Motinos dieną pasveikinti mamos Vilkaviškio rajono savivaldybės merui Algirdui Neiberkai toli važiuoti nereikia. Tiesą sakant, net ir eiti netoli – greta stovinčius jo ir Reginos Neiberkienės namus skiria tik tvora, kurioje įtaisyti varteliai. Negi bėgiosi pas artimiausius žmones pro vartus iš gatvės pusės?

Gimę tą pačią dieną

Skirtingi ir kartu labai artimi žmonės – taip tikriausiai būtų galima apibūdinti vilkaviškietės R. Neiberkienės ir jos sūnaus, Vilkaviškio rajono mero A. Neiberkos santykius.

Juos sieja ne tik kraujo ryšys ir visas šalia prabėgęs gyvenimas: Regina su savo sūnumi net ir gimtadienį švenčia tą pačią dieną – birželio 5-ąją. Pastarąjį kartą net du jubiliejai, kai sūnui sukako 40, o mamai – 70, žinoma, irgi atšvęsti kartu.

Su kaimynystėje gyvenančia sūnaus šeima R. Neiberkienė sako sutarianti puikiai. Moteris giria ir toje pačioje gatvėje užaugusią marčią Aušrą.

– Gyvenimo jiems „nereguliuoju“, į jokias šeimos problemas nesikišu, gal net ir nežinau apie tokias. Kai jiems gerai – tada ir man gerai. Matau, kad šeima tvarkinga, vaikai išauklėti, vyras prižiūrėtas. O tokį vyrą prižiūrinčiai žmonai tikrai yra ką veikti – vien kiek marškinių reikia išplauti ir išlyginti! – juokėsi moteris.

Kaip ir kasmet pirmąjį gegužės sekmadienį R. Neiberkienė brangiausių savo svečių laukė namuose. Mamą sveikinti iš gretimo kiemo atėjusių vaikų laukė kepta antis.

Kalbamės apie džiaugsmus ir bėdas, mamos lūkesčius, sūnaus darbo reikalus, žodžiu – apie gyvenimą abipus tvoros.

Stiprus ryšys

Iš gausios šeimos kilusi vilkaviškietė Regina Neiberkienė savo pačios mamą Adelę Kulbokienę prisimena kaip šviesią ir išmintingą moterį. Ji buvo gimusi emigrantų šeimoje JAV, o vėliau grįžo ir įsikūrė Būdviečių kaime (Pajevonio seniūnija). Čia būdama 19-os ištekėjo už Juozapo Kulbokos.

Šeimoje augo septyni vaikai: penkios seserys ir du broliai.

– Mama priklausė pavasarininkų organizacijai. Prisimenu, kaip mūsų sode susirinkdavo šios organizacijos moterys, visos tamsiais drabužiais ir baltomis skarelėmis. Mama buvo šviesi asmenybė ir mus visus stūmė mokytis. Dažnoje šeimoje tais laikais vaikus pasilikdavo prie ūkio, o mums buvo pasakyta, kad be mokslo nieko nebus. Ir pati mama skaityti mėgo. Anot mano močiutės, ji viena ranka kruopienę maišydavo, kita knygą laikydavo, o maži vaikai į sijoną įsikibę stovėdavo, – šypsojosi R. Neiberkienė.

Amerikoje gimusi ir augusi Adelė savo vaikus mokė inteligencijos, pagarbos ne tik kitam žmogui, bet ir sau.

– Ji sakydavo: „Jei nežinai, kas per maistas ir kaip jį valgyti, geriau neimk iš lėkštės, bet nepasidaryk gėdos sau.“ Mama ir šeimą jungė, vienijo, pas ją rinkdavomės ne tik per Motinos dieną. Dabar mamos nebėra, bet ta giminės vienybė išliko iki šių dienų. Žinoma, Motinos dieną švenčiame su savo šeimomis, bet per kitas šventes dažnai visi renkamės į vieną būrį. Štai šį pavasarį suvažiavome į Būdežerių kaimą, kur Olekai ant senų pamatų atsistatė sodybą (Seimo narys Juozas Olekas yra R. Neiberkienės sesers sūnus – red. past.). Iš viso susirinko 72 žmonės. Mus jungia stiprus ryšys! – pasakojo moteris.

Tik ne grioviai!

Pati R. Neiberkienė visą gyvenimą buvo ir tebėra labai energinga ir aktyvi moteris. Jos pilna visur, ypač kai reikia ką nors organizuoti. Iki šiol ji yra aktyvi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, nuolatinė ungutiečių susitikimų organizatorė, mat savo vaikystę su gausia šeima praleido tremtyje.

Regina susigraudina pasakodama, kaip anksti ir labai netikėtai ji neteko vyro. Moteriai prisiėjo dirbti įvairius darbus, kad galėtų išlaikyti šeimą. Tiesa, dukra Reda po devynių klasių išvyko mokytis į Vilnių, tad moteris liko gyventi viena su dešimtmečiu sūnumi Algirdu.

– Vienai buvo sunku, reikėjo suktis. Bet sūnus visada buvo geras, padėdavo prie ūkio darbų. Kaimynės kartais man prikišdavo, jog vaikui per sunkiai liepiu dirbti. Bet aš atsakydavau, kad prašau jo nešti po vieną kibirą, o jei jis tempia du – matyt, nori greičiau pabaigti darbus, – pasakojo R. Neiberkienė.

Kaip ir jos mama, taip ir Regina savo vaikus spaudė mokytis. Vis sakydavo, kad be mokslų teks kasti griovus. Dabar jau aukštosiose studijuojantys anūkai draugiškai pasijuokia: močiute, mokomės, mums griovių kasti nereikės! O močiutė ir didžiuojasi: štai anūkė Vytautė, Redos dukra, Lietuvos sveikatos mokslų universitete neseniai apsigynė mokslų daktaro laipsnį, o Algirdo sūnus Rokas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigia bakalauro studijas.

Kunigu netapo

R. Neiberkienė prasitaria, kad vaikystėje būta kalbų apie tai, jog jos Algirdas bus... kunigu.

– Kai vaikui buvo 11 metų, reikėjo paruošti jį Pirmajai Komunijai, vėliau Sutvirtinimo sakramentui. Tais laikais viskas buvo slaptai, pamokos vyko namelyje prie bažnyčios. Sūnus sąžiningai lankė tas pamokas ir buvo toks uolus mokinys, kad jį mokiusios davatkėlės tvirtai nusprendė, jog Algirdas bus kunigu, – pasakojo moteris.

Tačiau pats vaikinukas, anot mamos, kunigu tapti nesirengė.

R. Neiberkienė gerų žodžių apie sūnų sulaukdavusi ir mokykloje, gatvėje, iš kaimynų. Sulaukia ir dabar: paskambinę kartais net nepažįstami žmonės giria jį už paslaugumą, malonų bendravimą.

– Visai neseniai viena draugė džiaugėsi dėl sutvarkyto Žalumynų kvartalo – juk tiek metų ten žmonės su žvyrkeliais vargo. Žinoma, išgirstu visko. Kitiems kliūva, jog Algirdas per tylus, per lėtai šneka. O aš sakau, kad jis atėjo ne rėkauti, o dirbti. Jis viską pasiliks savyje, bet kito žmogaus neapšauks, – dėstė pašnekovė.

Pirmiausiai – mamai

Įdomu, kaip R. Neiberkienė, pati būdama dešinės pakraipos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, žiūri į sūnaus pasirinktą socialdemokratinę kryptį?

Išgirdusi tokį klausimą moteris nusijuokia, pagalvoja ir atsako trumpai drūtai: ji stengiasi savo vaiką palaikyti. Daugiau ta tema diskutuoti nebenorinti.

Tačiau, kaip turbūt ir kitų merų mamos, R. Neiberkienė sako išgyvenusi dėl savo sūnaus per visas rinkimų batalijas. Ji pamena, kaip po pirmųjų mero rinkimų sūnus paskambino jai tiesiai iš būstinės ir pranešė apie savo pergalę.

– Marti Aušra buvo šalia, ji juokėsi, kad Algirdas iš karto užsidirbo „balų“ iš aplink buvusių žmonių, nes pirmai paskambino mamai, – kalbėjo moteris.

Ir šiemet prieš mero rinkimus ji klausėsi kandidatų debatų – ir gyvai, ir per televiziją. Daug kas moteriai atrodė nepriimtina, daug dėl ko skaudėjo širdį. Vis dėlto R. Neiberkienė džiaugėsi, jog sūnus pasirinko ne riksmus ir kaltinimus, o taikaus dialogo kelią.

Ypač smagu vilkaviškietei buvo, kad ji galėjo dalyvauti pirmajame šios kadencijos Savivaldybės tarybos posėdyje.

– Manęs daug kas klausė: tai kaip tu ten patekai? Aš atsakiau: sūnus pakvietė! O kiek gėlių iš Tarybos narių gavau! – šypsojosi moteris.

Eglė MIČIULIENĖ