„Kokybiška šeima - tai labai didelis darbas. Jei nori gyventi gražiai, kad būtų geri santykiai su vaikais, neišblėstų tarpusavio meilė, reikia rodyti pavyzdį ne tik žodžiais, bet ir darbais“. Taip sako Biržuose, jaukiame Eglyno gatvės name, įsikūrę sutuoktiniai Toma ir Mantas Striškos. Šie metai jiems ypatingi, nes abu sako suvokę, jog jau įgyvendino daugumą savo svajonių.

Žiemos laisvalaikis Nemunėlio Radviliškyje. „Ir vaikams, ir mums reikia meilės; kartu būnant gyvenimas prasmingesnis“, - sako Toma ir Mantas Striškos.

Pasirinkimo gyventi Biržuose nesigaili

Toma ir Mantas užaugo Užušiliuose. Kai prieš aštuonerius metus nutarė susieti savo gyvenimus, jie kurį laiką gyveno Panevėžyje. Verslo administravimą baigusi Toma dirbo personalo vadove įmonėje, vėliau turėjo masažo saloną. Mantas studijavo Kauno technologijos universitete ir dirbo.

Vienu metu jiems reikėjo pasirinkti – arba pas giminaičius važiuoti į užsienį, arba grįžti gyventi į Biržus. Abu pasirinko pastarąjį variantą. Poros niekas tuomet iš artimųjų nesuprato ir nepalaikė, tačiau jie paklausė savo širdies. Savo pasirinkimo nė karto nepasigailėję. Kad ir kaip sunku, bet čia, savo krašte, – gerai. Ir nereikia tikėti tais, kurie sako, kad darbo nėra. Jo yra, tik reikia noro dirbti.

„Jaunimas dažnai būna sutrikęs. Nesvarbu, kas ką sako. Jei jauti širdimi, kad reikia daryti – ir daryk“, - savo laimės ir sėkmės paslaptimis dalinasi Toma Striškienė.

Įgyvendino svajones

Mantas sako, kad jam teko patirti, kaip uždarbiaujama kitose šalyse. Studijuodamas elektros inžineriją, jis šešerius metus dirbo „Siūlo“ įmonėje. Paskutinius darbo metus svarstė apie kitą darbą ir kaip tik gavo pasiūlymą išvykti į užsienį. Po keturių mėnesių, praleistų Norvegijoje, suprato, kad nenorėtų svečioje šalyje gyventi. Viena iš pagrindinių priežasčių – Lietuvoje likę artimieji. Tėvai sensta, nesinori palikti ir jų, ir draugų.

„Gyventi užsienyje, vaidinti laimingą ir nesusitikti su tėvais – ne mums“, - sako pašnekovai.

Manto įsitikinimu, žmonės, kurie čia baigia mokslus ir išvažiuoja į užsienį dirbti juodo darbo, tikrai užsidirbtų čia tiek, kiek ir ten. Žinoma, jei tiek dirbtų.

Mantas sako šiais metais įgyvendinęs vyrišką svajonę - išlaikyti šeimą.

Grįžęs iš Norvegijos nusipirko įrankius ir ėmė dirbti elektriku savarankiškai. Vėliau iš kaimynų sužinojo apie Darbo biržos jaunimo savarankiško užimtumo rėmimo programą. Sėkmingai parašęs projektą, gavo finansavimą ir iš skirtų lėšų įsigijo automobilį, profesionalius įrankius, kurie gerokai palengvina darbą ir išplečia galimybes plėsti veiklą, bei įkūrė įmonę. M. Striška rajone bene vienintelis, turintis įmonę ir teikiantis tokias paslaugas.

Toma sako irgi įgyvendinusi savo svajones. Turinti gražią šeimą, mylimą žmogų šalia, auginanti du mielus vaikus, užsiimanti širdžiai miela veikla.

„Džiaugiuosi, kad Dievas mums padeda pildyti svajones“, - sako moteris.

Gyvenimo su vaikais pilnatvė

Su pora susitinkame tuomet, kai jų globotiniai Lukrecija ir Paulius išvykę į mokyklą ir į darželį. Broliukas ir sesutė pas globėjus gyvena jau dvejus metus. Apie globą pora pradėjo galvoti po to, kai paaiškėjo, kad jie gali neturėti savo vaikų. Nors buvo siūlomas dirbtinis apvaisinimas, jie nutarė, kad reikia pasikliauti Dievo valia. Juo labiau, kad yra daug vaikų, kurie neturi tėvų.

„Turim du vaikus ir džiaugiamės“, - sako Striškos.

Kai baigė specialius globėjų kursus, po pusantrų metų šeima sulaukė skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Jiems buvo pasiūlyta paimti du vienos gausios šeimos mažuosius vaikučius iš Medeikių globos namų.

Kai jie nuvažiavo lankyti vaikų, jiems buvo pasiūlyta pasiimti į svečius Pauliuką. Taip visai netikėtai parsivežė pirmąjį vaiką į savo šeimą. Po dviejų mėnesių poros namuose apsigyveno ir sesuo Lukrecija.

Vaikams iš karto teko paaiškinti naujų namų taisykles. Jie kartais klausia, kodėl turi eiti anksti miegoti, kai jų bendraamžiai dažnai gulasi vidurnaktį... Tenka aiškinti, kad neišsimiegoję vaikai būna piktesni, sunkiau susikaupti mokslams, dažniau serga.

Toma sako iki šiol gerai suvokianti, kiek turinti mažai vaikų auklėjimo patirties. „Vaikų auginimas – labai didelė galimybė tobulėti dvasiškai, mokytis iš vaikų meilės ir atleidimo. Visas iškilusias situacijas stengiamės apsvarstyti ir priimti sąmoningai, kad galėtume visi iš to pasimokyti. Daug ir atvirai kalbamės su vaikais“, - kalba moteris.

Abu poros globojami vaikai turi sveikatos problemų, yra alergiški. Paulius labai daug sirgo. Būdamas vaikų namuose jis dažnai gulėdavo ligoninėje, gaudavo daug antibiotikų. Dažnos berniuko ligos privertė koreguoti mitybą šeimoje.

„Praktiškai atsisakėme karvės pieno produktų, cukrų keičiame agavų sirupu, datulėmis. Kiekvieną rytą valgome skirtingas košes, geriame vaisių ir daržovių šviežiai spaustas sultis. Vasarą pridedame įvairių žolių: kiaulpienių, garšvų, dilgėlių, dobilų. Kelis kartus per savaitę kepu naminę sėklų duoną, sausainius be cukraus, su datulėmis. Daug valgome daržovių su mėsyte“, - sveiko maisto receptus vardijo Toma.

Po metų atėjo rezultatas - vaikučiai mažiau serga, Paulius tapo dėmesingesnis, sumažėjo alergijos. Paulius yra hiperaktyvus, jam reikia labai daug dėmesio. Dėl sūnaus šeima daug konsultavosi su įvairiais specialistais Panevėžyje, Vilniuje. Rudenį buvo išvykę į sanatoriją Druskininkuose.

Antrokė Lukrecija greit bus paauglė. Mergaitė mėgsta gaminti valgyti ir iš mamos mokosi sveikesnių patiekalų. Moka iškepti sveikesnę picą, padaryti „netinginį“, kuris yra be cukraus ir pieno produktų, bet labai skanus ir mėgstamas vaikučių. Sekmadieniais pusryčiams visai šeimai kepa blynus. Auklėjant vaikus ateina nauji patyrimai, atsiskleidžia jų charakteriai...

Toma sako gyvenimo be vaikų neįsivaizduojanti, su jais jaučia pilnatvę. „Jiems ir mums reikia meilės, kartu gyvenimas prasmingesnis“, - teigia moteris.

Pora džiaugiasi, kad vaikai priėmė atviromis širdutėmis. Ne tik juos, bet ir visus šeimos artimuosius. „Jiems mes ir seneliai esame patys tikriausi ir mylimiausi“, - sako Striškos. Noriai bendrauja su pusseserėmis iš Vilniaus.

„Mes, suaugę, kai kuriuos dalykus vertiname vienaip, o vaikai imlesni ir labiau pasitiki. Aš žaviuosi, kad vaikai myli tuos, kas juos myli. O kad charakteriai skleidžiasi – juk ir mes nė vienas nebuvome auksinis“, - kalba Mantas.

Toma jam antrina, kad per vaikus pas juos ateina daug malonių. Keičiasi žmonių požiūris į juos, kai sužino, kad pora globoja vaikus. Sako, Dievas jiems padeda, nukreipia teisingu keliu.

Veda sveikatos tobulinimo užsiėmimus

Dėl vaikų šeima atsisakė ir namuose įkurtų svečių namų. Nors klientų buvo pakankamai, tačiau nebenorėjo jiems apsigyvenus tildyti vaikų, raminti, perspėti, kad namuose yra žmonių. Atrodė, namai dideli, o kai ateina gimtadienis, jo nėra kur švęsti... Toma pradėjo kitą veiklą – veda laisvo judesio per šokį užsiėmimus. Juos sugalvojo pati.

Toma yra baigusi daug sveikatos tobulinimo kursų, turi medicininį masažuotojos išsilavinimą. Būdama namuose atkreipė dėmesį, kad dėl šokių jaučiasi geriau, pakyla nuotaika, nebeskauda nugara, krenta svoris. Todėl nutarė tokius užsiėmimus pasiūlyti moterims. Šio užsiėmimo pagrindinis tikslas - išlaisvinti emocijas ir atsipalaiduoti. O kai žmogus atsipalaiduoja, tada ir pradeda vykti stebuklai.

Užsiėmimų metu atliekami su kamuoliu pratimai, lavinantys reakciją ir atmintį. Po to šoka laisvu judesiu, kad žmogus įjungtų vaizduotę ir atsipalaiduotų. Tarp šokių daromi įvairūs pratimai.

Šiuo metu Toma ieško naujų patalpų užsiėmimams Biržuose. Neseniai pradėjo vesti užsiėmimus Kratiškių kaime bei žada juos pasiūlyti ir kitoms kaimų bendruomenėms. Toma sako pati dažnai Biržuose pasigesdavusi įvairių seminarų, mokymų ar užsiėmimų, kurių būdavo didžiuosiuose miestuose. Todėl mano, kad tokių dalykų reikėtų daugiau pasiūlyti kaimo žmonėms.

Skiria kokybiško laiko sau

Toma ir Mantas įsitikinę, kad tam, jog būtų darni šeima, reikia skirti kokybiško laiko sau ir abiejų santykiams tvirtinti. Jei pradeda pyktis, tai persiduoda ir vaikams. Pora kartą per mėnesį palieka vaikus globoti seneliams ir kur nors kartu išvyksta. Štai praėjusį savaitgalį abu dalyvavo Kupiškyje Lietuvos šeimų centro surengtame sutuoktinių savaitgalyje.

„Mes abu esame iš nedarnių šeimų. Reikia abiejų pastangų ir noro, kad vyrautų meilė ir darna“, - sako Toma. Jie dažnai lankosi įvairiuose seminaruose, pasižiūri kino filmus, Toma važiuoja į krikščioniškas atsinaujinimo dienas. Pamėgo vaikščiojimą su šiaurietiškomis lazdomis. Kartais dalyvauja žygiuose. Šiemet dalyvaus 30 kilometrų pėsčiųjų žygyje Alytuje.

Jie sako nesuprantantys žmonių, kurie moko poras kaip gyventi, kai patys nesugebėjo išsaugoti savo šeimos ir išsiskyrė prieš daugelį metų. Todėl ji mano, kad darnaus gyvenimo būdo reikėtų mokytis iš darniai gyvenančių šeimų.

O didžiausia laime Toma vadina tai, kad ji su savo vyru gali eiti per ugnį ir vandenį, siekti bendrų tikslų, vieninga krytimi auginti vaikus. Juos sieja šimtaprocentinis pasitikėjimas vienas kitu. Toma sako su Mantu galinti būti tokia, kokia yra – žino, kad jis ją myli ir priima visokią.

Dievas padėjo pagalvę

Pora kalba apie tai, kad Dievas ne kartą jiems padėjo pagalvę. Kai kurie įvykiai leido suvokti, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Laimę jie supranta ne tik tada, kai viskas sekasi, bet labiausiai tuomet, kai gali kartu įveikti sunkias situacijas, vienas kitą palaikyti, būti šalia kai užpuola sunkumai.

Prieš ketverius metus Mantas puošė namą Kalėdoms ir krito iš septynių metrų aukščio. Vyrui lūžo abi rankos ir koja. Tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių jų gyvenime.

Toma sako tuomet supratusi, kodėl vienam tapus neįgaliu kai kurios poros neatlaiko ir išsiskiria.

„Kai du mėnesius namie dariau viską viena, įvertinau savo žmogų, labiau pradėjau suprasti, ką galiu prarasti“, - sako Toma.

Toma įsitikinusi, kad Dievas ją saugo nuo pat vaikystės. Būdama devynerių metų nukrito nuo stogo ant galvos. Buvo traumuotas kaklas. Tuomet gydytojai kalbėjo, kad Dievas padėjo pagalvę. Tą patį sakė ir tuomet, kai ją, paauglę, Respublikos gatvėje partrenkė automobilis.

Vėliau Toma turėjo komplikuotą apendicito operaciją, po kurios tęsėsi ilgas ir sudėtingas sveikimas.

Tąsyk ji sako mačiusi baltą tunelį, sutikusi Jėzų. Jam pasakiusi, kad labai nori ten pasilikti, o šis atsakęs, kad dar ne laikas. Ar tai buvo sapnas ar vizijos, Toma nesuvokia iki šiol. Bet po to ji sparčiai pradėjo sveikti.

Dar viena nelaimė įvyko prieš kelias savaites, per didžiuosius šalčius. Vaikai sugalvojo pačiaužyti ant užšalusio tvenkinio.

„Dievo laimė, kad nepasidaviau pagundai leisti juos vienus ir ėjau kartu“, - pasakoja Toma.

Paulius drąsiai užlipo ant ledo ir nuėjo tolyn. Jis neklausė mamos perspėjimų, kad ledo tvirtumą pirmiausia išbandys ji pati. Ir įlūžo.

Toma sušuko Lukrecijai, kad bėgtų pakviesti tėvelio, o pati puolė gelbėti sūnaus. Tik po kurio laiko pajutusi kojomis dugną ji suprato, kad gyvens...

Eiti kur veda širdis

Striškos kalba apie tai, kad daugelio jų poelgių nesupranta net artimieji ir draugai. Tačiau jie jau ne kartą įsitikino, kad reikia elgtis taip, kaip liepia širdis. Porą daug kas atkalbinėjo nuo draugystės ir nuo santuokos. Motyvas – kad Toma keleriais metais vyresnė už savo išrinktąjį.

Kai gyvendama Panevėžyje Toma nutarė išeiti iš darbo ir atidaryti masažo saloną, ją daug kas nuo tokio žingsnio atkalbinėjo. Juolab, kad buvo prasidėjusi krizė ir daug salonų tuo metu užsidarė.

Tačiau Tomos svajonės pasiteisino. Po trijų mėnesių ji neturėjo nė vienos laisvos dienos - tiek buvo klientų.

Apie tai, kad planuoja pasiimti globoti vaikus, jie niekam nesakė, nes, spėja, nebūtų susilaukę pritarimo... Tačiau dabar, kai visi mato, kaip jie gyvena, pritaria ir džiaugiasi.

Ir savo ateitį Toma bei Mantas sieja su dalykais, kurie šiandien, atrodo, eina iš širdies. Mantas tikisi išplėsti verslą. Toma svajoja Biržuose įkurti mini SPA centrą, kur galėtų dieną praleisti pavargę žmonės.

„Esame tikintys, tad, kai pagalvojame, kad ko nors nedarysime, Dievas duoda spyrį ir mus veda“, - sako Toma ir Mantas Striškos.

Jurgita Morkūnienė