Biržietė Raminta Kėželytė – jaunosios kartos pilietiško jaunimo atstovė. Pilietiško jaunimo? - jau girdime klausiant patys savęs, ar tas jaunimas toks iš tiesų yra. „Net jei vyresni žmonės ne visada supranta šiuolaikinio pilietiškumo formas, tai dar nereiškia, kad jaunimas nėra pilietiškas“, - R. Kėželytė pakankamai kategoriška šiuo klausimu.

Būsima kultūros vadybos ir politikos specialistė yra gerai žinomo projekto „Misija Sibiras“ vadovė.

Ar tikrai jaunimas – pilietiškas?

Pačiame projekte R. Kėželytė dirba porą metų, jam vadovauja nuo praeitų metų lapkričio mėnesio. Mergina, baigusi „Saulės“ gimnaziją, pradėjo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje: joje pasirinko kultūros vadybos ir politikos studijas. Šiemet pavasarį pašnekovė taps diplomuota šios srities specialiste. Darbas projekte „Misija Sibiras“, pasak Ramintos, iš pat pradžių visiškai atitiko jos poreikius, įsivaizdavimą, specialybę.

„Jeigu trumpai reiktų pristatyti projektą, jį pavadinčiau projektu apie pilietiškumą“, – sako Raminta. Pilietiškumas – plati sąvoka. Jo nereiktų painioti su patriotiškumu. Pilietiškumas pasireiškia įvairiomis formomis: vyresnio amžiaus žmonėms jos priimtinos vienokios, jaunimas jas pažįsta visai kitokias – pavyzdžiui, pilietiškas gali būti ne tik dalyvaudamas rinkimuose ar keldamas vėliavą per valstybines šventes, bet ir lankydamas mokyklą, pasisveikindamas su kaimynais, išmesdamas šiukšlę į šiukšliadėžę, o ne ant kelio ar tiesiog skaitydamas naujienų portalus ir besidomėdamas, kas vyksta tavo valstybėje.

Jaunimą pilietiškumas dažnai pasiekia ir per informacines technologijas, nereikia to neigti, bet reikia suprasti: planšetėse, kompiuteriuose, išmaniuosiuose telefonuose galima ir pilietiškų filmų pamatyti, ir dainų paklausyti, patiems ką nors panašaus sukurti, žiūrėti ar dalintis gražiomis savo krašto nuotraukomis. Projekto metu daug bendraujame su jaunimu, tai – neišvengiama mūsų darbo dalis, jaunimą pasiekiame ir susitikimuose su juo gyvai mokyklose, ir virtualiai socialiniuose tinkluose facebook ar instagram, tad kasdien matome jaunuolių aktyvumą, susidomėjimą, įsitraukimą.

Vien ekspedicijos „Misija Sibiras“ populiarumas tą byloja. Tryliktus metus vykstantis projektas kasmet sulaukia daugybės norinčių vykti į Sibirą ir dar daugiau tų, kurie nori dalyvauti ekspedicijos pristatymuose bei gyvai išgirsti įspūdžius iš ekspedicijų“, - pasakoja R. Kėželytė. Pagrindinis „Misija Sibiras“ tikslas - jaunų žmonių į Sibirą ekspedicijos, kurių metu yra tvarkomos lietuvių tremtinių apleistos kapinės, pastatomi atminimo simboliai, kryžiai.

Ekspedicija vyksta porą savaičių, tačiau pats projektas, kaip pasakoja jo vadovė R. Kėželytė, trunka visus metus: vyksta būsimos ekspedicijos dalyvių atranka pagal užpildytas anketas, po to jiems Lietuvoje organizuojamas bandomasis žygis, į kurį išvyksta apie 80 anketą pildžiusių žmonių. Po žygio į ekspediciją atrenkama 16 žmonių, kurie susitinka su tremtiniais, grįžusiais iš konkretaus regiono, ir klausosi jų istorijų bei atsiminimų, taip pat mokosi kryždirbystės amato, o grįžę iš Sibiro vykdo pristatymus visoje Lietuvoje: mokyklose, bendruomenėse, įmonėse. Per metus surengiama daugiau nei pustrečio šimto pristatymų, taip skleidžiant pilietiškumo idėjas.

„Misija Sibiras“ vadovė pateikia statistinius duomenis: per 12 projekto gyvavimo metų savo norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 12 000 jaunų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, suorganizuota 16 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurti dokumentiniai filmai.

Emocinė Sibiro patirtis

Į ekspediciją atrinkti dalyviai visuomet išvyksta liepos 17 - Pasaulio lietuvių vienybės dieną. 2017 metais ekspedicijoje dalyvavo ir pati Raminta. Ji pasakoja: „Mokykloje nebuvau pati stropiausia istorikė. Istoriją mačiau kaip datas, lygiai taip pat ir su tremčių istorija: žinojau kada, kur ir kiek žmonių buvo tremiama, bet neturėjau emocinio supratimo, kokio dydžio tragedija tai buvo. Galimybė pačiai nuvykti į Sibirą man atvėrė akis ir leido istoriją suprasti ne skaičiais, bet širdimi.“

Praeitų metų vasarą Raminta ir kiti ekspedicijos dalyviai vyko į Irkutsko sritį, kurioje pagal plotą tilptų 12 Lietuvų. Jie tvarkė lietuvių amžino poilsio vietas Tulūno bei Nižneudinsko rajonuose. Iš viso sutvarkytos 9 skirtingos kapinės - Gadalėjaus, Tulūno, Javdokimovo, Algatujaus, Soloncų, Kamenkos, Bogotyriaus, Porogo bei Viesiolyj. Klausiu Ramintos, ką reiškia tvarkyti kapines. Mergina sako, kad pirmiausia reikia įvertinti tai, kad dažnai buvusios tremtinių gyvenvietės jau yra išnykusios, tad ne visi lietuvių tremtinių kapai yra prižiūrimi, ne visos kapinės veikiančios – tokiose darbo yra nemažai. Svarbiausias darbas – „išplėšti“ kapines iš laukinės gamtos, ištempti išvirtusius medžius, nupjauti aukštas žoles, atverti kapinių erdvę. O švarioje kapinių erdvėje būtina atstatyti senuosius išvirtusius kryžius ir, jei leidžia galimybės, pastatyti naujus, lietuviškos kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius. Dėl to ekspedicijos dalyviai prieš išvykdami ir mokosi kryždirbystės meno.

„Visgi mums yra svarbiausia kapines palikti gražesnes, nei atradome: visų pirma valome aplinką, tuomet atstatome senuosius kryžius, jei galime, pastatome naujų kryžių, mums norisi, kad pro šalį eidami žmonės matytų, jog kapinės yra tvarkingos, ir kad žmonės, kurie čia palaidoti, nepamiršti, jų atminimas gyvas mūsų širdyse ir darbuose. Ekspedicijos metu kapinių ieškojome vietovėse, kurių dalies žemėlapiuose jau nebėra, todėl nemažai keliavome pėsčiomis - nužygiavome daugiau nei 100 kilometrų. Dvi savaites trukusioje ekspedicijoje iškilo 9 nauji lietuviškos kryždirbystės tradicijomis puošti kryžiai.

Neatsiejama ekspedicijos dalis – bendravimas su vietiniais gyventojais. Gyvenome mes palapinėse, bendravome su vietiniais žmonėmis, kurie mus pasitikdavo svetingai, kartais į stovyklavietę atnešdavo daržovių – Sibiro kaimo parduotuvėse jų nėra. Vietiniai labai palankiai žiūri į mūsų misiją, nes dažnai patys pamena lietuvius, kuriuos pažinojo, ir mini juos geruoju. Sutikome tremtinių anūkų, kurie, net nemokėdami lietuviškai, laiko save lietuviais. Rusai lietuvius tremtinius pamena kaip ypač dainuojančią tautą. Išgirdome ir pasakojimų, kad rusės sakydavo, jog susirasti vyrą lietuvį yra tikra laimė, juk lietuviai buvo darbštūs, protingi, išradingi. Tokia nuomonė apie Lietuvos žmones Sibire gyvuoja iki šiol.“

Paklausta, kas labiausiai įsiminė iš ekspedicijos, R. Kėželytė išvardija tris dalykus. Pirma, Sibiro gamta. Erdvės ten labai plačios, kelių šimtų gyventojų kaimelis tęsiasi iki 10 kilometrų, trobos toli viena nuo kitos. Antra, unikali patirtis.

Nuostabu yra pajusti, kaip 16 nepažįstamų žmonių ekspedicijos metu tampa vieninga ir neišskiriama komanda.

„O trečia, svarbiausia, - tai istorija, kuri galų gale mano akyse iš skaičių ir faktų pavirto emocijomis. Vietiniai žmonės mums buvo labai geri, ir taip yra todėl, kad kadaise ten gyvenę lietuviai buvo geri jiems. Sibire galime ir nesutikti pačių lietuvių, bet ten jaučiame jų palikimą, jų kultūrą, o tautiečių šviesus būdas taip įsiminė vietiniams, kad jie ir šiandien lietuvius mini geruoju.“

Šiuo metu projekto „Misija Sibiras“ vadovė jau intensyviai ruošiasi liepą įvyksiančiai naujai kelionei – netrukus prasidės atranka į ekspediciją, kuomet visi norintys galės užpildyti registracijos anketą - jų paprastai kasmet gaunama apie 900. Beje, tas pats dalyvis į ekspediciją išvykti gali tik vieną kartą. Tokia ekspedicijos strategija – kad kuo daugiau žmonių joje sudalyvautų, juk išvykti vienu metu gali tik 16 dalyvių.

Biržietė R. Kėželytė pristatyti savo vadovaujamos „Misija Sibiras“ ekspedicijos į Biržus atvyks balandžio mėnesį. Susitikimas su ja vyks bibliotekoje.

„Į Biržus stengiuosi atvykti dažnai. Nors jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje, bet visada prisistatau biržiete. Mano kalendoriuje netgi pažymėtos datos, kada planuoju grįžti namo ir savaitgalius ramiai praleisti vis gražėjančiuose Biržuose“, - pokalbį baigia Raminta.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė