LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Kiekvienas žmogus gauna savo bilietą. Bilietą tam tikriems gebėjimams, suvokimui, intuicijai. O vėliau atsiranda tėvų pavyzdys. Tam tikrą tėvų pavyzdį turėjau ir aš. Mano mama buvo dailės mokytoja. Dabar jai 85-eri, tačiau ji vis dar kuria grafikos darbų atvirukus, dalyvauja įvairiose parodose, pristatydama savo tapybos darbus. Mūsų šeimoje ji jau tampa beveik legenda – mama, močiutė, prosenelė stebina mus savo vitališkumu, kūrybiškumu, gyvenimiška energija, aktyvumu, nenuilstamu noru rūpintis kitais... Matyt, tai ir buvo pirmieji gyvenimo momentai, kurie davė man tam tikrus impulsus kurti“, – svarsto kėdainietė Aušra ŽEMAITIENĖ.
Jaunystėje įvairiose srityse save išbandžiusi pašnekovė sako, jog savaime susiklosčiusios aplinkybės nulėmė, jog ji baigė tuo metu Šiaulių pedagoginį institutą ir pradėjo dirbti dailės mokytoja. Šiam darbui moteris atidavė dvidešimt metų, o kai su juo atsisveikino, nepabūgo atverti vartų naujoms galimybėms ir ėmėsi šeimos istoriją menančių baldų – skrynių – restauravimo bei dekoravimo.
Savęs ieškojimų laikas
– Aušra, vaikystėje ir šokote, ir dainavote, tačiau galiausiai pasukote dailės link. Dabar nemažai laiko skiriate skrynių ir karts nuo karto sienų dekoravimui. Kokia buvo toji pačių pradžia?
– Studijų metais teko susipažinti su įvairiomis dailės sritimis: keramika, tapyba, grafika, dekoratyvine daile. Taip pat ir su gobelenu. Taip ir prasidėjo dvidešimties metų gobeleno audimas. Ten, kur Kėdainių rotušėje yra Civilinės metrikacijos skyrius, kabo mano gobelenas, kuriame nuaustas Lietuvos Respublikos herbo simbolis Vytis. Tuo metu su drauge, bendramoksle Violeta Šoliene pradėjome ilgalaikį turą po dailės salonus, tai buvo laikas, kai visi labai pirko gobelenus. Mano gobelenai iškeliavo į JAV, Čikagą, Aliaską, Izraelį, Kanadą, Švediją. Šiose šalyse gyvenusieji lietuviai mielai juos pirkdavo. Vėliau tas laikotarpis atslūgo. Viskas keičiasi, tad gobelenų laikas baigėsi. Tuomet turėjo ateiti kiti dalykai.
Augo trys vaikai, brandžiame amžiuje laukė dar vieni mokslai – baigiau Vytauto Didžiojo universitete praktinės filosofijos magistrą, įgijau etikos mokytojos specialybę.
Penkiolika metų dirbau Akademijos gimnazijoje, tačiau prieš metus dailės mokytojos darbą palikau. Atsisveikinau su juo, nes dirbti mėgstu su entuziazmu. O jei tokio jausmo nėra, tada sieloje yra vangu ir apatiška, darbas nebeneša džiaugsmo ir moralinio pasitenkinimo. Manau, jog mokytojos darbą dirbau iš širdies, man gerai sekėsi. Dirbant mokykloje ne kartą teko puošti Akademijos kultūros namų salę, gimnazijos fojė šventėms, tuomet pajutau, kad turiu potraukį erdvinėms kompozicijoms, mėgstu mastelį.
Taigi atsisveikinus su mokykla, turėjo prasidėti kažkoks kitas procesas. Taip į mano gyvenimą atėjo skrynios. Kadangi jaučiau turinti polinkį į dekoratyvumą, prieš septynerius metus draugė paprašė, kad jos naujagimei padekoruočiau skrynią. Tai buvo pirmasis mano darbas (šypsosi).
Manau, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio... Kažkokie įvykiai mane pastūmė ir iš vieno taško aš pajudėjau į kitą. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir reljefinių sienų dekoravimas. Pirmąją sieną pabandžiau savo namuose.
– Nueitas ilgas, tačiau spalvingas kelias.
– Kai žmogus turi idėją, aplink tave ima suktis tau palankios aplinkybės, kurios atneša reikalingas žinias bei žmones, ir, jei tau skirta, viskas ima klostytis palankiai. O jei ne, visur atsimuši į sieną. Per savo gyvenimą tuo įsitikinau (šypsosi).
Skrynios ir kiti baldai nėra duona kasdieninė. Tai – prabangos dalykai, kurių negali ir verslu pavadinti. Labiau tai fragmentiniai užsakymai, tačiau per septynerius metus turėjau išties įvairių patirčių ir išbandymų.
– Koks darbas atmintyje paliko?
– Kartą naujam gyvenimui prikelti teko beveik sulopytą skrynią. Bet dirbti buvo labai įdomu, nes užsakovė norėjo archajiškos simbolikos. O kai turi užsakymą, natūraliai plėtoji savo žinių arsenalą, giliniesi, domiesi. Turbūt tai ir buvo įdomiausia (šypsosi).
Tiesa, kalbant apie pirmuosius darbus, visuomet piešdavau eskizus, viską apgalvodavau iki smulkmenų, tačiau palaipsniui pradėjau atrasti vis kažką naujo, kas pamažu virto autorine technika. Paskutiniųjų dvejų metų darbuose atsiskleidė saviti kūrybiniai momentai.
Skrynių dekoravimas tai beveik tas pats, kas kepti kiaušinienę (juokiasi) – kiekvieną kartą ji būna vis kitokia. O kai praeini ieškojimų etapą ir atrandi savo braižą, atsiranda kur kas pilnesnis kūrybinis procesas. Visgi aš puikiai suvokiu, jog tai nesitęs amžinai. Kas žino, gal tas skrynias tapysiu ilgai, o gal ir nelabai (šypsosi).
Vartai atsiveria, kai nustoji baimintis
– Manote, jog tai, kuo užsiimate šiuo metu, tėra tarsi trumpalaikis stabtelėjimas vienoje stotelėje?
– Nesu iš tų žmonių, kurie prisiriša prie savo specialybės. Jei pasakysiu aplinkiniams, kad esu dailės mokytoja, tai reikš, jog sutapatinau save su profesija. O kas tada, jei to darbo netenki ar su juo atsisveikini? Vadinasi, netenki ir savęs...
Visada stengiausi klausytis gyvenimo, todėl niekada nebandžiau į kažką įsispirti ir sakyti, kad galiu tik tiek ir nieko daugiau. Kiekvienas kūrybinis procesas mane džiugina, todėl stengiuosi išlikti atvira naujovėms, iššūkiams ir naujoms patirtims, naujiems išbandymams.
Kai susiruošiau palikti mokyklą, kolegos ir kiti aplinkiniai galvojo, kaip galima palikti darbą tokiame brandžiame amžiuje, juk tai taip rizikinga. Tačiau kai sugebi atpalaiduoti įtampą ir baimę, atsiveria vartai ir į tavo gyvenimą ateina kiti įdomūs dalykai. Tereikia nebijoti atverti tuos vartus.
– Vadinasi, kartais tereikia sukaupti drąsą, atsipalaiduoti ir daryti taip, kaip liepia širdis?
– Taip, tačiau toks procesas turi būti išnešiotas. Jis turi subręsti. Mintys, kad mano, kaip mokytojos etapas baigėsi, atėjo ne per mėnesį, o per kelis metus. Jis palaipsniui brendo, kol priėjo tašką ir viskas išsisprendė savaime – aš pasukau į kitą vagą. Tai atsitinka tada, kai tu nustoji baimintis, jog kažkas atsitiks, jog pražūsi...
– Jūs, Aušra, niekada niekam nesakote „ne“?
– Būtent (šypsosi). Nežinau, kas manęs laukia ateityje, kokius darbus teks dirbti... Tačiau manau, kad kaip ir iki šiol, kūrybai laiko, noro ir galimybių visada rasiu.
Žinote, labai daug žinių ir galimybių save išmėginti man suteikė mokykla. Sužinojau, kad galiu sėkmingai organizuoti renginius, parodų atidarymus, man nesunku kalbėti. Per gyvenimą sukaupiau nemenką žinių bagažą, susiformavau tam tikrą pasaulėvoką, supratau, jog nereikia ir negalima sustoti, sustingti ties savo įsitikinimais. Nes jei tu nustoji domėtis pasauliu ir apsistoji ties tam tikra suvokimo linija, tada tu nustoji gyventi. Nesvarbu, kad tu vaikštai, tačiau nejauti, jog gyveni.
Juk kiekvienam pažįstama situacija, kai kalbi su žmogumi ir jauti, kad kažkada prie tam tikrų aplinkybių jis susiformavo savo nuomonę ir nebenori jos keisti, nors pasaulis jau seniai smarkiai pasikeitęs. Kai taip nutinka, žmogus nustoja judėti į priekį. Žinoma, yra ir pamatinės vertybės, visuotiniai dėsniai, kurie nekinta: mylėk savo artimą, gerbk tėvus, atleisk...
Įdirbis ateina palaipsniui
– Papasakokite apie kūrybinį procesą. Kokios spalvos, motyvai vyrauja ir dominuoja jūsų kūryboje?
– Įdirbis ateina su patirtimi. Nors lietuvių liaudies motyvai ir baltiška simbolika mano darbuose išlieka, tačiau palaipsniui ėmiau formuoti savo braižą, atrasti savąją techniką, motyvus. Pavyzdžiui, man nebūdinga tapyti pievą realistiškai, nes man labiau patinka stilizacija, dekoratyvumas, bet įsigilinusi galiu nutapyti ir pievą (šypteli). Dekoruodama skrynias aš formuoju savo požiūrį ir manau, kad turiu teisę tai daryti, nes tai yra autorinis darbas.
Anksčiau dėl patirties trūkumo bijodavau suklysti, nukrypti nuo eskizo, dabar pačiame kūrybos procese atsiranda naujų idėjų. Nebesilaikau įsikibusi eskizo, priešingai, viskas vystosi savaime, o tai ir yra tikrasis kūrybinis džiaugsmas (šypsosi).
Kalbant apie spalvas, mano darbuose dominuoja žemės spalvos. Labai dažnai užsakovai nori žalių skrynių, todėl savaime vyrauja būtent šį spalva. Tiesa, dekoruojant paskutiniąją skrynią dukra pasiūlė ją padaryti švelniai žydrą. Buvo labai keista (nusijuokia), tačiau socialinėje erdvėje ši skrynia sulaukė daugiausia dėmesio.
Įdomu tai, kad fotografijose perteikti tikrąjį skrynių grožį, jų spalvas bei faktūrą yra labai sudėtinga. Kai žmogus ateina ir pamato ją gyvai, reakcija būna visai kita.
– Dekoruodama skrynias laikotės kokių nors taisyklių?
– Niekuomet nesiimu tokio darbo, jei jaučiuosi nuvargusi ar esu suirzusi. Tam, kad galėčiau kurti, turiu jausti ramybę, šventinę gerą nuotaiką. Tiesiog ši veikla verčia mane jausti didelę atsakomybę.
Esame žmonės, tad natūralu, jog kiekvienas išgyvename įvairius jausmus, nuotaikų svyravimus, todėl jei tądien mane aplankė bloga nuotaika, skrynių neliečiu. Galvodama apie tai, kad iškeliavusi į naujus namus skrynia skleis tam tikrą energiją, negaliu sau leisti dirbti prie jos būdama paniurusi.
– Kiek laiko atima kūrybinis procesas, kol turite galutinį rezultatą?
– Nelygu, ką darai su skrynia, nes viskas atliekama rankomis. Yra tokių momentų, kai negali paskubinti darbo eigos. Kartais intensyvus darbas pareikalauja dviejų savaičių ir netgi daugiau.
Traukia mastelis
– Man skrynios lyg kokia paslaptis, mūsų prosenelių istorijos, prisiminimai. Įdomu, ar prieš imdamasi dekoruoti skrynią pasidomite, kokia kadaise buvo jos paskirtis, kam ji priklausė?
– Skrynių paskirtis įvairi, tačiau kai matai, kad žmogus nori atnaujinti skrynią kaip kito žmogaus atminimą, svarbu ne pats daiktas, bet žmogaus prisiminimai per tą daiktą. Todėl imdamasi dekoruoti skrynią kaip šeimos palikimą, bandau pajausti, kokie yra užsakovo lūkesčiai, „įvilkti juos į rūbą“ ir perteikti tai kūrybinio proceso metu. Kol kas viskas pavyko, lūkesčiai atspėti (šypsosi).
Manau, kai esi atviras kūrybai ir su visais geriausiais linkėjimais trokšti, kad tam žmogui nuo to daikto būtų gera, kažkaip viskas susiklosto savaime.
– Daugiausiai kalbate apie skrynias, tačiau jūs dekoruojate ir sienas. Ar tai reiškia, kad skrynios jums artimesnės?
– Kai dekoruoju sieną, taip pat džiaugiuosi procesu, tačiau sienos turi vieną niuansą – tai ne visai moteriškas darbas. Jis turi sunkių, vyriškos rankos prašančių etapų – tinkavimas, šveitimas ir panašiai. Bet man patinka mastelis – kuo didesnis darbas, tuo daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo man jis teikia. Žinoma, esu dariusi ir miniatiūras: rėmeliai, dovanų dėžutės, tačiau mastelis mane traukia labiau (šypsosi).
Dabar toks etapas, kai artimiau draugauju su skryniomis, bet... pasiilgau ir sienų (juokiasi).
Atranda vietą šiuolaikiškuose namuose
– Skrynios vis dažniau randa vietą ne tik kaimo sodybose, bet ir modernių namų interjere. Kaip manote, ar iš kartos į kartą perduodami protėvių šilumą skleidžiantys baldai gali ne tik sukurti jaukią namų aplinką, bet ir tapti giminės jungtimi?
– Pats žodis skrynia mums asocijuojasi su tautodailės muziejumi arba liaudiškomis tradicijomis, prosenelių gyvenimu, bet iš tikrųjų skrynia buvo visose tautose ir istoriniuose laikotarpiuose, ne tik kaip funkcionalus daiktas, bet ir socialinę padėtį nusakantis baldas, puošdavęs namus. Visgi šiuolaikiniame interjere reikia numatyti jam vietą. Jei namų interjero dizainas yra labai šiuolaikiškas, kur vyrauja minimalizmas, lygios plokštumos, skrynia sukurs grožio ir šilumos aurą, suteiks namams jaukumo.
Kalbant apie palikimą... Jei tai nėra savos šeimos palikimas, neimčiau jos į savo namus, verčiau pirkčiau naują. Vestuvėms, krikštynoms – taip pat. Išskyrus tada, kai tas palikimas yra išsaugotas savos šeimos. Juk kažkada ta skrynia buvo nauja ir ėjo iš kartos į kartą. Tad jei žmogus užsakys naują skrynią, pavyzdžiui, krikštynoms, ji taip pat eis iš kartos į kartą ir taps palikimu.
Džiugina kūrybinis procesas
– Aušra, ne kartą pokalbio metu minėjote, jog gyvenime kaip ir kūryboje viskas su laiku ir patirtimi ateina savaime. Tačiau iš kur ateina įkvėpimas? Motyvacija?
– Sunku atsakyti į šį klausimą (atsidūsta). Iš kažkur... Matyt, manyje yra pasėta kažkokia sėkla, kuriai buvo lemta sudygti. Mes visi esame labai panašus, tik turime skirtingas mumyse pasėtas sėklas. Ir jeigu jai lemta sudygti, laimingas tas žmogus, nes gali daryti tai, kas jam labai patinka.
Pavyzdžiui, mane labai džiugina ne pats rezultatas, bet kūrybinis procesas. Jis baigiasi, o tu vėl jo nori... Esu pajautusi, kad jei kūrybinio proceso metu galvosiu apie rezultatą, kokius vertinimus ar finansinę naudą jis atneš, rezultatas nebus sėkmingas.
– Esate atvira naujoms galimybėms ir patirtims. Kaip galvojate, kas jūsų laukia rytoj?
– Vaikai užaugo, ,,privalomasis etapas“ įveiktas, tad dabar džiaugiuosi kitu etapu. Džiaugiuosi galvodama, jog ateityje manęs laukia dar kažkas naujo ir nepatirto. Esame pratę viską vertinti pagal kalendorinį žmogaus amžių, tačiau tai neteisinga. Kai žmogus save stabdo, manau, pas jį ir senatvė greičiau ateina. Per visą savo gyvenimo laiką dabar aš jaučiuosi geriausiai, galėdama sau leisti gyventi taip, kaip manau, kad reikėtų gyventi.
Niekada nežinau, kas bus ateityje, o tai man leidžia gyventi įdomesnį gyvenimą. Juk ne veltui sakoma, kad norėdamas prajuokinti Dievą, pasakyk jam apie savo planus. Toks požiūris man priimtinas – šiandien kalbu su jumis ir apie tai tik ir tegalvoju. Stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kai gyveni atvira širdimi, kai praeina visos baimės ir nerimas dėl ateities, išmoksti priimti gyvenimą tokį koks jis yra. Esu dėkinga savo vaikams, kartu su jais „augau“ ir aš.
Judita GAIŽIUVIENĖ
