Dalė Markutienė: „Mirus tėčiui, vykdydama tėčio valią, atėjau gyventi į kaimą ir pradėjau kurti ūkį“.

Už Vabalninko, Žaliosios girios pakraštyje, yra sodyba. Joje karantino laiką leidžia brolis ir sesuo – 57 metų Alvidas Krulys ir metais vyresnė jo sesuo Dalė Markutienė.

Dviem pedagogams čia nuobodžiauti nėra kada. Su moksleiviais jie bendrauja nuotoliniu būdu, o laisvalaikį leidžia puoselėdami gimtąją sodybą. Dalė neatsisakė šnektelėti ir su „Šiaurės rytais“.

– Kam šį pavasarį pavyko apsilankyti Narvydiškių kaime esančioje sodyboje, sakė, kad tai tobula vieta karantinui. Papasakokite apie šią stebuklingą vietą.
– Ši sodyba yra kaimo pakraštyje. Niekas toliau nebeatvažiuoja. Sveikas oras, nes sodyba prie miško, teritorija didelė..
Atvažiavę draugai sako, kad čia ramybės uostas. Man vasarą irgi patinka čia gyventi. Aišku, jei mašinos neturėtum, būtų blogai. Iki Vabalninko nuo mūsų sodybos yra šeši kilometrai.

– Tėvelių sodyboje karantiną leidžiate kartu su broliu. Abu jūs – pedagogai, vaikus mokote nuotoliniu būdu. Ar sudėtinga mokyti vaikus ne tiesiogiai, bet juos matant kompiuterio ekrane?
– Alvidas gyvena ir dirba Panevėžyje, tačiau kiekvieną savaitgalį ir vasaros atostogų metu grįžta į tėvų namus, kur turi įsikūręs savo nuosavą kampelį. Abu susitinkame kieme. Karantino laikotarpį jis, kaip ir aš, leidžia tėvų sodyboje ir dirba nuotoliniu būdu.

Kadangi abu esame pedagogai, tai vienas kitą pakonsultuojame, pasitariame, kad rastume pačią geriausią išeitį, ugdant jaunąją kartą. Karantino pradžioje buvo iššūkis visiems – ir tėvams, ir mokiniams, ir patiems mokytojams. Kadangi mes esame du, vienas kitą padrąsindami didelių sunkumų neturėjome.

– Kaip nutiko, kad abu su broliu pasirinkote pedagogų profesijas? Ar nesigailite?
– Aš save daugiau laikau medike negu pedagoge. Esu baigusi medicinos mokslus ir 24 metus dirbau medicinos srityje. Nuo 1982 m. pradėjau dirbti Vabalninko Balio Sruogos mokykloje medicinos punkte.

Tuo metu mokyklose būdavo medicininis karinis parengimas, tai turėjau ir pamokų. Vėliau dirbau Vabalninko poliklinikoje ir ligoninėje.
Nujaučiau, kad Vabalninko ligoninę gali uždaryti, tad nusprendžiau mokytis ir baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijau socialinio pedagogo profesiją. Kai uždarė ligoninę, pradėjau dirbti Vabalninko Balio Sruogos gimnazijoje socialine pedagoge, o dar vėliau Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriuje socialinių darbuotojų padėjėjo specialybės mokytoja. Man šis darbas labai patinka, nes turiu pamokų, susijusių su medicina.

Brolis Alvidas – gimęs būti mokytoju, dar vaikystėje jis žaisdavo mokyklą. Nuo mažens mylėjo vaikus, organizuodavo įvairius žaidimus. Mokydamasis mokykloje šefavo pradinių klasių vaikus.
Pasirinktomis profesijomis didžiuojamės ir dirbame iki šių dienų.
– Papasakokite apie Jus užauginusius tėvelius. Kokius juos prisimenate. Ko jie mokė?
– Mano tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Šeimoje augome trys broliai ir aš, vienintelė sesuo.

Saulė Vaitaitė