Ryžtas + kryptingas darbas. Tai formulė, kuri padės svajones įsprausti į apčiuopiamą žemišką kūną. Ir visai nesvarbu, kas tas svajones audžia: savo jėgomis dvejojantis paauglys, garbaus amžiaus senjoras ar entuziastinga supermamytė. Mūsų troškimai tikrai gali virsti realybe. Tuo įsitikino Seimo nario Dariaus Kaminsko padėjėja, visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narė Aušra Nesterovienė. Rudenį ji iškėlė sau ambicingą tikslą – įveikti Vienos maratoną, o šiandien maratono dalyvės medalis – jau ant jos kaklo. Žinoma, nenutiko viskas lengvai it pasakoje ištarus burtažodį „Lydekai paliepus, man panorėjus“. Didžios svajonės be atkaklaus darbo iš dangaus nenusileidžia. Taigi, kaip kasdienės Aušros kelionės į darbą pėstute virto įveiktu Vienos maratonu?

Prašoko Lietuvą – iškart į Austriją

Nors Lietuvoje organizuojama įvairiausių maratonų, tačiau Aušra iškart užsibrėžė šturmuoti Austrijos sostinę Vieną. „Nieko sau, pirmam kartui“, – pasvarsčiau tyliai. Balandžio pabaigoje vykęs maratonas yra kasmetinis ir šiemet jau 35-tasis sporto renginys. Jame dalyvavo sunkiai mintimis aprėpiamas skaičius žmonių – 41 000! Aušros marškinėlius puošė 19 917 numeris.

„Maratonas šiemet vadinosi „Emocijų teatras“, – pristato pašnekovė. – Visi maratono dalyviai buvo teatro aktoriai, o dalyvių palaikyti atvykę svečiai ir miestiečiai – žiūrovai.

O emocijų maratono metu išties nestigo ir jos buvo pačios įvairiausios: nuo nerimo, naujo potyrio jaudulio iki tvirtos koncentracijos, džiaugsmo bei pagarbos aplinkai.

Mane pačią maloniai stebino maratono organizavimo kultūra, dėmesys kiekvienam dalyviui ir pozityvumas tiek iš dalyvių pusės, tiek iš stebėtojų.“

Įvertino savo galimybes

„Aušra, kodėl Jums apskritai prisireikė to maratono? Juk galėjote sau sukti ratus krašto takais“ – pasiteirauju pašnekovės negalėdama atsistebėti jos valia bei geležiniu ryžtu.

„Seniai auginau mintį dalyvauti maratone. Tai pirmas mano maratonas. Nesu profesionali sportininkė, tačiau aktyvia fizine veikla užsiimu jau labai seniai. Bėgioju, vaikštau pėstute, važinėju dviračiu, mankštinuosi su treniruokliais. Taigi pati fizinė veikla man nėra nauja, bet ilgas bėgimas buvo iššūkis, o dalyvauti maratone – svajonė.

Maratono metu reikia nubėgti 42,195 km. Pamaniau, kad man tiek yra daugoka, todėl dalyvavau pusmaratonyje. Čia reikėjo įveikti 21,098 km“, – detales išdėsto Aušra.

Balandžio pabaigoje vykusiu maratonu pašnekovė domėtis pradėjo tik praėjusį rudenį.

„Artėjo žiema. Pagalvojau, ar aš turiu pakankamai laiko iki balandžio mėnesio pasiruošti. Įvertinau savo galimybes: kaip jaučiuosi, kokia mano fizinė, psichinė sveikata, ar sugebėsiu įveikti. Vienas dalykas yra svajoti ir mesti sau iššūkį. Kitas dalykas – pasverti, ar tai yra man, ar tikrai pakaks ištvermės. Juk turiu ne tik dalyvauti – pasiekti svajonę, bet ir nepridaryti žalos savo kūnui bei sveikatai“, – kiekvienam viską apmąstyti siūlo ji.

Profesionali pagalba ir griežtas planas

Viską apmąsčiusi ir pasvėrusi, Aušra ėmėsi stebėti save, kad galėtų priimti galutinį sprendimą: dalyvauti ar ne.

„Klausiau kūno signalų, vertinau savo savijautą ir supratau, kad galiu įveikti pusmaratonį, o tada perėjau prie kito etapo – drausmės bei treniruočių plano.

Esu dirbantis žmogus ir nesu profesionali sportininkė, kuri galėtų visą laiką skirti vien tik maratonui pasirengti. Taigi buvo labai svarbu susidaryti planą ir laikytis dienos režimo“, – žingsnį po žingsnio išdėsto Aušra.

Kai pašnekovė pradėjo ruoštis maratonui, jau buvo prasidėjusi žiema. Tad intensyvusis trijų mėnesių trukmės pasirengimo kursas vyko šaltuoju metų laiku. Per tris pasiruošimo mėnesius Aušra iš viso nubėgo 240 km. Be to, dar ji kasdien ėjo į darbą pėstute, dirbo su elipsiniu treniruokliu, užsiėmė kitomis fizinėmis veiklomis.

„Besiruošdama turėjau pasitikrinti, ar sugebėsiu įveikti 21 km. Taigi stengiausi bėgti ilguosius atstumus. Per savaitę turėjau po 3–4 treniruotes ir joms išdalijau tą 21 km: jei vieną dieną nubėgdavau 5, kitą dieną 6, tai per trečią ar ketvirtą savaitės treniruotę įveikdavau tiek, kiek tą savaitę trūkdavo iki 21 km. Treniruočių planą man padėjo sudaryti profesionalus treneris“, – neužsiėmusi saviveikla, kuri galėjo pakenkti sveikatai, pabrėžia pašnekovė.

Maratonas irgi metė savo iššūkį

Maratonas patikrino Aušros ištvermę. Tiesa, visai ne distancijos ilgiu, o… oru.

„Maratonui rengiausi šaltuoju metų laiku. Žiemą buvo ir minusinės temperatūros, vėliau – lietūs. Taigi buvo gana vėsu, o Vienoje – 26 laipsniai šilumos! Tam karščiui nebuvau pasirengusi, – šypteli Aušra prisiminusi jai maratono mestą iššūkį. – Maratonas pareikalavo gerokai daugiau fizinių bei psichologinių pastangų, nes bėgti karštyje kur kas sunkiau. Sunkiausias atstumas buvo tarp 12 ir 18 kilometrų, kadangi aplinkui nebuvo žalumos ir „plikas“ asfaltas garavo kaitra, trukdančia kvėpuoti. Darėsi vis sunkiau, tačiau labai stengiausi palaikyti bėgimo tempą. Taigi įveikti pusmaratonį nebuvo taip paprasta, kad sugalvojau, pasiryžau ir štai bėgu.“

Atstumas įveiktas

Visiems įveikusiems maratono ar pusmaratonio trasą buvo įteikti atminimo medaliai. Laiką trasoje ir nubėgtą atstumą fiksavo kiekvienam dalyviui prisegti specialūs čipai.

„Mano tikslas buvo tiesiog įveikti 21 km. Nesiekiau atstumo nubėgti kuo greičiau. Taigi savo svajonę išpildžiau – maratoną įveikiau“, – džiaugiasi Aušra.

Bėgo ir senjorai, ir basakojai

Dalyvaudama maratone Aušra patyrė gausybę pozityvių įspūdžių, kurie neapleidžia dar ir šiandien.

„Gėrėjausi žmonėmis, nes tarp dalyvių buvo ir žmonių su negalia, taip pat labai senyvo amžiaus žmonių, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu įkvėpė ir palaikė. Kiti bėgo su basutėmis ar netgi basomis. Aišku, jie bėgo ne sparčiai – savo tempu, labai stengdamiesi.

Taigi, nepriklausomai nuo mūsų lyties ar amžiaus, kiekvienas galime svajoti ir siekti. Žinoma, reikės įdėti daug pastangų, investuoti laiko, numatyti ir susidėlioti savo finansinius prioritetus, bet svarbiausia, kad savo svajonę tikrai galime įgyvendinti“, – ryžtingai nusiteikusius svajotojus įkvepia pašnekovė.

Dukra bėgo kartu

Aušra visų sėkmės laurų neskuba susižerti tik sau. Ji nuoširdžiai dėkoja ją palaikiusiai šeimai. Vyras maratonui pasiryžusios žmonos dvasią stiprino geru žodžiu bei patarimais, o dukra… bėgdama kartu!

„Šeima – pati didžiausia vertybė. O jeigu ji dar tave palaiko ir padeda įgyvendinti net pačias, regis, beprotiškiausias svajones, ko ir benorėti daugiau.

Šis maratonas buvo mano iššūkis ir brandinta, auginta svajonė. Nuostabu, kad man pavyko ją įgyvendinti!“ – užkrečiamu džiugesiu dalijasi Aušra.

Ei, pirmadienio pažadukai!

Nagi nagi, keli iš Jūsų, brangūs skaitytojai, sau pažadėjote pradėti sportuoti? O keli pasiryžote to imtis nuo pirmadienio? Štai ką pataria aktyvų laisvalaikį ir gyvenimo būdą be jokių išeiginių bei atostogų puoselėjanti Aušra.

„Nelaukite to pirmadienio, – šypteli ji. – Imkite ir darykite – imkite ir judėkite, darykite mankštą, vaikščiokite. Galbūt mankštos bijome, nes nerimaujame, kad netaisyklingai padarysime kokį pratimą ar susižalosime. Taigi tiesiog pradėkite daugiau vaikščioti.

Aš jau daugiau nei 20 metų pėstute keliauju į darbą. Tai daryti gali kiekvienas. Juk turime parkų, žalių zonų, aikštynų, kur galime judėti. Tikrai nebūtina kiekvienam iš mūsų įveikti maratono. Tiesiog tapkime fiziškai aktyvesni. Judėjimas ar sportas ne tik pastebimai sustiprins sveikatą. Gyventi fiziškai aktyviai – dar ir labai malonu“, – sako Aušra.

Apetitas kyla bevalgant

Motyvacijos gavau ir aš, ir, tikiu, Jūs, skaitytojai. Vis tik man kirba dar vienas klausimas. „O koks kitas Jūsų tikslas, Aušra?“ – ištariu ir jaučiu, jog belaukiant atsakymo net ausys nuo smalsumo ištįsta. Jei ši moteris ėmė ir įveikė Vienos maratoną, tai kiekgi plačiai dabar išsiskleidę jos sparnai?

„Mintyse tikrai audžiu kitą svajonę, bet garsiai jos dar nesakysiu, – intrigą išlaiko Aušra, tačiau nusijuokusi užsimena. – Galbūt nuskambės kaip iš profesionalaus sportininko lūpų, bet dabar noriu pagerinti savo rezultatą...“

Akvilė KUPČINSKAITĖ