Rita Regalė

Kone du mėnesius gyvenome pakitusiomis sąlygomis, vadovaudamiesi padiktuotais karantino apribojimais. Daugeliui tai nebuvo lengva. Esame skirtingi ir kiekvienas savaip priėmėme šią bendrą, bet kartu ir asmeninę situaciją. Mintimis apie santykius su savimi ir artimaisiais dalijasi lektorė, pokyčių ir streso valdymo ekspertė Rita Regalė.

Sakote, kad visi esame skirtingi, nuo to priklauso ir mūsų nuotaika, elgesys. Vis dėlto, kodėl tiek daug bambančių, nepatenkintų, net protestuojančių žmonių, kai situacija išties labai rimta?

Galima suprasti, kad šio karantino laikotarpiu dažno žmogaus galvoje sukasi mintys, susijusios su ateities perspektyvomis, darbo ar veiklos tęstinumu, finansiniu stabilumu ar galimu sveikatos sutrikdymu. Tai kuria ne pačias geriausias emocijas. Be to, neįprastomis ir sudėtingomis sąlygomis labiau atsiskleidžia ir išryškėja žmogaus asmeninės savybės, į paviršių lenda užslopinti jausmai, emocijos, kurios daro įtaką kasdieniams veiksmams ir ateities sprendimams. Vieni, ko gero, ir toliau pyksta, kiti bijo net į lauką išeiti, treti intensyviai darbuojasi, dar kiti kuria ar dalinasi sąmokslo teorijomis, galbūt pokštauja ar kitaip leidžia savo dienas prie kompiuterio ir artimųjų draugijoje.

Kaip atsitinka, kad buvimas su pačiais artimiausiais žmonėmis – vyru, žmona, vaikais – daugeliui neretai virsta kančia?

Ištisas valandas, savaites leidžiamas laikas tų pačių žmonių, sutuoktinio bei nuolatinio dėmesio reikalaujančių vaikų, apsuptyje tampa nelengvu iššūkiu, ypač tiems, kam darbas, veikla ar pramogos buvo kasdienis pabėgimas nuo savęs, artimųjų bei šeimos problemų sprendimo.

Kokių nuomonių išgirdote, kai diskusijoje apie santykius ir emocijas išsakėte aiškią mintį, kad „antra pusė“ ir vaikai yra prioritetas, o tai, kas už namų sienų – darbas, karjera – turėtų likti antroje vietoje?

Žinoma, iškart susilaukiau prieštaraujančių komentarų: na jau ne, darbas ir karjera yra svarbiau; pirmiausia reikia žiūrėti savęs, o tik paskui kitų. Tuomet pasidalinau savo pačios istorija.

Gimiau ir augau didelėje šeimoje – buvau viena tarp trijų brolių. Mano tėtis žuvo, kai man buvo 7, vyriausiam broliui 15, antram 13, o jaunėliui – nepilnai 2 metukai. Mama laikė visus keturis kampus, dirbo dviejose darbovietėse, prižiūrėjo namų ūkį su daržais ir gyvuliais… Visi dirbome tikrai labai daug, bet nieko nestokojome. Jeigu ko nors ir trūko, tai tik mamos dėmesio, buvimo kartu ne prie darbų, o tiesiog atvirų, šiltų pokalbių bei pramogų.

Tai galima suprasti ir pateisinti, tačiau ko mane išmokė tokia aplinka, kokius charakterio bruožus suformavo ir kokį elgesio modelį nesąmoningai perėmiau? Ogi stiprios, tvirtai laikančios visus keturis namų kampus ir nuolatos „irkluojančios šeimos valtį“ moters filosofijos. Ar ji man naudinga? Iš pradžių atrodė, kad taip: esu fiziškai ir emociškai stipri, veikli, drąsi, galiu net verslą įsukti. Deja, turint verslų vyrą man nereikėjo griebtis irklų, bet kitaip nemokėjau… Natūralu, mano prioritetas buvo darbas, verslas. O likęs laikas ir energija atitekdavo šeimai, vaikams.

Abu su vyru turėjom atskirus verslus, statėm savo namus, nemažai keliavom, o vaikus auginti padėjo auklės. Pati save įtikinėjau, kad gyvenu puikiai, prieš kitus ir save pačią vaidinau, jog esu laiminga ir sėkminga, tačiau viduje jaučiausi, atsiprašant, šūdinai. To vidinio nepasitenkinimo nepanaikino nei egzotinės kelionės, nei pramogos, nei puikiai įrengti nauji namai, nei komfortiški automobiliai. Vidinę įtampą bei nuolatinį nerimą trumpam užslopindavo nebent prabangaus vyno taurė. Kaip jautėsi mano vaikai? Manyčiau, panašiai kaip aš vaikystėje.

Vis dėlto jūs sugebėjote pasikeisti, kas tam turėjo įtakos – žmonės, įvykiai?

Norėdama atitrūkti nuo kasdienybės, be šeimos išvykau į kelionę autobusu. Keliaudama ne tik pamačiau naujų vaizdų, bet ir sutikau įdomių žmonių, su kuriais buvo gera pasikalbėti, padiskutuoti. Sykį, besidalydama istorijomis apie savo vaikus, pasiguodžiau, kokie jie skirtingi: auginti dukrą buvo lengva, nes ji labai paklusni, o štai sūnus reikalauja tiek daug dėmesio, kad geba išvesti mane iš kantrybės. Mano pašnekovė staiga ramiu balsu tarė: „Betgi vaikui ir reikia skirti tiek dėmesio, kiek jis prašo!“

Šie jos žodžiai buvo tarsi mano prabudimo pradžia. Daug galvojau ir supratau, kad savo vaikams nesuteikiu to, ko vaikystėje man pačiai trūko – mamos dėmesio, meilės. Grįžau namo ir paklausiau sūnaus, ar tuomet, kai nerimauja ir netinkamai elgiasi, norėdamas atkreipti mano dėmesį, jaučiasi per mažai mylimas. Jis atsakė „Taip“. Tada pasakiau: „Susitarkim, kad kai tik tavo širdelė pasijus blogai, tu man garsiai pasakysi: „Mama, man trūksta meilės.“ Ir aš tave stipriai apkabinsiu, priglausiu, paguosiu, pasidalinsiu meile, kaip ką tiktai.“ Sūnus sutiko. Tuo metu jam buvo vos 4 metukai, bet šį susitarimą išsaugojome ir praktikavome iki jo paauglystės. Nors dabar apkabinti tenka rečiau, mintimis savo vaikams nuolat siunčiu besąlyginės meilės šviesą.

Ar pastebėjote pokyčių sūnaus elgesyje, kai pasikeitėte pati?

Tas „meilės davimas“ iš tiesų yra trumpa, bet veiksminga procedūra. Vos išgirdusi jo prašymą atsitraukdavau nuo bet kokių darbų ir visą dėmesį (100 proc.) skirdavau jam. Vaikui reikalingi apkabinimai trunka labai trumpai, nes vos prisiglaudęs ir nusiraminęs jis užsiima savais žaidimais. Tačiau jeigu vaikas to negauna, visais įmanomais būdais siekia tą poreikį patenkinti: išdykauja, maištauja, erzina jus ar kitus šeimos narius…

Kas vyksta mumyse, kai daliname, siunčiame geras emocijas – meilę, gėrį, grožį?

Tai labai naudinga ne tik gavėjui, bet ir pačiam siuntėjui, nes stipriname ryšį. Tai, ką galvojame, kalbame, kam skiriame dėmesį, natūraliai auginame ir stipriname savyje, aplink mus. Todėl verta savęs paklausti, ką norime stiprinti ir auginti: prastus dalykus (baimę, kaltę, gėdą, sielvartą, puikybę, godumą) ar vis tik tai, kas neša šviesą, tiesą ir meilę?

Jei mūsų žvilgsnis fiksuoja kitų trūkumus, ydingas charakterio savybes, žalingus įpročius, o savųjų nepastebi, arba atvirkščiai – esame pernelyg reiklūs sau, nuolat plakame ir graužiame save, visa ta savotiška agresija nukrypsta į kitus arba į mus pačius. Ji yra žalinga, kelia įtampą, stresą, ligas. Ties tuo galima užstrigti, dar blogiau – nuleisti rankas. Išbristi iš tokio užburto neigiamų minčių, emocijų ir veiksmų liūno nėra paprasta, bet jeigu žengsime pirmą žingsnį, t. y. pripažinsime, kad problema egzistuoja – įmanoma. Šiaip žmonėms lengviau ieškoti kaltų, negu prisipažinti, kad turi santykių problemų, nes tam reikia drąsos. Vien nuo minties, kad gali reikėti keisti savo požiūrį, charakterį, įsisenėjusius įpročius, žodžiu, dirbti su savimi, dažnam kyla nemalonių, skausmingų emocijų.

Taigi, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio – akistatos su savimi. Ieškodami tiesos, savęs ar Dievo, žmonės eina į kalnus, važiuoja į Indiją, išsirengia į šv. Jokūbo kelią. Ir tai jau antras pokyčių etapas – paieška. Atsitraukus nuo kasdienės rutinos, pakeitus išorės sąlygas, susidūrus su tam tikrais iššūkiais ar suvaržymais, kitaip tariant, išėjus iš komforto zonos, galima pažvelgti į save iš šalies ir pradėti keistis.

Matyt, karantino laikotarpis mums ir sukelia panašių nepatogumų, suvaržymų, pakitusių gyvenimo aplinkybių?..

Gal ir gerai, kad nebereikia toli keliauti siekiant pažvelgti į save ir pamatyti, koks esi iš tikrųjų. Kiekvienas daugiau ar mažiau esame pripildyti troškimų, aistrų, nuoskaudų, pykčio, pavydo, sielvarto, kaltės, gėdos, puikybės ir baimės, pradedant baime veikti ir klysti, prarasti darbą, verslą, turtą, sveikatą, sukurti šeimą ar nutraukti toksiškus santykius ir baigiant baime susirgti, pasenti, mirti ar tiesiog pilna krūtine gyventi, džiaugtis, mylėti…

Gyvenimo realybė, kurią nusako mus supantis pasaulis ir žmonės, yra mūsų vidinio pasaulio atspindys: koks vidus, tokia ir išorė. Greičiausiai ne kiekvienam lengva su šia mintimi susitaikyti ar bent jau rimčiau apmąstyti pačią idėją, atrasti drąsos tai pastebėti, praktiškai patikrinti ir priimti ryžtingą sprendimą iš esmės keisti netinkamą situaciją.