku įeiti į vaiko pasaulį, nes pati niekada nebuvau iš jo išėjusi: iš vaikystės peršokau į „suvaikėjimą“ (t. y. visada su vaikais ir apie vaikus - atitinkamos vaikų ugdymo studijos aukštojoje mokykloje, praktika vaikų globos namuose, darbas ugdymo įstaigose, savų ir svetimų vaikų auklėjimas).

Iš ankstesnių mano globotinių vienas pradeda gyventi savarankiškai, kuria savo gyvenimą, o kitas dar yra ieškojimų kelyje. Globotinius mokau, kad už pasirinkimą patys turi atsakyti, nesumesti savo kaltės kitam.

- Kiek vaikų globojate? Kaip tarp vaiko ir Jūsų užsimezga draugystė?

- Esu susijusi su aštuonių vaikų likimais (gyvena po kelis vaikus iš tos pačios šeimos), iš jų trys dabar gyvena pas mane. Nesistengiu jiems pataikauti, neprieštarauju dėl draugų, mokau juos pasirinkti, skatinu bendravimą su giminėmis. Mane jie vadina močiute – taip susitarėme, o mamos vardą tetaria savo gimdytojoms…

Sielų bendrumas atsiranda nepastebimai, neįkyraujant. Mažiems skaitydavau pasakas – jose tiek daug subtilios pedagoginės išminties, jas aptardavome. Labai daug ko galima mokytis iš gamtos. Vaikas turi būti ir jos stebėtojas, ir dalyvis, lyg to organizmo dalis – auginanti, puoselėjanti, pati auganti. Per pajautą ateina žinios apie žmogų ir pasaulį. Aš domiuosi rankdarbių įvairiais atlikimo būdais, pavyzdžiui, sutažu, mezgimu, siuvinėjimu ir kt., to mokau ir savo globotines. Darbas, veikla, bendri interesai suartina.

- Kaip svetimus vaikus priima savieji? Ar svetimo vaiko buvimas šeimoje – gyvenimo skonio pajautimas?

- Pirmuosius globotinius paėmiau, kai paaugo mūsų mažoji dukra. Reikėjo vyriausiojo sūnaus ir vyro raštiško sutikimo. Nenorėjau, kad dukra būtų lepūnėlė. Siekiau, kad ji išmoktų rūpintis mažesniais. Juk seniau vaikai augino vaikus. Aš irgi prižiūrėjau savo dešimčia metų jaunesnę seserį.

Mano vaikai netgi patarė man, kaip turėčiau elgtis kai kuriose situacijose, kokių nedaryti klaidų, kurių pasitaikė auklėjant juos. Jie padėjo pas mus apsigyvenusiems vaikams adaptuotis psichologiškai – juos priėmė kaip brolius ir seseris, įtraukė į savo veiklą. Nei mes patys, nei vaikai globotinių neišskiriame, nes norime, kad visi jaustųsi saugiai, ramiai ir laimingai.

Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna ir džiaugsmų, ir nusivylimų. Kartu džiaugiamės mokslo, sporto, dailės, savęs ugdymo ir kt. pasiekimais. Skaudu, kai atsitinka kas nenumatyta. Tai susiję su paauglystės ieškojimais ar prigimtiniais dalykais.

- Globėjiška veikla užsiimate trylikti metai. Kokių žmogaus pasaulėvokos raidos, gyvenimo pokyčių pastebite? Kas Jus džiugina ir kas liūdina?

- Gyvenimo vėjų, naujovių dvelksmą kaipmat pajaučiu iš paauglių poreikių: reikia ir madingesnio drabužėlio, ir techninių dalykėlių, be kurių neapsieina jaunimas. Apie švietimo naujoves, apie mokyklos problemas sužinau iš mergaičių pasakojimų, iš apsilankymų Pabiržės pagrindinėje mokykloje, kurios tarybai priklausau.

Dabar brendimas vyksta kitu lygmeniu. Lyg spirale, kylančia aukštyn ir besisukančia ties pradiniais taškais. Ir aš paauglystėje ėjau medžių viršūnėmis. „Tavo charakteris kazokiškas“, - sakė Pabiržės mokyklos direktorius, bet tai nebuvo mano piktybiški poelgiai, greičiau šelmiški, vaikėziški. Mane apima apmaudas, kai vaikas pasirenka ne tuos dalykus, kuriuos reikėtų. Širdį skaudėjo, kai reikėjo pasitelkus giminę ieškoti negrįžtančios po sporto varžybų globotinės...

Apmaudu, kai jauni žmonės pasiduoda reklamos kerams. Gaila, kad mūsų visuomenėje daug vartotojiškumo, vienadieniškumo, kad dvasinės vertybės gūžiasi prieš materialumą. Jaunam žmogui, atėjusiam į svetimą šeimą, kartais sunku atsirinkti.

Džiaugsmą ir pasitenkinimą man teikia parodytas vaikų dėmesys: savo rankų darbelis, gėlytės žiedelis, prisiglaudimas, kad ir tokie žodžiai rašinėlyje: „Mano močiutė Lina labai gera. Pamoko, kaip reikia kultūringai elgtis. Rūpinasi mumis. Kartais susipykstame, bet pyktis greitai išsenka. Aš labai myliu Liną. Padeda, kai sunku. Dirba darbelius ir moko, kaip juos pasigaminti.“

- Dirbant, gyvenant su vaikais, juos auklėjant reikia nuolat atsinaujinti. Gal Jums pakanka dviejų aukštosios mokyklos baigimo diplomų? Jūsų klasės draugė Vitalija sakė, kad esate ir literatė, ir gabių rankų žmogus, ir sveiko gyvenimo būdo žinovė, ir dar daug kas. Kas Jūsų neoficialūs mokytojai?

- Turiu augti kartu su vaikais ir globotiniais. Lankau metodikos seminarus, daug skaitau psichologinės, grožinės literatūros. Nuo senelių per tėvus atėjo meilė knygai. Grožio pagrindus gavau iš Daudžgirių dvaro gamtos, iš mamos - siuvėjos, kurią pavadinčiau tų laikų kaimo dizainere. Nuo seno mėgstu dainą, esu vaidinusi spektakliuose. Šiuo metu dainuoju Gulbinų etnografiniame ansamblyje, Kirdonių daugiafunkcio centro muzikiniame ansamblyje „Prisiminimai“, esu „Močiutės“ klubo narė. Sesuo išsaugojo mamos užrašytų dainų sąsiuvinius, susirinkusios padainuojame. Man patinka rankdarbiai, paskutiniu metu kūriau sutažo dirbinius. Užtat nemoku karvių prižiūrėti, veislinių šunų auginti. Jaunystėje žavėjausi krikšto mamos M. Naraškevičienės gebėjimu būti dėmesingai savo pulkui vaikų. Prisimenu savo tėvelių Janinos ir Alberto mokymus gražiai, mandagiai elgtis, jų siekį išauginti mus dorais žmonėmis. Pabiržės mokykloje mokytojai pažino kiekvieną vaiką, žiūrėjo į jį kaip į žmogų, o ne kaip į informacijos kaupėją. Mokytojai A. Veidaitei rūpėjo mūsų ateitis, norėjo, kad būtume savarankiški, kad neklaidžiotume gyvenimo kryžkelėse. Mokytoja T. Macaitytė mums buvo asmenybių asmenybė: mokė vaidinti, vadovavo dailės fakultatyvui, supažindino su tapybos, estetikos pagrindais. Turėjau iš ko mokytis.

- Egzistuoja mitas, kad žmonės vaikus pasiryžta globoti dėl pinigų. Kartais globa painiojama su įsivaikinimu. Socialinės rizikos šeimų daugėja, o norinčiųjų globoti vaikus vienetai. Koks Jūsų požiūris į tai?

- Pagal kitų šalių statistiką, šeimose globojama daug daugiau vaikų nei jų įsivaikinama. Kai aš ėmiau globoti pirmuosius vaikus, apie užmokestį negalvojau, tada globėjams pinigų niekas ir nemokėjo. Nuo š. m. sausio 1 d. finansinę paramą globėjams teikia valstybė. Globėjams vaikų globa į darbo stažą neįskaičiuojama, nėra jokių socialinių garantijų.

Manau, turi išaugti kita karta, kad pasikeistų požiūris į vaikų globą. Gruzijoje nėra vaikų namų. Italijoje taip pat. Ten be globos likę vaikai atsiduria nedidelėse bendruomenėse, šeimynose, šeimose, kurios pasiryžusios priimti vaiką tiek, kiek reikės, kol bus išspręsta situacija biologinėje šeimoje ir jis galės grįžti pas savo tėvus. Per žemės drebėjimą Armėnijoje, Spitake, beveik prieš 30 m. žuvo 25 tūkst. gyventojų, visus našlaičius vaikus priglaudė giminės. Pas mus tokių gerumo atvejų dar mažoka. Tiesa, pastaruoju metu, paakinti šalies Prezidentės, kai kurie regionai plečia socialinių globėjų tinklą: ieško žmonių, kurie sutiktų priimti vaikus į savo namus ir suteikti jiems palankią šeimos aplinką. Paskelbtas budinčių, atokvėpio globėjų vajus: nors ir vidury nakties ar savaitgaliu reikėtų perimti vaiką iš šeimos (arba iš budinčio globėjo) kelioms paroms. Aš esu įrašyta į rajono budinčių globėjų sąrašą.

- Ne per seniausiai mitus palaikė vadinamieji dichotomijų spąstai, t. y. globojami vaikai (tiek valstybės, tiek asmenų) priskiriami vienai grupei, o visi kiti vaikai – kitai. Ar tai humaniška? Kokia Jūsų nuomonė?

- Seniau gal neoficialiai vaikai buvo taip „graduojami“. Tai dirbtinis suskirstymas. Vaikų skirstyti negalima. Gamtoje žmogus – tik biologinė būtybė. Nesvarbu amžius, plaukų spalva… Visi lygūs. Nuo 2015 m. vyksta institucinės globos pertvarka, einama tuo keliu, kad vaikai gyventų mažose bendruomenėse. Tą turi padaryti jaunesnė karta. Ar jai pakaks motyvacijos?..

- „Mes esame verti tiek, kiek esame pasirengę dalintis su kitais“ (M. Montessori). 2013 m. buvote apdovanota socialinės apsaugos ir darbo ministro padėkos raštu už pasiaukojamą darbą dalijant globotiniams patirtį, žinias, vertybes ir paguodą. Kaip Jūsų pasiaukojamas darbas vertinamas? Kokio palaikymo sulaukia globėjai?

- Globėjas dirba 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, be atostogų. Man nesvarbu, kad būčiau vertinama, liaupsinama. Svarbu, kad žinau, ką ir kaip darau, kad šalia yra jaunas žmogus, kuriam galiu padėti bręsti, pati ilgiau išlikti jauna vidumi. Buvimas su vaikais gydo sielą.

Visada galiu pasitarti, sulaukti pagalbos iš rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Socialinių paslaugų centro, naudingi jų organizuojami seminarai, mokymai, už moralinę arba materialinę pagalbą dėkinga Pabiržės pagrindinės mokyklos kolektyvui, Biržų „Rotary“ klubui, UAB „Agaro“ vadovui P. Vainorui, individualiems rėmėjams V., V. Sarsevičiams, G., J. Venckams, L., J. Jurelevičiams, V., V. Tauroms, J., Ž. Sakalauskams, L. Sakalauskienei ir kt.

- Vaiko teisių apsaugos ir globėjų rengimo specialistai sunerimę, kad žmonių motyvacija į savo šeimas imti globoti vaikus, su kuriais nesieja kraujo ryšiai, ganėtinai silpna. Socialinės paramos informacinės sistemos 2016 m. sausio duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo globojami 9249 vaikai, iš kurių 3293 augo globos institucijose. Kaip manote, ar ištuštės vaikų namai?

- Teoriškai turėtų ištuštėti. Tai ilgas procesas. Daug priklausys nuo šalies ekonominės situacijos, nuo politinės valios daugiau dėmesio skirti šeimai.

- Ko palinkėtumėte tiems, kurie globoja svetimus vaikus, ir tiems, kurie galėtų ir norėtų, bet vis dar nesiryžta suteikti šeimyninės šilumos stokojantiems vaikams?

- Globotojams - kantrybės ir supratimo. „Prigimties pakeisti neįmanoma, galima tik pakreipti į gera kai kurias charakterio ypatybes, netgi trūkumus – čia slypi didžioji auklėjimo paslaptis ir didysis uždavinys“, - teigė rašytoja Žorž Sand.

Jeigu išgirdus tarpuvartėj vakare verkiantį vaiką jūsų širdis neleis praeiti pro šalį, jei dėl globotinės karnavalo negaila sukarpyti savo vestuvinės suknelės, tada galite būti globėjas. Jei turite didelius namus ir norite, kad vaikas juos „užpildytų“ kaip baldas, tada neimkite svetimo vaiko.

- Ačiū už pokalbį. Jūsų nenoras fotografuotis, matyt, buvo toks stiprus, kad per abu mūsų susitikimus užsikirto fotoaparatas – to niekada nėra buvę.

Vlada Balbierienė

Rekomenduojami video