„Šiemet mano gimtadienio nėra. Šiemet kitokia šventė – 100 metų Lietuvai“, - sako 83 metų biržietė Julijona Ratkevičienė.

Biržietė Julijona Ratkevičienė visus savo pažįstamus ir giminaičius įspėjo, kad vasario 16–ąją pirmiausia bus švenčiamas ne jos 84 metų gimtadienis ir vardadienis.
„Tądien bus gerokai didesnė proga – mūsų valstybės šimtmetis“, – pakiliai sako moteris.
Dar neišmokusi gerai vaikščioti Julijona jau mokėjo giedoti Lietuvos himną – gimtadienio šventėje jį pagarbiai užstalėje atsistojęs giedodavo tėvelis.

Išplėšė Stalino portretą

Julijonos tėvas Vladislovas Drevinskas – Pabiržės krašto žmogus, kilęs iš Čeniškių kaimo. Mama Emilija – iš Smilgių. Šeima įsikūrė tėvelio gimtinėje. Nebuvo labai turtingi – turėjo šešis hektarus žemės. Kol nebuvo ištekėjusi, Emilija giedojo Smilgių bažnyčioje, kur vargonininkavo kompozitorius Antanas Budriūnas. O tėvelis visą gyvenimą giedojo Pabiržės bažnyčios chore.
„Jis visą Pabiržės parapiją apgiedojo ir palaidojo. Jam padėjau ir aš“, – pasakoja Julijona.
Drevinskų šeimoje augo trys vaikai. Julijona buvo vyriausia, vėliau gimė brolis ir sesė, dabar abu jau mirę.
Kiek Julijona save prisimena, jos gimimo dieną ateidavo bendraamžiai kaimynų vaikai pasveikinti. Ją pakilnodavo ant taburetės. O tėtis atsistoja užstalėje ir traukia: „Lietuva, tėvyne mūsų…“
„Mes, maži, nelabai suprasdavome, kodėl tėtis gieda. Tik vėliau suvokėme, kas tai yra“, – pasakoja J. Ratkevičienė.

Paaugusi mergaitė pradėjo eiti į Juodenėlių pradžios mokyklą. Neilgai čia mokėsi, vos ketverius metus, nes tėvai buvo nusprendę, kad vyriausia dukra liks tėvams ūkyje padėti. Ir nors mergaitė labai gerai mokėsi, ir mokytojas tėvų prašė leisti toliau į mokyklą, ji liko namuose. Julijona vos metus mokėsi nepriklausomoje Lietuvoje. Tad „atėjus rusams“ jos, mokinės, gyvenimas visiškai pasikeitė. Mokykloje nebevykdavo lietuviškos šventės, nebeatvykdavo ir klebonas.

Mokyklinėse knygose atsirado Stalino atvaizdų. Kartą supykusi, kad jį vadina tėvu, Stalino nuotrauką Julijona išplėšė. Iškart po šio incidento pas jos tėvelius atvažiavęs mokytojas aiškino, kad mergaitė daugiau taip nesielgtų, nes gali blogai baigtis… „Posmarkė buvau. Ir dabar tokia“, – neslepia pašnekovė.
Jos tėvelių į Sibirą neišvežė. Pamena, kaip į jų namus ateidavo nakvoti žmonės, kurie bijodavo, kad jų naktį į tremtį neišvežtų. Julijona gerai prisimena nakvojusį seniūną Vytautą Macijauską su šeima, kitus žmones.

Julijonos tėveliai Vladislovas ir Emilija Drevinskai su anūkėmis.

Julijonos tėveliai Vladislovas ir Emilija Drevinskai su anūkėmis.

Bijodavo šautuvų

„Dykos manęs niekas nelaikė. Dirbau nuo mažų dienų. Rugius rišdavau, namuose padėdavau. Vėliau dirbau kolūkiuose – iš pradžių buvo kolūkis „Šviesus kelias“, vėliau Kirdonių. Tėvelis buvo brigadininkas, o aš – brigados darbininkė. Dirbti išėjau nuo trylikos metų“, – pasakoja moteris. Pradėjusi dirbti nuo mažų dienų, Julijona daug ir nuoširdžiai dirbo visą gyvenimą.
Nuo septyniolikos metų Julijona pradėjo giedoti bažnyčioje. Tėvelio draugas, vargonininkas Kostas Smolskis, mergaitę kalbindavo ir anksčiau, bet jai, paauglei, būdavo „sarmata“. O prie mirusiųjų giedodavo nuo penkiolikos. Vėliau į bažnyčią eidavo visuomet, kai tik galėjo.

Ar nepersekiodavo valdžia, ar nebijodavo? „Kas mus, biednus ir paprastus žmones, persekios? Bijodavome, tik kai partizanai į netoli miško buvusį mūsų vienkiemį ateidavo“, – pasakoja moteris.
Jos tėvelio vardadienis būdavo birželio 27 dieną. Tėtis padarydavo alaus, būdavo paruošta vaišių. Pilna gryčia prieidavo partizanų. Visi vaišindavosi ir dainuodavo.
„Aš labai bijodavau šautuvų. Diena išaušdavo, o jie vis dar sėdi įkaušę“, – prisimena moteris.

Laimė, niekas dėl šių svečių tėvų nepaskundė. Šiandien gimtosios Julijonos sodybos Čeniškių kaime nebėra, tik plynas laukas. Gimtinę moteriai primena pažįstamo vyro nupaišytas tėviškės paveikslas. O Kirdonyse, pas brolienę, yra nutempta ir renovuota klėtis.

Vaikus užaugino viena

Julijonai buvo 27 metai, kai ištekėjo už vaikino, su kuriuo draugavo nuo dvidešimties metų. Su iš Padaičių kilusiu Bronislovu Ratkevičiumi Pabiržėje nuomojamame bute gyveno trylika metų. Vyras dirbo kriaučiumi, bet gimus vaikams reikėjo pinigų, todėl įsidarbino suvirintoju. Sulaukė trijų vaikų – Kęstučio, Aušros ir Donato.Moteris dirbo Likėnų sanatorijoje slaugytoja. Sako, dainuodavusi ir šios įstaigos darbuotojų, ir Pabiržės miestelio chore, ir bažnyčioje. Visur suspėjo, visur dainuoti traukė.

Vyras nuo širdies ligos mirė, kai jų vaikai buvo dar visai maži. Julijona sakė po vyro mirties svarsčiusi, kaip vienai su trimis vaikais gyventi. Labiausiai norėjusi savo kampo. Sužinojo, kad Medeikių kolūkis ieško melžėjos ir suteikia gyvenamąjį plotą. Į darbą ją priėmė šviesaus atminimo kolūkio pirmininkas Petras Vileišis. Davė keturių kambarių butą.
Medeikių kolūkyje moteris išdirbo 20 metų. Į pensiją išėjo būdama 55, bet dar iki šešiasdešimties dirbo…

Į užsienį lydėdavo su ašaromis

Šiuo metu arčiausiai mamos gyvena jaunylis sūnus Donatas. Jis turi butą netoli mamos, Vėjo gatvės mikrorajone. Dukra Aušra jau aštuoniolika metų gyvena Anglijoje. Iš šios šalies neseniai į Biržus su šeima grįžo sūnus Kęstutis – uošvės globoti. Užsienyje šiuo metu gyvena ir penki J. Ratkevičienės anūkai bei keturi proanūkiai.

Moteris prisimena, kad dukrai susiruošus išvykti į Angliją ji kurį laiką prižiūrėjo jos tris vaikus. Pas močiutę jie gyveno pusantrų metų. Anūkai nenorėjo mokyklos lankyti Medeikiuose, kur močiutė gyveno, todėl važinėdavo į Biržus. Vėliau močiutė suprato, kad ir jai reikia keltis į paliktą dukros butą Biržuose.
„Persikėliau į Biržus vienai žiemai, o likau jau antrą dešimtį“, – pasakoja moteris.

Dar vienas motyvas keltis iš Medeikių buvo tas, kad bankrutavus pieno bendrovei nebebuvo kam jos buto šildyti. „Kai vaikai ir anūkai važiuodavo į užsienį, iš pradžių verkdavau ir verkdavau. Kaimynė vis šydindavo, ko čia verkiu. Kai jos vaikai išvažiavo, suprato…“ – kalba moteris.
Dabar senolė sako jau prie to įpratusi. Juolab, kad ją dažnai anūkai, proanūkiai aplanko. Vienas išvažiuoja, kitas atvažiuoja. Viena proanūkė jau sunkiai kalba lietuviškai, tai močiutė ją vis moko gimtosios kalbos…

„Mes nekeikiame Lietuvos dėl to, kad vaikai turėjo išvažiuoti. Jiems ten geriau, pinigų daugiau uždirba. Bet dukra sako, kad, kai išeis į pensiją, grįš į Lietuvą gyventi. Anūkė jau grįžti nebežada – sako, darbo čia negaus“, – kalba J. Ratkevičienė.

Julijonos ir Bronislovo Ratkevičių šliūbas bažnyčioje. Tuokė kunigas Matas Šermukšnis.

Julijonos ir Bronislovo Ratkevičių šliūbas bažnyčioje. Tuokė kunigas Matas Šermukšnis.

Reikia dirbti ir užsidirbti

Julijona Ratkevičienė sako esanti patenkinta gyvenimu. Kur gausi geriau – į namus atneša pensiją, padeda ant stalo. Ji prisimena, kaip mama pensijos negaudavo. Į vestuves pamergiauti mama ją išleisdavusi tik tada, jei gaudavo pinigų už parduotą pieną, tik taip galėdavusi suknelę nupirkti… Pašnekovė pasijuokia, kad pamerge septyniolika kartų buvo, nes jų krašte daug jaunimo gyvenę…

„Man visko užtenka. Kompensacijas už butą gaunu. Kaip galiu valdžią peikti, jei mano šaldytuvas, šaldiklis pilnas. Dušą, vonią susitvarkiau, televizorių nusipirkau. Esu tikrai vargingiau gyvenusi. Vaikai, anūkai sveiki, turi savo gyvenimą“, – džiaugiasi moteris. Jai labiausiai baisu žiūrėti per televiziją, kai visi rėkia ir pašalpų prašo. Anot senolės, tingėdami nori visko turėti…
Moteris sako netoli savo namų pasiėmusi žemės gabaliuką, jį apdirba, užsiaugina daržovių.
Ir negalinti žiūrėti per televiziją, kai pensininkai skundžiasi, jog neturi iš ko valgyti ar už butą susimokėti.

„Reikėjo gyvenime dirbti, būtų užsidirbę pensijas. Aš dirbau ir užsidirbau. Ačiū Dievui, sveikata gera buvo. Ir dabar visas gulinčias ir nevaikštančias bobutes apeinu“, – sako moteris. Už tą darbą ji buvo ir vertinama.

Iki šiol saugo nuotrauką, kuri ilgą laiką garbės lentoje kabojo kaip darbo pirmūnės, daugiausia primelždavusios pieno… Ir bažnyčios žmonės ją labai gerbę.
Būdavo žmonių, kurie bijodavo eiti į bažnyčią ir net miestelyje per šventes nesirodydavo. Dukrą teko krikštyti namuose, nes kūma bijojo į bažnyčią eiti. O kiti vaikai buvo pakrikštyti bažnyčioje.
Su kai kuriomis draugėmis, kurios anksčiau bijodavo eiti į bažnyčią, dabar kiekvieną sekmadienį joje susitinka.
Moteris neslepia, kad tikėjimas jai yra viskas. Jei jo neturėtų, sako, ir gyventų kitaip. Be vilties.
Gimimo diena – išskirtinė

Julijona Ratkevičienė nesureikšmina to, kokią dieną yra gimusi. Juk ne pati tai pasirinko. Tačiau kai reikia pasakyti gimimo datą, visi sureaguoja išgirdę, kad ji gimusi vasario 16–ąją. Moteris sako, kad niekada nebijojusi švęsti savo gimimo ir vardo dienos – ir dirbdama Likėnuose, ir Medeikiuose. Bendradarbės susirinkdavo, ir vaišių būdavo. Niekas nesiūlydavo šventės atidėti kitai dienai. Kai gyveno Pabiržėje, į svečius ateidavo ir choristai.

Tiesa, vienas gimtadienis jai buvo išskirtinis. Sovietmečiu vasario 16–ąją kažkas Gerkiškiuose ant bokšto iškėlė Lietuvos trispalvę… „Ieškojo, kas tai padarė, bet nerado. Žmonės žinojo. Ir tą padarė paprastas žmogus, ne koks smarkuolis“, – sako J. Ratkevičienė.

Vis tik pašnekovei malonu, kad per jos gimtadienį visur kabo Lietuvos trispalvės. Kabins vėliavą ir jos laiptinės gyventojai. Ji prisimena, kad čia gyvenusi šviesaus atminimo Ona Griciūnienė turėjo vėliavą, bet nebuvo koto. Ėjo moterys į kaimynystėje esančią politechnikos mokyklą, prašė meistro Vytauto, kad kotą pagamintų. Dabar vėliavos iškėlimu nuolat rūpinasi kiti kaimynai, bet visi žino, kad vėliava yra O. Griciūnienės.

Julijona Ratkevičienė jau pradeda ruoštis savo gimtadieniui – žada atvažiuoti brolienė iš Kirdonių su vaikais, kiti giminaičiai. Jiems ir šventintos duonos iš bažnyčios parnešė. Tik ji sako visus įspėsianti: „Šiemet mano gimtadienio nėra. Šiemet kitokia šventė – 100 metų Lietuvai.“

Jurgita Morkūnienė