Asmeninio archyvo nuotr.

Gargždų greitosios medicinos pagalbos vyresnioji bendruomenės slaugytoja Genovaitė Kubilienė nuo mažens jautė polinkį tyrinėti vabzdžius, gyvūnus, aiškintis, kaip funkcionuoja organizmas, tad neįsivaizdavo jokio kito – tik medikės profesinį kelią.

Per dešimtmečius – negrįžtami pokyčiai

– Esate žemaitė, kilusi iš Plungės rajono, kaip atsidūrėte Gargžduose?

– Vyras Jonas parsivežė (juokiasi – aut. past.), jis buvo iš Rudgalvių. Aš Šiaulių medicinos mokykloje įgijau medicinos felčerės profesiją. Gavau paskyrimą dirbti Endriejavo ambulatorijoje, būtent čia ir susipažinau su vyru. Nuo 1979 metų liepos pradėjau dirbti Gargždų greitojoje, čia ir apsigyvenome.

– Kaip pasikeitė Jūsų darbas per tiek metų?

– Tai ilgas tobulėjimo, modernėjimo kelias. Pačioje pradžioje mūsų pagrindiniai darbo įrankiai buvo ausys, akys ir rankos. O dabar turime modernius automobilius, aparatūrą. Mūsų galimybės visiškai kitokios, be to, per 43 metus, atiduotus darbui Greitojoje, įgijau daug žinių, nuolat teikiame prioritetą kvalifikacijos kėlimui.

– Kokie pagrindiniai Jūsų profesijos privalumai ir trūkumai?

– Didžiausias džiaugsmas ir laimė, kad gali padėti žmogui. Geras jausmas, kai gali patarti, padėti. Žinoma, per tokį ilgą darbo stažą visko buvo. Teko susidurti ir su gimimu, ir su mirtimi. Per visą karjerą fiksuoti 7 gimdymai, vieni įvyko mašinoje, kiti namuose, būta įvairių sudėtingų ir netikėtų situacijų. Tačiau dabar tokių atvejų, galima sakyti, nebepasitaiko, tai jau ankstesnio laikotarpio įsimintini įvykiai. Pažvelgti mirčiai į akis, ją konstatuoti – taip pat mūsų patirtis. O didžiausias minusas – kad atitrūksti nuo šeimos, juk išeini į darbą visai parai. Džiaugiuosi, kad nepaisant to su vyru Jonu esame santuokoje jau 40 metų, užauginome dukrą Aistę, sūnų Vaidotą. Dabar džiaugiamės 5 anūkais.

Medituodavo megzdama

– Papasakokite apie Gargždų greitosios kolektyvą, koks jis?

– Iš viso esame 32 žmonės. Komanda labai stipri, dauguma dirba jau daugiau nei 10 metų, tad patyrę. Šalies mastu vykstančiose Greitosios medicinos pagalbos žaidynėse (rajonų kategorijoje) jau keturis kartus užėmėme prizines vietas.

– Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos?

– Pradžioje visos kolegės megzdavome, tai mums prilygo meditacijai. Dabar ši sritis šiek tiek nublanko. Man padeda knygų skaitymas, sodybos priežiūra, labai mėgstu gėles.

– Šiomis dienomis pirmose fronto linijose su koronaviruso pandemija kovojantys medikai pagrįstai vadinami herojais. Koks Jums šis karantino laikotarpis?

– Pradžioje buvo daug sumaišties. Iš žmogiškosios pusės virusas baugino, visi nežinojo, kaip vystosi liga, kaip tiksliai apsisaugoti, tinkamai apsirengiant ir pan. Patys ieškojome informacijos, viską aiškinomės. Dabar tikrai, turėdami tiek žinių, galime eiti į kovos su koronavirusu fronto priekines linijas. Turime pakankamai priemonių, dar įsigijome specialius dezinfekavimo purškimo aparatus, pritaikytus mašinoms. Pastarieji draugiški ir gamtai, ir žmogui. Dabar jau turime patirties, ir kaip apsisaugoti, ir kaip kitus apsaugoti. Jaučiamės drąsiau. Dalis kolegų persirgo be didesnių komplikacijų, ligoninių nė vienam neprireikė. Yra ir dabar dvi bendrosios praktikos slaugytojos saviizoliacijoje, nes serga šeimos nariai. http://gargzdai.lt/300x250_3.html

Per karantiną – didesnis atlygis

– Kiek iškvietimų vidutiniškai gaunate per dieną?

– Daugiausia yra buvę 10–12, o vidutiniškai 3–5, pasitaiko dienų, kai nebūna nė vieno. Vežame ligonius dėl koronaviruso į Klaipėdos universitetinę, Respublikinę ligonines. Būna, kad reikia lengvesnės būklės ligonius transportuoti į Gargždų ligoninę ir pan. Per karantiną iškyla daug įvairių klausimų, tad telefonas nuolat rankose, tenka derinti ligonių priėmimą, pervežimus ir pan.

– Viešojoje erdvėje netyla kalbos, kad medikų atlygis per pandemiją turi būti atitinkamas, ar pajutote tai praktiškai?

– Taip, per karantiną gauname priedus. Šiuo atžvilgiu esame patenkinti, įstaigos vadovas Petras Serapinas supranta, kad mūsų padalinys yra pirmose gretose, tad neišvengiame rizikos.

– Jei ne medicinos kryptis, kokį darbą rinktumėtės?

– Tikrai nežinau, gal darželio auklėtojos, daug anūkų turiu… Tačiau tenka su jais ne tik smagiai laiką praleisti, bet ir gydyti. Jau nuo seno taip yra, jei šeimoje medikas, tai visi jam skambina, tariasi dėl gydymo eigos ir pan. Ir kaimynų vaikai užaugo su mano adatos dūriais (šypsosi – aut. past.).

Agnė ADOMAITĖ