Sunku būtų patikėti šios moters metais. Amžiumi vyriausia germaniškietė Milda Juozeliūnienė netgi sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje spindi ir stengiasi džiaugtis gyvenimu. Jame – ir iškentėtas karo baisumas, ir nuo jaunystės dainomis išlieta visa, kas kaupėsi širdyje... Mildos Juozeliūnienės prisiminimuose – daugelio to meto žmonių gyvenimo atspindžiai. Juos rasti padėjo Germaniškyje gyvenanti dukra Zita, kurią su mama sieja ypatingas ryšys. Ta artimų žmonių meilė – vienas iš svarbiausių dalykų, leidžiantis spindėti akims ir džiaugsmu virpėti širdžiai.

Maldos ir romansas prieš kelionę

„Svarbiausia – sveika ir laiminga šeima, darbus turintys artimieji. Palinkėjimas visiems, kad kuo mažiau būtų išgyvenimų, nes nuo to priklauso sveikata. Ji – brangiausias turtas“, - sakė Biržų ligoninėje neseniai gulėjusi 91-erių metų Milda Juozeliūnienė. Jai būtini kraujo perpylimai.

Jau dvejus metus ligų kamuojama germaniškietė grįžusi iš gydymo įstaigos stengiasi nepasiduoti.

„Ji ir dabar, į bažnytėlę neįgaliojo vežimėliu vežama, pasipudruoja žandukus, pasidažo lūpytes, kvėpinasi, - apie mamą kalba Germaniškyje gyvenanti dukra Zita. - Darbšti, tvarkinga, gera, nuoširdi, visų gerbiama mylima ir mylinti, skanius tortus kepanti, siuvėja, save prisižiūrinti mama vis kartodavo, kad visi daiktai turi turėti savo vietą. To reikalavo ir iš mūsų, vaikų. Namuose visada būdavo šilta, tvarkinga ir jauku. Visi buvome pavalgydinti, tvarkingai sušukuoti, išpuošti. Ypatingą šukuoseną turėjau aš. Mamos kaimynės klausinėdavo, kaip ji čia mane šukuojanti... Gimus anūkams padėjo juos auginti, rūpinosi jais ir puošdavo. Mamos darželyje visada žydėjo pačios gražiausios ir įvairiausios gėlės. Vasaros šiltais vakarais susėsdavom lauke ant suoliuko ir dainuodavom, dainuodavom... Ir dabar dainuojam...“

Šį kartą prieš kelionę į ligoninę Zita su mama sudainavusios romansą „Saulėlydžiai“. Įkeltas į socialinius tinklus judviejų romansas sulaukęs jautriausių atsiliepimų.

Tikinčių ūkininkų vaikas

Milda Juozeliūnienė (Bernytė) gimė 1929 metais Biržų rajone, Melėnų kaime, tėvų Katrynos  Malvinos ir Andriejaus Bernių šeimoje. Ji dalijasi prisiminimais.

„Tėvai buvo darbštūs ir reiklūs ūkininkai. Augome trise – sesė Liucija, brolis Andrius ir aš. Buvau jauniausia. Kartu gyveno labai geros širdies babytė Matilda, mamos mama. Giminės šaknys – Latvijoje. Tėveliai turėjo 18 ha žemės, 10 karvių, tris arklius. Darbų buvo daug – reikėjo nešti iš šulinio vandenį ir girdyti karves, jas šerti ir ruošti burokų ėdalą. Atšilus orams prasidėdavo gyvulių ganymas. Žemė buvo apaugusi medžiais, nušienauti nebuvo įmanoma, tai reikėjo visą žolę išganyti.

Sekmadieniais babytė Matilda mus visus tris vaikus vesdavo pėsčiomis 4 kilometrus į Suosto bažnyčią. Pasiimdavom priešpiečių, batukus nešdavome rankose, kad nenudulkėtų, būtų švarūs, gražūs. Apsiaudavome tik prie bažnyčios.

Sekmadieniais Šv. Mišias laikydavo kunigas A.Kisielius. Tėveliai buvo tikintys. Švenčių dienomis rytais kalbėdavom poterius, po to mama Katryna iš pečiaus ištraukdavo šiltus pusryčius: kopūstų, mėsytės...“

Lavonų pilna Nemunėlio upė

„1941 metų birželį Vokietija gan greitai užėmė Lietuvą. Pradėjo kurtis vietos savivaldos organai. Vokiečiams tai, žinoma, nepatiko ir jie greitai laikiną Lietuvos valdžią pakeitė vokiečių okupacinės valdžios atstovais. Vėl buvo paskirti okupacinei valdžiai patikimi burmistrai, viršaičiai, seniūnai ir t.t.

Pas mus į namus užeidavo ir vokiečių kariai. Jie visada būdavo tvarkingi, mandagūs, paprašydavo vaišių, puikiai naudodavosi stalo įrankiais, visada padėkodavo ir mums, vaikams, palikdavo kokį saldumyną (šokolado gabaliuką).

1944 metų vasarą Raudonoji Armija pradėjo puolimą. Kiek žinoma, frontas stovėjo mūsų apylinkėse apie 8 savaites. Vokiečiai buvo anapus Nemunėlio upės, Latvijoje, o sovietai – ruože Melėnai – Spingučiai.

Sovietų artilerija, stovinti tarp Melėnų ir Runikių kaimų, dengė savo karių puolimą per Nemunėlio upę. Ilgainiui sovietams įkyrėjo Skaistkalnės bažnyčios bokšte įsitaisęs kulkosvaidininkas ir artilerijos stebėtojas, kuris iš Latvijos pusės koregavo vokiečių artilerijos ugnį Melėnų, Runikių, Gužų, Svidžių kaimų link į laukuose įsitvirtinusius sovietų kareivius.

Nuo pragariškos ugnies degė aplinkiniai namai, tvartai, klojimai, javų laukai. Sovietai savo karių netausojo – dėl Skaistkalnės bažnyčios bokšte įsitaisiusių vokiečių kulkosvaidininkų ugnies šimtai sovietų karių lavonų nuklojo Nemunėlio upę. Negyvų karių buvo pilna upė, kad net bristi nebereikėjo, kariai bėgo per negyvėlių kūnus ir krito.

Sovietų artileristai tiesiu taikymu iššaudami susprogdino du gražuolius Skaistkalnės bažnyčios bokštus, kurie neatstatyti iki šiol“.

Bunkeris ir žaizdų perrišimo punktas

„Mes labai labai bijojom. Šaudė, sproginėjo bombos... Norėdami apsisaugoti nuo plėšikaujančių sovietų armijos kareivių tėveliai iškasė bunkerį su maisto slėptuve. Bunkerio šonus ,,išklijavom‘‘ paklodėmis, žemę nuklojom šienu, kad naktį būtų ant ko minkščiau gulėti. Bunkerio gale buvom paslėpę maistą. Babytė Matilda nespėjo nusaugoti, ir rusų kariai viską išnešė... Be jokio rūpesčio, ką likusieji valgys ir kaip išgyvens....

Turėjom dvi užaugintas kiaules. Tai vieną rusų kariai išsivežė sau maistui į mišką, o kitą mama su tėčiu pasipjovė valgymui. Iškasė pirtyje duobę, įstatė kubilą ir mėsą susūdė, uždėjo grindis, kad niekas nerastų. Rytą aš su tėčiu radau tuščią kubilą...

Mūsų namuose buvo sužeistų kareivių perrišimo punktas. Sunkiai sužeistus po perrišimų išveždavo į Legailių ligoninę“.

Milda ir Vytautas susipažino sodybos seklyčioje vykusiuose šokiuose. Savaitgaliais mylimasis lankydavo Mildą Melėnuose, jiedu mėgdavo pasivaikščioti prie Nemunėlio upės.

Įtarimas draugyste su vokiečiais

„Kartą buvo nemalonus nutikimas. Rusų majoras rado šeimos draugo, apsirengusio skolintą vokiečių uniformą, nuotrauką. Visus mus norėjo nušauti dėl to, kad draugaujame ir pataikaujame vokiečiams.

Tėtis Andriejus ėjo į Kuldūnus ieškoti seniūno, kad šis paliudytų, jog neturime su vokiečiais nieko bendra. Seniūnui paliudijus, kad „čia gyvena labai geri žmonės“, likome gyvi“.

Kelionė į pieninę ir akistata su stribu

„Man paaugus mama Katryna liepdavo pasikinkyti arklį ir vežti pieną į pieninę. Pirmiausia veždavau pieno bidonus upe į Latviją, į Skaistkalnėje buvusį pieno priėmimo punktą. Kartą nulūžus ratui verkdama parbėgau į namus, suradau tėtį. Jis kitu arkliu ir ratais partempė vežimą į namus. Vėliau atsirado punktas Žvejotgaloje. Kartą po šokių Runikių mokykloje važiuodama iš pieninės užmigau. Nubudau, kai saulė rodė pietus: vadelės rankose, o arklys ramiai ganėsi pievutėje. Pirmiausia suskaičiavau, ar visi bidonai. Paaiškėjo, kad visi.

Namuose tuos bidonus beplaunant atėjo stribas. Pradėjo priekabiauti. Man įbėgus į kambarį, jis atsivijo iš paskos, pastatė prie sienos ir išsitraukęs ginklą norėjo nušauti. Mama Katryna bučiavo jam rankas, maldavo, kad paliktų gyvą...“

Apie verpimą mėnesienoje

„Tėtis Andriejus augino linus. Reikėjo juos apdoroti: nurauti, pamerkti dviem savaitėms, iškloti lauke, kol „lūš“, surinkti į kūlius, vežti į jaują džiovinti ir t.t. Vakarais po darbų su mama verpdavom dviem rateliais mėnesienoj lininius siūlus. Iš siūlų nerdavau užuolaidas, tamburavodavau servetėles, siuvinėdavau. Mama Katryna staklėmis ausdavo linines lovatieses, audeklus, rankšluosčius. Iš vilnos ausdavo milą, kurį veždavo į Biržus apdoroti, nudažyti. Vėliau siūdavo paltus, švarkus, kelnes (panamiais eidavo siuvėjas Emilis Kublinskas). Aš mokėjau austi keturnytį audeklą, o aštuonnyčio – nemokėjau“.

Pyliavos, arklių mainymas ir maisto kortelės

„Ūkininkai buvo apkrauti duoklėmis (pyliavomis), turėdavo pristatyti į punktus nurodytą skaičių maisto produktų ir žemės ūkio gėrybių. Iš ūkininkų būdavo imami sveiki arkliai ir keičiami senais šlubais. Taip pasielgta buvo ir su uošvio Juozapo arkliais. Atėjusi vokiečių valdžia paėmė du sveikus darbinius arklius ir vietoj jų davė seną, šlubą ir aklą kuiną.

Per karą maisto įsigijimas buvo ribojamas, okupacinė valdžia įvedė maisto korteles. Kiekvienas žmogus pagal tas korteles gaudavo nustatytą maisto rūšį ir kiekį. Visiems gyventojams, tarp jų  ir mūsų šeimai, buvo išduotos Sodeliškių Žemės ūkio Kooperatyvo „Aušra‘‘ maisto kortelės.

Tėtis Andriejus rūpinosi, kad būtų laiku sumokėti mokesčiai, atiduota natūrali karo meto duoklė“.

Lemtinga pažintis šokiuose ir vestuvės

„Sodybos seklyčioje po darbų susirinkdavo kaimo jaunimas. Buvo toks linksmas armonikierius Zvilna. Tai šokdavom, dainuodavom iki paryčių...

Šokiuose susipažinau su būsimu vyru Vytautu. Savaitgaliais jis ateidavo, o kartais atjodavo arkliu į Melėnus pabūti su manimi. Eidavom pasivaikščioti - mėgstama vieta buvo prie Nemunėlio...

Suosto bažnyčioje mus sutuokė kunigas A. Kisielius. Iš bažnyčios visi svečiai ir kunigas vykome į Melėnų kaimą švęsti. Mus namų verandoje su duona ir druska pasitiko mama Katryna ir uošvis Juozapas.

Susituokę kurį laiką gyvenome pas mano tėvus. Dirbome tėvų žemę, visus ūkio darbus. Vėliau nusipirkome iš Skaistkalnės sienojus namo statybai Germaniškyje. Statėmės namus patys pirmieji. Buvo labai sunku. Dirbome dviese, padėdavo brolis Andrius ir uošvis Juozapas. Gimė vaikai. Sūnus Jonas gimė Biržų ligoninėje,Vidmantas ir dukra Zita – Latvijos Skaistkalnės ligoninėje. Didelis džiaugsmas buvo sulaukti mergytės.

Susikūrus kolūkiams, prižiūrėjau gyvulius, vyras Vytautas dirbo brigadininko paskirtus darbus. Į darbą veždavausi ir vaikus. Prisimenu, kaip mažytė Zita, šiltai aprengta, žiemą vis išvirsdavo iš rogučių...“

„Skrydžiai“ motociklu ir netektys

„Turėjome du motociklus – „Jawa“ ir „MK“. Išsilaikiau motociklininko teises. Skraidinau drauges su „Jawa“, o į darbą važinėdavau „Emka“. Būdavo smagu. Mano genų turi ir dukra, irgi mėgusi su „Jawa“ lakstyti...

Skaudžiausia gyvenime – artimųjų netektys. 1967 metais baigęs aštuonias klases avarijoje žuvo sūnus Jonas.

Ištverti begalinį skausmą padėjo namiškiai, draugai, kaimynai. Laikas bėgo. Džiaugsmą teikė darbas Germaniškio vaikų darželyje, anūkai ir dalyvavimas saviveikloje. Repetuodavome ir su vadove Agne Bertulyte važiuodavome koncertuoti į kitus kolūkius. Važiuodavome krovinine mašina netgi esant 18 laipsnių šalčio.

1985 – aisiais Anapilin iškeliavo vyras Vytautas.1993-aisiais sudegė dukros Zitos namai...

Pašlijo mano sveikata. Vieninteliai „vaistai‘‘, iš visų kitų, kuriuos vartojau iki 2019 metų, buvo dainavimas jaunystėje ir nuo 1992 metų – dukros Zitos vadovaujamame kolektyve ,,Vijoklis‘‘.

Smagu prisiminti koncertines išvykas. O jų buvo labai daug. Prisimenu, važiuojant koncertuoti į Bauskę, ansamblietis Petras atsisėdo ant mano pagaminto ritminio muzikos instrumento-kiaulės pūslės.Visiems buvo daug juoko, o dukrai – liūdna... Juk retas instrumentas...“

Miškai, jūra ir malda

„Savaitgaliais mėgome grybauti Latvijos miškuose, kur dažnai sustodavome prie išlikusių vokiečių kariuomenės apkasų... Eidavom pasivaikščioti prie Nemunėlio upės,važiuodavom su dukros šeima į ekskursijas po Biržų rajoną, Latviją. Labai patiko prie jūros...

O 2019-2020 metais – kaulų lūžiai, dvi operacijos, gyvenimas ratukuose, kraujo perpylimai. Esu labai dėkinga daktarams, sesutėms, slaugėms už gydymą ir priežiūrą.

Pagal galimybes lankau renginius. Laiko turiu į valias, tai žiūriu TV laidas – klausau žinių, domiuosi politika. Mano manymu, valdžios žmonėms trūksta sutarimo. Esantys valdžioje turi rodyti gerą pavyzdį. O jei taip nėra, tai ko norėti iš paprastų gyventojų?

Dukra sekmadieniais veža į bažnytėlę Germaniškyje, Suoste, Skaistkalnėje. Malda padeda gyventi...“ - kalba Mama, Močiutė, Promočiutė Milda Juozeliūnienė. Sulaukusi 91 erių metų, turinti 5 anūkus, 8 proanūkius.

Kultūros darbuotojos, pedagogės Zitos Bėliakienės padedami vartome nuotraukas, senus dokumentus apie jos Mamos gyvenimą. Pageltusiuose, lietuviškomis, vokiškomis ir rusiškomis raidėmis išmargintuose popieriuose – ir bažnyčios knygų ištrauka apie Mildos Bernytės - Juozeliūnienės tėvų jungtuves, ir tėčio Andriejaus Bernio bei babytės Matildos Vaitaitienės vardu išduotos maisto kortelės, Mildos Juozeliūnienės teisę vairuoti liudijantys dokumentai. Yra pažymėjimas apie Mildos apdovanojimą Darbo veterano medaliu. Fermoje kone visą gyvenimą triūsusi germaniškietė apdovanojimą 1984 metais pelnė už sunkų ir sąžiningą darbą. Dar 1968 metais rajono laikraštis apie šią moterį rašė kaip apie vieną iš geriausių veršelių augintojų...

Vaikų darželyje Milda Juozeliūnienė dirbo vėliau, paskutinius 10 metų prieš pensiją. Pasak dukros, mama dirbo ir virėja, ir skalbėja, ir vaikus prižiūrėjo.

„Esame labai artimos“, - apie mamą su ašaromis ištaria pastaruoju metu dažnai į Biržų ligoninę važinėjanti Zita Bėliakienė.

„Mama, esi mums visiems labai reikalinga. Tegul Dievulis išklauso maldas ir leidžia mums kartu dar ne vienerius metus drauge pasidžiaugti gyvenimu šioje žemėje“, - tai dukters žodžiai Mamai, palikti redakcijoje su nuotraukomis iš germaniškietės Mildos Juozeliūnienės gyvenimo.

Alfreda Gudienė