Rubrika

Mes visi savi

Jauniūnų seniūnijoje geriausiai žinomos gyvenvietės – Medžiukai, Barskūnai. O kur yra Balkūnai? Gal net ne visiems girdėtas kaimo pavadinimas. Balkūnai nuo Barskūnų nutolę per tris kilometrus. Kažkada maži mokinukai iš Balkūnų keliavo kasryt į Barskūnų mokyklą.

Irina Semaško su tuometinės Barskūnų pagrindinės mokyklos kolektyvu

– Toli? – nustebusi perklausė manęs ponia Irina. – Į mokyklą kitiems vaikams buvo dar toliau. Ėjo net ir septynis kilometrus. Vaikystėje viskas buvo gerai: nebuvo blogo oro, nebuvo prastos avalynės. Be pateisinamos priežasties niekas nepraleisdavo pamokų. Mokslus pradėjau klasėje, kurioje mokėsi keturiolika mokinių. Puikiai prisimenu pirmąją mokytoją Zofiją Grajevską. Mokytoja man buvo didelis autoritetas, gal todėl ir aš pasirinkau mokytojos kelią. Keturiolikos metų susižinojau, kur galima įsigyti mokytojos specialybę. Išlaikiusi stojamuosius, tapau Vilniaus pedagoginės mokyklos moksleive. Barskūnų mokykloje mokiausi lenkų kalba, Vilniuje mokslus taip pat tęsiau lenkų grupėje. Po ketverių metų tapau lenkų pradinių klasių mokytoja.

Irina Semaško su mokiniais

– Ką veikdavote Vilniuje, kur gyvenote, ar dažnai apsilankydavote gimtuosiuose namuose? – paklausiau gražiai apie ankstyvąją jaunystę pasakojančios ilgametės Barskūnų mokyklos direktorės Irinos Semaško.

– Vilniuje nuomojausi butą. Kai tik sulaukdavau savaitgalio, kuo greičiausiai skubėjau namo, nes paskaitos tais laikais vykdavo ir šeštadieniais, tad nedaug laiko tekdavo pabūti namie. Šeštadienį namo, o sekmadienį jau iš namų. Mama neišleisdavo tuščiomis. Grįždavau į Vilnių ratuota: atsiveždavau ir bulvių, ir pieno bei mėsos produktų, ir uogienių. Mokslai patiko ir gerai sekėsi. Tarp įvairių specialybės paskaitų taip pat buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Prisimenu, kaip lietuvių kalbos dėstytojas vis pagirdavo mane ir dvi mano drauges už gerą lietuvių kalbos mokėjimą. Smagu buvo mokytis patinkančios specialybės, smagu buvo pedagoginėje mokykloje, kurioje įsigijau daug draugų, bet mokslai baigti ir teko su Vilniumi atsisveikinti. Tapusi lenkų pradinių klasių mokytoja, grįžau į savo mokyklą. Dirbti pradėjau pagal įgyta specialybę – mokiau mažuosius barskūniečius jų gimtąja lenkų kalba. Neilgai trukus įstojau neakivaizdžiai studijuoti rusų kalbos į tuometį Pedagoginį institutą. Studijuodama tapau mokyklos direktoriaus pavaduotoja. O po kurio laiko ir šios mokyklos direktore. Barskūnų mokykloje buvo mokoma tik lenkų ir rusų kalbomis. Tiesa, sumažėjus rusakalbių, nebeliko ir rusų klasių. Kai Medžiukų pradinė mokykla buvo uždaryta, lietuviai pradinukai persikėlė į Barskūnus. Na, o lenkų vaikai buvo mokomi iki pat Barskūnų mokyklos uždarymo.

Irina ir mokiniai

Nuo pat vaikystės gyvenu šiose apylinkėse ir, tikiuosi, nebeišvyksiu kitur, tačiau niekada nesijaučiau esanti pažeminta ar kažko negalėčiau pasiekti vien dėl to, kad esu lenkė. Nepastebėjau, kad ir mokinukai pyktųsi dėl kalbos barjerų. Per pertraukas visi vienodai lakstė, triukšmavo ar dalijosi įspūdžiais. Sakyčiau, kad dvikalbės mokyklos net naudingos vaikams: vaikai mokosi vieni iš kitų. Lenkai greičiau pramoksta kalbėti lietuviškai, na o lietuviams netrukdys išmokta dar viena kalba. Tautiniai skirtumai, paveldas turi būti išsaugotas.

Prisimenu, kai į mūsų kraštą atsikėlė lietuvių šeimos. Mums, vaikams, buvo įdomu pasiklausyti jų kalbos. Atbėgę namo pasakojome, kaip jie moka linksmintis, vakarais susirinkę dainuodavo, prie jų namų buvo daug gėlių, tvarkingi kiemai. Tačiau niekada negirdėjau, kad kaimynai pyktųsi dėl tautybės. Juk pasitaiko nesutarimų ir tarp lietuvių, ir tarp lenkų, o dėl kalbos tikrai nesutarimų nėra, gal tai daugiau politinis reikalas.

– Aš galiu patvirtinti, kad lenkai kartu su lietuviais gausiai dalyvaudavo mano organizuotuose renginiuose, koncertuose, – papildė mūsų pokalbį ilgametė Medžiukų kultūros namų vadovė žemaitė Joana Kasparienė. – Štai, kad ir ponios Irinos vyras Marijanas. Aktyvus saviveiklininkas, akordeonistas, dainavo ir duetu, ir vyrų ansamblyje, dalyvavo agitbrigadose. Su koncertais apvažiavome kaimyninius kultūros namus, lankėmės Baltarusijoje.

Irina ir Marijan Semaško su dukrele

– Su ponia Irina kalbame tik apie Barskūnų kraštą ir jo žmones. O kaip čia atsidūrė ponas Marijanas Semaško? Kaip supratau, jis ne vietinis, – pasidomėjau.

– Marijanas pagal paskyrimą atvyko į Barskūnus. Gimtinė Nemenčinėje, po studijų atidirbęs reikiamą laiką, manė grįšiąs atgal. Tačiau mes planuojame, o Dievas juokiasi, – juokiasi ir pati ponia Irina. – Jaunas matematikas tapo meilės tremtiniu. Sukūrėme šeimą, užauginome dukterį, jau ir anūkų turime. O Marijanui Barskūnai tapo tikraisiais namais, mokykloje, pirmoje ir vienintelėje darbo vietoje, matematiku dirbo keturiasdešimt šešerius metus.

– Jį labai mylėjo mokiniai, turėjo kantrybės išaiškinti dalyką kiekvienam, kantrus, atidus ir labai geras, nuoširdus žmogus, mūsų buvusios agitbrigados siela, – įsiterpė Joana Kasparienė. – Žmona kažkodėl kuklinasi, nenori girti vyro. O aš Marijaną labai vertinu. Bendraujant su saviveiklininkais, niekada nekilo diskusijų ar nesutarimų dėl tautybės. Visi bendrai dirbome, repetavome, važiuodavome koncertuoti. Visų buvo bendras tikslas – gerai pasirodyti.

Besimokanti anūkė

Dabar tylu Medžiukuose. Nėra bibliotekos, uždaryta mokykla, nėra kultūros namų, nebereikia skubėti į repeticijas. Aš – senjorė, tačiau jaunimui nėra kuo laisvalaikiu užsiimti, tad belieka telefonas ir kompiuteris, – su nostalgija prisiminimais dalinasi ponia Joana.

– Tylu, ramu. O kaip ponia, Irina, ar Jums neliūdna, tiek metų praleidus mokinių apsuptyje, jų klegesy, triukšme? – paklausiau.

– Su mokykla atsisveikinau prieš šešerius metus. Pradžioje trūko bendravimo su pedagogais, trūko vaikų balselių… Tačiau dabar jau viskas praeity. Abu su vyru tvarkomės namuose. Mėgstu skaityti knygas. Skaitau lenkų, lietuvių, rusų kalbomis. O su buvusiais bendradarbiais bent kartą per metus susibėgame, pasikalbame, pasidaliname savo naujienomis. O šiuo metu, kai mokiniai mokomi nuotoliniu būdu, vėl tapau mokytoja: anūkėlis Darius pirmokas, tad abudu „dirbame“. Vaikas gabus, nors mokosi lenkų mokykloje, lietuvių kalbos užduotys jam nesukelia problemų, na o jo sesutė Gabrielė septintokė, labai savarankiška ir iniciatyvi, turi gerą atmintį. Taigi rytai pas mus užimti, visi mokykloje: Darius, Gabrielė ir mes su vyru.

– Kur bebūtų Irina ir Marijanas, problemos išsisprendžia tiesiog savaime arba jų tiesiog nebūna. Džiaugiuosi tokiais žmonėmis ir kaimynais, – užbaigė mūsų pokalbį Joana Kasparienė.