Daž­nai ke­liau­jan­čią, dau­gy­bę ša­lių jau ap­lan­kiu­sią aly­tiš­kę, ke­lio­nių agen­tū­ros „Vi­va­tour“ di­rek­to­rę In­gri­dą Gri­go­nie­nę la­biau­siai su­ža­vė­jo Ry­tų Af­ri­kos vals­ty­bė Ke­ni­ja. Iš jos su­grį­žu­si mo­te­ris dar il­gai ne­ga­lė­jo at­si­gau­ti po nuo­ty­kių ir ma­ty­tų vaiz­dų. „Ši ke­lio­nė pri­ver­tė ma­ne per­dė­lio­ti sa­vo ver­ty­bes iš nau­jo. Tai man lei­do su­pras­ti, kaip iš tie­sų mes pra­ban­giai gy­ve­na­me, kiek vis­ko daug tu­ri­me ir ko­kie esa­me lai­min­gi. Ke­ni­jo­je žmo­nės ma­to daug var­go ir skur­do. Kiek­vie­na jų vai­kams lai­min­gai iš­au­šu­si die­na yra di­džiau­sia do­va­na. Tie žmo­nės mo­ka džiaug­tis pa­pras­čiau­siais da­ly­kais“, - to­kie pir­mie­ji mo­ters žo­džiai bu­vo, kai pa­pra­šė­me pa­si­da­ly­ti įspū­džiais.

Iš oro uos­to - tie­siai prie šven­čių sta­lo

Į tar­ny­bi­nę ke­lio­nę Ke­ni­jo­je gruo­džio an­trą sa­vai­tę be šei­mos iš­si­lei­du­si aly­tiš­kė ten pra­lei­do de­šimt die­nų, na­mo grį­žo Kū­čių va­ka­rą ir iš­kart su šei­ma sė­do prie šven­tos va­ka­rie­nės sta­lo.

Be­je, kai rei­kė­jo skris­ti iš oro uos­to į Lie­tu­vą, ten elek­tra bu­vo din­gu­si gal ko­kius pen­kis kar­tus, žmo­nių nie­kaip ne­ga­lė­jo su­lai­pin­ti į lėk­tu­vus. Bu­vo mo­men­tas, kai mo­te­ris ma­nė, jog Kū­čių va­ka­rą na­mo su­grįž­ti ji jau ne­spės, su sa­vi­mi jau net bu­vo pa­si­ė­mu­si kū­čiu­kų, ta­čiau, lai­mei, vis­kas bai­gė­si sėk­min­gai.

Tie­sa, 80 pro­cen­tų Ke­ni­jos gy­ven­to­jų yra ka­ta­li­kai, tad Ka­lė­das šven­čia ir jie. Kaip pa­sa­ko­jo In­gri­da, nors ir be snie­go, o su kait­ria sau­le, ten Ka­lė­dų at­mo­sfe­ra jau­tė­si la­bai stip­riai, vi­sur iš­puoš­ta daug ir be ga­lo gra­žiai. Puo­šia­mos dirb­ti­nės eg­lės ar­ba gy­vi kė­niai.

Tu­riz­mo sri­ty­je In­gri­da dir­ba jau aš­tuo­nio­li­ka me­tų, to­dėl jai ten­ka daug ke­liau­ti. Va­sa­rį vėl lau­kia iš­vy­ka į Ku­bą, į Ni­cą.

Tie­siog džiau­gia­si, kad gy­vi

„Po ke­lio­nės Ke­ni­jo­je ne­ga­lė­jau at­si­gau­ti dar bent sa­vai­tę. Vis sap­nuo­da­vau tuos Af­ri­kos vai­ku­čius. Aky­se jie vis iš­nir­da­vo bė­gan­tys. Vis pri­si­me­nu, kaip vie­ti­niu kai­mo ke­liu­ku va­žia­vo mū­sų ža­lias au­to­bu­siu­kas, ku­rio vi­du­je sė­dė­jo­me mes, bal­ta­o­dės mo­te­rys. Vis au­sy­se skam­ba žo­džiai: „Whi­te ma­dam, ple­a­se gi­ve me...“ Ta­da ir at­ei­na su­vo­ki­mas, kiek daug mes tu­ri­me. Jų akys pa­sa­ko vis­ką“, - jaut­rias aki­mir­kas pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Ji svars­tė, kad gal­būt taip jaut­riai į vi­sa tai re­a­guo­ja, nes pa­ti au­gi­na tris vai­kus, ma­žiau­siam sūneliui greit bus pus­an­trų me­tu­kų.

„Mes iš­ties ne­įver­ti­na­me, kiek daug tu­ri­me, ir ne­mo­ka­me tuo džiaug­tis. Po to­kių ke­lio­nių grį­žu­si na­mo į vis­ką žvel­giau ki­to­mis aki­mis. Pas mus la­bai daug pik­tų, go­džių, pa­vy­džių žmo­nių. O ten, Ke­ni­jo­je, vi­si jie la­bai šil­ti, be­si­šyp­san­tys, kad ir ne­tu­ri daug, bet tie­siog džiau­gia­si, kad yra gy­vi, tu­ri sau­lę, ge­rą orą. Jie pa­tys sa­ko, kad Die­vas jiems siun­čia tu­ris­tų ir jau­čia­si la­bai lai­min­gi. To­kių ge­rų emo­ci­jų pa­si­kro­viau il­gam“, - nos­tal­gi­jos jaus­mo šiai ša­liai ap­im­ta pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris pri­si­me­na, kad jai grį­žus na­mo, vy­ras sa­kė, jog rei­kia iš­si­rink­ti nau­ją skal­byk­lę, o ji te­at­sa­kė, kad vi­siš­kai ne­svar­bu, ko­kia ji bus, te­gul pats ir iš­ren­ka. Vy­ras la­bai nu­ste­bo dėl to­kios žmo­nos re­ak­ci­jos, nes jai taip elg­tis ne­bu­vo bū­din­ga.

Taip pat jis pri­mi­nė, kad dar prieš ke­lio­nę žmo­na no­rė­ju­si įsi­gy­ti iš­ma­ni­ą­ją šluo­tą, ta­čiau In­gri­da at­šo­vė, kad jai jau to ne­be­rei­kia.

„Mes gy­ve­na­me la­bai di­de­liais tem­pais. Il­gai­niui vėl su­grįž­ti į sa­vo vė­žes ir tai, į ką po ke­lio­nės žiū­ri pro pirš­tus, vėl tam­pa svar­bu. Ži­no­te, mus, tė­vus, vai­kai la­bai pa­ža­bo­ja, jie iš­pro­vo­kuo­ja, kad tap­tu­me daik­tų ver­gais. Kaž­kas per Ka­lė­das do­va­nų ga­vo „iP­ho­ne“, tai kaip ta­vo vai­kas ga­li gau­ti pra­stes­nes do­va­nas. Taip ir mes - kaž­kas nu­si­pir­ko nau­ją au­to­mo­bi­lį, tai gal jau ir mums me­tas jį at­si­nau­jin­ti“, - sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus dės­tė mo­te­ris.

At­ve­žė trak­to­riu­mi, iš­pluk­dė val­te­le

Ke­lio­nės me­tu aly­tiš­kė va­ži­nė­jo po vieš­bu­čius, juos ap­žiū­ri­nė­jo, ap­si­lan­kė dvie­juo­se na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se, ste­bė­jo lau­ki­nius žvė­ris. Gy­ve­no pa­la­pi­nė­se.

Kai pas mus Lie­tu­vo­je nak­ti­mis spau­dė vos ke­lių laips­nių šal­tu­kas, o die­no­mis bu­vo vos ke­li laips­niai virš nu­lio, In­gri­da mė­ga­vo­si ma­lo­niais 30 laips­nių karš­čio įkai­tin­tais orais. Ten drėg­mė sie­kė 75 pro­cen­tus, to­dėl ir ju­ti­mi­nė karš­čio tem­pe­ra­tū­ra ne­bu­vo to­kia var­gi­nan­ti. Van­de­ny­no van­dens tem­pe­ra­tū­ra bu­vo ne že­mes­nė nei 28 laips­nių.

In­gri­dai ypač di­de­lį įspū­dį pa­li­ko vieš­bu­tis „The Sands at Chale Island“, esan­tis „Chale“ sa­lo­je. „Kai mes į jį at­va­žia­vo­me, van­de­ny­nas bu­vo at­si­trau­kęs, ir nė ne­įtar­tum, kad vieš­bu­tis yra bū­tent sa­lo­je. Kol pa­si­vaikš­čio­jo­me, pa­pie­ta­vo­me, pa­ben­dra­vo­me su dar­buo­to­jais, van­de­ny­nas su­grį­žo, to­dėl iš sa­los iš­vyk­ti ga­lė­jo­me tik plauk­da­mi lai­ve­liu. Jei­gu į sa­lą bu­vo­me at­ga­ben­ti di­džiu­liu trak­to­riu­mi, tai grįž­tant at­gal mū­sų jau lau­kė van­dens trans­por­tas. Su­grį­žus van­de­ny­nui, sa­los vaiz­das pa­si­kei­tė kar­di­na­liai“, - įspū­džiais da­li­jo­si mo­te­ris ir pri­dū­rė, kad mais­tas Ke­ni­jos vieš­bu­čiuo­se yra pui­kus, la­bai ska­nus. Te­ko ra­gau­ti ir įvai­rių eg­zo­tiš­kų vai­sių, pa­tie­ka­lų.

Be­je, pa­sau­ly­je tvy­rant te­ro­ro iš­puo­lių bai­mėms, Ke­ni­jo­je sau­gu­mo jaus­mą su­tei­kia au­to­ma­tais gin­kluo­ta ap­sau­ga, bu­din­ti prie vieš­bu­čių.

Vai­kai au­gi­na vie­ni ki­tus

Vie­šė­da­ma Ke­ni­jo­je In­gri­da daug ben­dra­vo su vie­ti­niais gy­ven­to­jais, tad la­biau­siai ją ste­bi­no di­džiu­lė pra­ra­ja tarp tur­tuo­lių ir varg­šų, o vi­du­ri­nės kla­sės ten tie­siog nė­ra.

„Kai va­ži­nė­jo­me po Mom­ba­są, skur­džiai gy­ve­nan­čių­jų na­mai bu­vo su di­džiu­lė­mis gro­to­mis, o pra­ban­gūs na­mai ap­tver­ti di­džiu­lė­mis, gra­žiai ap­žel­din­to­mis tvo­ro­mis. Ma­nau, kad lai­ko klau­si­mas, ka­da varg­šai su­kils prieš tur­tin­guo­sius, nes pas­ta­rie­ji la­bai juos skriau­džia. Ten at­ly­gi­ni­mas yra nuo 100 iki 150 eu­rų, o pra­gy­ve­ni­mas pa­kan­ka­mai bran­gus. Kai mus nu­ve­žė į mies­to cen­trą ap­si­pirk­ti, ka­vos pa­ke­lis kai­na­vo 8 eu­rus. Pas mus daug pi­giau. Aš vie­ti­nių vis klau­si­nė­jau, ko­kiu mis­ti­niu bū­du jie ten iš­gy­ve­na, o juk ir šei­mo­se mi­ni­ma­liai yra po ke­tu­ris še­šis vai­kus. Mes, au­gin­da­mi po du vai­kus, vis su­ka­me gal­vas, kaip juos iš­mai­tin­ti, už­au­gin­ti, o Ke­ni­jo­je vai­kai au­gi­na vie­ni ki­tus, ten nie­kas net ne­su­ka gal­vos“, - at­si­ste­bė­ti ne­ga­lė­jo mo­te­ris.

Ji pa­sa­ko­jo, kad iki ke­lio­nės pa­bai­gos iš­da­li­jo be­veik vi­sus sa­vo daik­tus vie­ti­niams gy­ven­to­jams, nes pas­ta­rų­jų jai bu­vo nuo­šir­džiai gai­la. „Kai grį­žau, man vy­ras sa­kė, kad į to­kias ša­lis skris­ti aš ne­ga­liu, nes man ne­už­tek­tų ir dvie­jų la­ga­mi­nų“, - juo­kė­si In­gri­da ir pri­dū­rė, kad kai­muo­se si­tu­a­ci­ja - dar liūd­nes­nė.

Pra­žū­čiai pa­smerks lau­ki­niai žvė­rys

Dau­ge­lis ke­liau­to­jų į Ke­ni­ją ver­žia­si tik dėl sa­fa­rių po na­cio­na­li­nius par­kus, ta­čiau, pa­sak In­gri­dos, pa­ke­liui į lau­ki­nių gy­vū­nų ka­ra­lys­tę ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį ir į vie­ti­nių žmo­nių gy­ve­ni­mą. „Akį ve­ria ap­link duo­bė­tą, dul­kė­tą ke­lią iš­si­dės­tę na­mai, ryš­kiai mė­ly­nai, rau­do­nai, ža­liai nu­da­žy­to­mis sie­no­mis. Net skur­džių na­mų, pa­sta­ty­tų iš šiau­dų ar pal­mių la­pų, sto­gai nuo lie­taus ap­trauk­ti plė­ve­le. Ryš­kio­mis spal­vo­mis mir­ga mo­te­rų bei vy­rų dra­bu­žiai. Ke­ni­ja iš­ties pil­na įspū­džių ir spal­vų. Gė­rė­jau­si nuo­sta­bio­mis pal­mių gi­rai­tė­mis ir rau­do­no smė­lio ke­liu­kais“, - taip ma­ty­tus vaiz­dus nu­pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė.

Jai pa­ti­ko, kaip Ke­ni­jos gy­ven­to­jai iš­spren­džia ka­li­nių pro­ble­mas. Ka­lė­ji­mas yra pa­sta­ty­tas na­cio­na­li­nia­me par­ke. Jis ten ge­rai pri­žiū­ri­mas, ta­čiau ap­tver­tas tik vie­la. Jei­gu ka­li­nys nu­spren­džia pa­bėg­ti, tai ti­ki­my­bė jam iš­gy­ven­ti ly­gi nu­liui. Pa­bė­gęs į par­ką, jis ne­iš­ven­gia­mai su­si­durs su lau­ki­niais žvė­ri­mis, ku­rie jį tik­rai pa­smerks pra­žū­čiai.

Ne­šio­ja ba­tus iš pa­dan­gų

Ke­lio­nės me­tu mo­te­riai te­ko ap­si­lan­ky­ti ir vie­ti­nių kla­jok­lių, ma­sa­jų, kai­me, kur jie sa­vo sve­čius pa­si­tin­ka su šo­kiais ir dai­no­mis. „Ma­sa­jai su­sto­ję ra­tu ju­da pa­gal rit­mą. Šo­kio rit­mui pa­di­dė­jus, ant mer­gi­nų pe­čių ima barš­kė­ti to­ly­giai be­si­kil­no­jan­čios sun­kios apy­kak­lės, at­ro­dan­čios iš­ties įspū­din­gai. Ta­da vie­nas po ki­to į ra­to vi­du­rį iš­ei­na ma­sa­jų ka­riai ir kiek­vie­nas ke­le­tą kar­tų įspū­din­gai aukš­tai pa­šo­ka į vir­šų. Pa­gal jų tra­di­ci­jas, tas, ku­ris aukš­čiau iš­šo­ka, yra stip­riau­sias“, – įspū­džiais da­li­jo­si mo­te­ris.

Taip pat ji pa­sa­ko­jo, kad ma­sa­jų ba­tai pa­ga­min­ti iš pa­dan­gų. Juos gy­ven­to­jai dė­vi maž­daug 5–8 me­tus.

„Ste­bint ma­sa­jus, apė­mė keis­tas jaus­mas. Jų kai­me – skur­das, pur­vas, mėš­las ir bū­riai mu­sių. Net nė me­tų ne­tu­rin­tis kū­di­kis – vi­sas ap­si­snar­glia­vęs, už­pū­lia­vu­sio­mis aky­tė­mis, o ant vei­do su­tū­pę ko­kia dvi­de­šimt mu­sių. Ta­da su­pra­tau, kad esu įsi­dė­ju­si la­bai ma­žai do­va­nų, kad tų vai­ku­čių tiek daug, jog ne­už­tek­tų net ke­lių la­ga­mi­nų, kad jiems nors trum­pam su­teik­tu­me džiaugs­mo“, – at­vi­ra­vo In­gri­da.

Lūš­nas sta­to mo­te­rys

Pa­kal­bin­tas vie­nas iš ma­sa­jų gen­ties vy­rų tu­ris­tams įdo­miai pa­pa­sa­ko­jo apie jų pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas. Pa­si­ro­do, tra­di­ci­niai ma­sa­jų kai­mai – ra­to for­mos, lūš­ne­lės nu­lip­dy­tos iš mo­lio ir kas sep­ty­ne­rius me­tus iš nau­jo per­sta­to­mos, nes jas su­grau­žia ter­mi­tai ar­ba tie­siog su­irs­ta.

Ma­sa­jai daž­niau­siai ver­čia­si tik gy­vu­li­nin­kys­te ir me­džiok­le, o pa­grin­di­nis jų mais­tas – mė­sa, pie­nas ir krau­jas.

Lūš­ne­lės yra sta­to­mos daž­niau­siai ma­sa­jų mo­te­rų, ku­rias jos pi­na iš ša­kų, žo­lių ir ap­dre­bia bei ap­kam­šo kar­vių mėš­lu. Ap­va­lai­ni jų būs­tai su­sta­to­mi di­de­liu ra­tu.

„Ap­si­lan­kius vie­na­me jų, pa­si­da­ro ne­jau­ku, ten – maž­daug še­šių kvad­ra­ti­nių met­rų tė­vų mie­ga­ma­sis, jų lo­va – iš kar­vės odos. Tė­vų ir vai­kų kam­ba­rį ski­ria vir­tu­vė­lė, jei­gu ga­li­ma ją taip pa­va­din­ti. Net ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ten ga­li­ma da­ry­ti val­gy­ti. Lūš­ne­lė­je la­bai tam­su, nes nė­ra lan­gų“, – ste­bė­jo­si dzū­kė.

Ji pa­sa­ko­jo, kad ten vy­rai ga­li tu­rė­ti daug žmo­nų. Jos kal­bin­tas ma­sa­jų vy­ras tu­ri net dvi­de­šimt pen­kis bro­lius, se­se­ris, o jo tė­vas ve­dęs net de­šimt žmo­nų, tad ir na­mų tu­ri de­šim­tis.

„Pa­klau­siau, kaip jie ap­si­sau­go nuo ly­ti­nių li­gų. Taip, jie pa­si­rū­pi­no ir tuo. Yra to­kia ste­buk­lin­ga žo­lė, iš ku­rios ma­sa­jai už­si­pli­ki­na ir ge­ria ar­ba­tą. Tai jiems pa­de­da iš­veng­ti ly­tiš­kai plin­tan­čių li­gų“, – nu­ste­bi­mo ne­sto­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Nu­stel­bia sa­fa­riai lau­ki­nė­je gam­to­je

Kad ir kaip bū­tų įdo­mu kla­jo­ti po ma­sa­jų kai­mus ar do­mė­tis vie­ti­niais pa­pro­čiais, vis dėl­to In­gri­da pri­pa­žįs­ta, kad vi­si įspū­džiai nu­blanks­ta prieš sa­fa­rį lau­ki­nė­je gam­to­je. „Vi­suo­met gal­vo­jau, kad čia vis­kas iš­de­gę, au­ga­lų – vos vie­nas ki­tas, ta­čiau nie­ko pa­na­šaus! Ke­ni­jos gam­ta daug ža­les­nė nei pa­ti Lie­tu­va, au­ga­li­ja la­bai įvai­ri, me­džiai gau­siai žy­di. O ge­riau­sias me­tas vyk­ti į šią ša­lį yra lap­kri­čio–vasario mė­ne­siais“, – sa­kė In­gri­da.

Pa­sak jos, nors Ke­ni­jo­je knibž­dė­te knibž­da gy­vū­nų, dau­ge­lis ke­liau­to­jų sva­jo­ja pa­ma­ty­ti ir sa­vo nuo­trau­ko­se įam­žin­ti va­di­na­mą­jį di­dį­jį pen­ke­tą – dram­blį, bui­vo­lą, ra­ga­no­sį, liū­tą ir le­o­par­dą. Iš­lip­ti iš au­to­bu­siu­ko griež­tai drau­džia­ma, nes per­ne­lyg di­de­lė ri­zi­ka bū­ti už­pul­tam ir su­dras­ky­tam žvė­rių, ta­čiau trans­por­to prie­mo­nės vi­du­je – vi­siš­kai sau­gu. Bū­tent dėl sau­gu­mo ne­pa­ta­ria­ma pa­tiems or­ga­ni­zuo­tis ir vyk­ti į sa­fa­rius.

Pir­mą die­ną aly­tiš­kė vy­ko į Tsa­vo na­cio­na­li­nį par­ką. „Iš pra­džių nu­si­vy­liau, nes gy­vū­nus pa­ma­tė­me tik iš to­li. Bet ki­tą ry­tą, at­si­kė­lus kiek anks­čiau, apie 4 va­lan­dą, mums for­tū­na la­bai nu­si­šyp­so­jo. Vos ke­lių met­rų at­stu­mu ste­bė­jom dram­blių kai­me­nę, ža­vė­jo­mės ga­lin­gai­siais bui­vo­lais, čia pat ke­lią pa­sto­jo grakš­čio­sios ži­ra­fos. Dai­rai­si ir vos spė­ji aik­čio­ti. Na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je gy­vū­nai ne­ap­sa­ko­mai gra­žūs, tik­ri me­no kū­ri­niai.

Po vi­sos die­nos pa­si­va­ži­nė­ji­mo pa­su­ko­me link mū­sų na­me­liu­kų, ku­rie įreng­ti tie­siog sa­va­no­je. Pro sa­vo vieš­bu­čio bal­ko­ną ste­bė­jo­me, kaip grakš­čiai vaikš­ti­nė­ja an­ti­lo­pė gnu. Kiek at­si­pū­tę vieš­bu­čio kam­ba­ry­je, nu­spren­dė­me pa­va­ka­rie­niau­ti. Ne­tru­kus, kiek su­te­mus, už vieš­bu­čio tvo­re­lės, gal už de­šim­ties met­rų, pa­ma­tė­me le­o­par­dą. Va­ka­rie­nė kar­tu su le­o­par­du! Ar­gi ne pui­ku?“ – pa­sa­ko­da­ma sa­vo įspū­džius šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Ma­tė ir Ki­li­man­dža­rą

Pa­čia­me vieš­bu­ty­je, kur gy­ve­no aly­tiš­kė, bu­vo daug va­ba­liu­kų. Kar­tą grį­žu­si į kam­ba­rį ja­me ra­do ne­įpras­tą drau­gą – drie­žą. Jis bu­vo pa­to­giai įsi­tai­sęs virš jos lo­vos lu­bo­se: „Mie­go­ti bu­vo gal kiek ne­jau­ku. Ge­rai, kad mū­sų lo­vą su­po bal­da­ki­mas. Ry­te at­si­kė­lus drie­žiu­ko jau ne­be­bu­vo.“

An­trą die­ną ji vėl lei­do­si į ke­lio­nę, ku­rios me­tu la­bai ti­kė­jo­si iš­vys­ti Ki­li­man­dža­ro kal­ną. For­tū­na ir tą­kart bu­vo pa­lan­ki. Gra­žuo­lis su sa­vo to­lu­mo­je bal­tuo­jan­čia vir­šū­ne iš­dy­go tie­siai prieš akis. Ste­bė­da­ma šį nuo­sta­bų re­gi­nį, sa­va­no­je pa­ma­tė zeb­rų bū­re­lį.

„Įspū­din­ga vi­sa tai ste­bė­ti lau­ki­nė­je gam­to­je. Štai gu­li kaž­kie­no pie­tu­mis pa­ta­pu­sios an­ti­lo­pės griau­čiai. Grei­čiau­siai tai bus hie­nų dar­bas, jų su­ti­ko­me tik­rai ne­ma­žai. O kur dar įvai­rių paukš­čių bū­riai?! O štai ir lie­tu­viš­ki gan­drai. Ša­lia jų – stru­čių ga­ly­bė!“ – ma­ty­tais vaiz­dais ne­ga­lė­jo at­si­gė­rė­ti ke­liau­to­ja.

Ne­įpras­ta čia dar ir tai, jog sau­lė vi­sus me­tus te­ka ir lei­džia­si pa­na­šiu lai­ku – ati­tin­ka­mai apie 6.30 val. ir apie 18.30 val. Ke­ni­ją ker­ta pu­siau­jas, to­dėl čia nė­ra se­zo­niš­ku­mo, žie­mų ir va­sa­rų, il­gų ar trum­pų nak­tų, vi­sus me­tus die­na ir nak­tis trun­ka po 12 va­lan­dų.

Ver­ta ap­si­lan­ky­ti ir van­de­ny­no pa­kran­tė­je

In­gri­da pa­brė­žė, kad kai pa­bos­ta se­kio­ti gy­vū­nų pėd­sa­kais ir ple­pė­ti su ne­rū­pes­tin­gais vie­ti­niais gy­ven­to­jais, ver­ta pa­trauk­ti idi­liš­kos van­de­ny­no pa­kran­tės link ir, ska­nau­jant eg­zo­tiš­kus vai­sius, pa­si­mė­gau­ti įspū­din­gais po­tvy­niais bei ato­slū­giais.

„Bet ir čia nė­ra ka­da nuo­bo­džiau­ti – ap­link zu­ja ma­žo­sios bež­džio­ny­tės. Jos to­kios mie­los... Na ir kaip ne­pa­si­da­ly­si pus­ry­čiais su šio­mis gra­žuo­lė­mis!“ – tei­gė pa­šne­ko­vė.

In­gri­da, be­vaikš­ti­nė­da­ma In­di­jos van­de­ny­no pa­kran­te, su­ti­ko vie­ti­nių, ku­rie siū­lė sa­vo rank­dar­bių. Ir ne­bū­ti­nai pirk­ti, ga­li­ma ir mai­ny­ti į pa­plū­di­mio krep­šį, ku­ris jai ne­bu­vo toks reikš­min­gas.

„Pa­kal­bi­nus vie­ti­nį gy­ven­to­ją, su­pran­ti, kad nors jie ir ne­tur­tin­gi, bet lai­min­gi. Kai ge­rai pa­gal­vo­ji, kiek ne­daug žmo­gui rei­kia. Tik­rai lin­kiu vi­siems ap­lan­ky­ti Ke­ni­ją ir pa­jus­ti jos dva­sią. Taip ir no­ri­si ten su­šuk­ti: Jum­bo, Af­ri­ka!“ – gra­žių pri­si­mi­ni­mų nuo­tai­ka tryš­ko mo­te­ris.

Ke­ni­jo­je žmo­nės pui­kiai ben­drau­ja an­gliš­kai, to­dėl su vie­ti­niais ben­drau­ti, su­si­kal­bė­ti aly­tiš­kei bu­vo la­bai leng­va.

Ke­lio­nė į Ke­ni­ją nė­ra pi­gi, In­gri­dai de­šimt die­nų at­si­ė­jo 900 eu­rų. O ir sa­fa­riai kai­nuo­ja pa­pil­do­mai, už kiek­vie­ną jų, trun­kan­čių tris die­nas, ten­ka pa­klo­ti apie 300 eu­rų: „Ne­svar­bu, kad tai yra Af­ri­ka, Ke­ni­ja iš­ties bran­gi ša­lis. Be to, dar vi­zos kai­nuo­ja 50 eu­rų. Su vai­kais tai bū­tų la­bai sun­ki ke­lio­nė, nes kiek­vie­ną die­ną ten­ka kel­tis ket­vir­tą ry­to, jei­gu no­ri iš­vys­ti lau­ki­nių žvė­rių. Jie me­džio­ja anks­ti, ta­da ir yra di­džiau­sia ti­ki­my­bė juos pa­ma­ty­ti, vė­liau jie mie­ga. Be to, ke­liai ten la­bai pras­ti, kon­di­cio­nie­rių trans­por­te nė­ra. Ta­čiau da­bar aš su­pran­tu, kad Ke­ni­ja man yra iš­sva­jo­ta ša­lis, kurią kiekvienam linkiu užsirašyti į savo svajonių sąrašą.“

Laura BALIUKONIENĖ