Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Menininkė Vita Kiseliūnienė: „Gyvenimas yra puikus“
Ru­duo, jo pik­tas vė­jas ir drėg­mė mus ge­na į na­mus. Daž­nas gai­li va­sa­ros, jos švie­sos, ši­lu­mos ir gė­lių, ko­kių na­muo­se nė­ra. Kur ieš­ko­ti lie­pos ro­man­ti­kos? Bir­žie­tė me­ni­nin­kė Vi­ta Ki­se­liū­nie­nė ra­mi – jos bu­te gy­ve­na va­sa­ra, jos spal­vos, ši­lu­ma, jau­ku­mas ir pri­si­mi­ni­mai.

Pap­ras­tas gy­ve­ni­mas

„Man ma­no gy­ve­ni­mas yra įpras­tas. Ra­mus. Kaip ir vi­sų Bir­žuo­se“, – sa­ko Vi­ta, at­ra­kin­da­ma bu­to du­ris. Ma­žas mies­tas tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų – nė­ra tro­lei­bu­sų ir di­de­lių au­to­bu­sų, spūs­čių, kamš­čių, smo­go... Vi­sur, kur tik no­ri, ga­li pa­ts ne­sku­bė­da­mas nu­žings­niuo­ti. Eže­rai ir upės, ty­la ir ra­my­bė, pa­žįs­ta­mi žmo­nės. „Ku­ror­tas“, – api­bend­ri­na me­ni­nin­kė. Be­lie­ka skai­ty­to­jui pri­min­ti, jog Vi­tai Jo­ku­bo­ny­tei Ki­se­liū­nie­nei Bir­žai yra dar ir vai­kys­tės že­mė, kur atei­ta į gy­ve­ni­mą, kur pa­žin­tas įsta­bus gam­tos pa­sau­lis, daž­nai at­gims­tan­tis ta­len­tin­gos kū­rė­jos dar­buo­se.

Kū­ry­bos ste­buk­las atė­jo iš vai­kys­tės

Kū­ry­ba al­suo­ja ir Vi­tos na­mai – bu­tas ti­pi­nia­me se­na­me dau­gia­bu­ty­je. Vos įė­jęs pro du­ris su­pran­ti, jog čia gy­ve­na­ma ki­taip – ieš­ko­ma pa­pras­tu­mo, tik­ru­mo, jau­ku­mo, ry­šio su praei­ti­mi, gal net to­li­ma vai­kys­te. Ir ne tik... Vi­ta pri­si­mi­nė, kaip ji, ke­tur­me­tė mer­gai­tė, bu­vo vie­na li­ku­si te­tos na­muo­se, ku­rių de­ta­lės iš­li­ko iki šios die­nos –metaliniais žir­gais kin­ky­ta ka­rie­ta, už­su­ka­ma rak­te­liu, žais­li­nė tik­ro kai­lio vo­ve­ry­tė, ant stik­lo pri­lip­dy­ti įžy­mių mo­te­rų at­vaiz­dai ir ne­pa­mirš­ta­ma šil­ta sie­ne­lė, pa­deng­ta bliz­gia šo­ko­la­do spal­vos gla­zū­ra. Šių aukš­tų, vai­kys­tė­je įspū­dį pa­da­riu­sių kam­ba­rių vaiz­das iš­li­ko iki šiol, jis tar­si ste­buk­lin­gas rak­te­lis, vis at­ra­ki­nan­tis, vis iš­lais­vi­nan­tis kū­ry­bi­nes mo­ters ga­lias. V. Ki­se­liū­nie­nė pa­ste­bi, jog da­bar vai­kai pra­ti­na­mi pa­žin­ti pa­sau­lį ki­taip, ir žais­lai jų ki­to­kie. „Mes bu­vo­me pra­ti­na­mi prie tik­ro­vės, prie to, ką su­kū­rė gam­ta“, – sa­ko Vi­ta. vita-interjeras1 Ne­pa­mirš­ta­ma, kaip „Siū­lo“ fab­ri­ke dir­bu­si jos ma­ma, jau nuo spa­lio mė­ne­sio na­mus pa­vers­da­vo ma­žu ste­buk­lu, kur­da­ma sa­vo duk­rai kar­na­va­li­nes kau­kes. Gal to­dėl ir Vi­tai vai­kų dar­že­ly­je la­biau­siai pa­tik­da­vo ne lė­lės, ku­rias iki šiol ku­ria, bet dė­žu­tė, pil­na spal­vo­tų pieš­tu­kų. Jie pa­dė­da­vo kur­ti sa­vas is­to­ri­jas. Vė­liau mer­gai­tės dė­me­sį pa­trau­kė plas­ti­li­nas, pa­de­dan­tis at­kur­ti ir my­li­mų fil­mu­kų he­ro­jus. Se­niau, pa­sak Vi­tos, ne vis­ką ga­lė­jai nu­si­pirk­ti, to­dėl lip­dy­mo me­nas pil­dė ne vie­ną sva­jo­nę. Ir net ją per­kė­lė į atei­tį, – bai­gu­si mo­kyk­lą Vi­ta Jo­ku­bo­ny­tė įsto­jo į Kau­no 52-ąją pro­fe­si­nę dai­lės mo­kyk­lą. Tie­sa, ne­pa­vy­ko įsto­ti į pres­ti­ži­nę ke­ra­mi­kos spe­cia­ly­bę, už­tat įgi­jo me­ni­nio me­džio dro­žė­jo-ink­rus­tuo­to­jo spe­cia­ly­bę. Sug­rį­žu­si į gim­ti­nę jau­na mo­te­ris dir­bo dai­li­nin­ke, su už­si­de­gi­mu dai­li­no par­duo­tu­vių vit­ri­nas, kū­rė žais­min­gą Bir­žų vei­dą. Kol šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo vė­jai nu­pū­tė į... BAM‘o sta­ty­bas Bu­ria­ti­jo­je. vita-skrynia

Kai se­ni daik­tai at­gy­ja...

Vi­ta ne­sle­pia, bu­vo aki­mir­kų, kai dir­bo vis­ką, ką siū­lė gy­ve­ni­mas: ir vieš­bu­čio kam­ba­ri­ne, ir raš­ti­nin­ke. Ta­čiau ge­riau­siai jau­čia­si ką nors kni­bi­nė­da­ma iki nak­ties sa­vo na­mų „dirb­tu­vė­lė­je“, ku­ria ga­li virs­ti tiek vir­tu­vė, tiek sve­tai­nė ar mie­ga­ma­sis. Vi­ta Ki­se­liū­nie­nė ne­gaiš­ta svars­ty­da­ma, koks ge­ras ar blo­gas yra gy­ve­ni­mas. Ji džiau­gia­si, kad tu­ri sa­vus na­mus, kad vaikš­to, kad ma­to, kad ran­koms pa­klūs­ta mo­lis, po­pie­rius, me­dis, teks­ti­lės me­džia­gos... „Kai ne­ke­li di­de­lių rei­ka­la­vi­mų, gy­ve­ni­mas yra pui­kus“, – tvir­ti­na Vi­ta, žvilgs­niu ap­glėb­da­ma kas­dien ją pa­ly­din­čius ir su­tin­kan­čius na­mus. Vie­na iš Vi­tą už­val­džiu­sių pa­sku­ti­nių me­tų sti­chi­jų – bal­dų de­ko­ra­vi­mas. Sma­gu, kai se­ni daik­tai at­gy­ja, pri­si­ke­lia nau­jam gy­ve­ni­mui. Kai ku­rie pirk­ti se­niai, dar so­vie­ti­niais me­tais, ki­ti įsi­gy­ti nau­do­tų bal­dų par­duo­tu­vė­se. At­ke­lia­vę į Vi­tos na­mus, jie pra­de­da ki­tą, spal­vo­tą, žais­min­gą gy­ve­ni­mą. Iš fa­ne­ruo­tų, kli­juo­tų me­die­nos plokš­čių pa­ga­min­tą spin­tą ga­li­ma pa­vers­ti ret­ro ar pro­van­so sti­liaus bal­du, tin­ka­mu vi­siems lai­kams. Kam pa­tin­ka vin­ta­žas, Vi­tai to­kį no­rą iš­pil­dy­ti pa­pras­ta. Ji ir pa­ti sa­ko ne­tu­rė­ju­si se­nos bo­bu­tės spin­tos, už­tat ga­lė­ju­si nau­ją pa­sen­din­ti ir nu­kel­ti į prieš­ka­rį, ko­kius 1930-uo­sius me­tus. Tą pa­tį ga­li­ma pa­da­ry­ti su bu­fe­tais, sek­ci­jo­mis, sta­lais ar lo­vo­mis. Vi­tos bu­fe­tu­ko du­ris puo­šia dai­lios fi­gū­rė­lės, nu­lip­dy­tos iš... mo­lio. vita-kede-geles Nu­da­žy­ti, de­ko­ruo­ti bal­dai kei­čia vi­są bu­tą ar­ba, kaip sa­ko me­ni­nin­kė Vi­ta, pa­de­da suar­dy­ti pen­kiaaukš­tės dė­žu­tės įvaiz­dį. Ir, gy­ven­da­mas dau­gia­bu­ty­je, žmo­gus ne­be­si­jau­čia lyg var­nė­nas in­ki­liu­ke. Atei­na su­pra­ti­mas, jog pa­sau­lis tu­ri gra­žių for­mų. Kad pa­si­jus­tum lais­vas sa­vo na­muo­se, te­rei­kia iš­si­lais­vin­ti sa­vo vi­du­je. Vi­ta juo­kia­si, jog kar­tais žmo­nės tei­rau­ja­si, kaip me­ni­nin­kė su­ge­ba vi­sas dul­kes nuo gra­žių na­mų daik­tų nu­va­ly­ti. Juk čia tiek džio­vin­tų ir dirb­ti­nių (bet ki­to­kių, at­ro­dan­čių lyg gy­vos) gė­lių, skulp­tū­rė­lių, dė­žu­čių, lė­lių, pa­gal­vė­lių, vin­ta­ži­nių su­kne­lių, su­ve­ny­rų... O kur dar ka­ban­tys kra­pų ko­tai, ant ku­rių atei­ty­je nu­tūps pa­pjė ma­šė tec­ni­ka su­kur­ti paukš­čiu­kai? „Kiek­vie­nas gy­ve­na, kaip su­pran­ta“, – sa­ko me­ni­nin­kė. Jai ne­priim­ti­na gy­ven­ti tar­si ope­ra­ci­nė­je. Tuš­tu­ma ir ny­ku­ma bū­tų. O kur fan­ta­zi­ja? Ne­rei­kia lauk­ti ypa­tin­gų pro­gų, kad puoš­tu­mei­si ir puoš­tum sa­vo na­mus, kad ant sta­lo pa­dė­tum gra­žiau­sias lėkš­tes.„Ypa­tin­gos pro­gos bū­na kas­dien. Jei il­gai lauk­si, ga­li ir ne­su­lauk­ti. Gal nu­si­pel­nei džiaug­tis šian­dien“, – mąs­to kū­rė­ja, aki­mis glos­ty­da­ma sa­vo gė­lių "oran­že­ri­ją", ku­riai pa­lan­gės jau se­niai ne­beuž­ten­ka.
logo,birzietis
 
Rekomenduojami video