Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mokytoja, kuri nenustoja augti

Viena kitą vejančios permainos, nerimas ir tarsi ant mielių augantys reikalavimai iš visų: valdžios, moksleivių bei jų tėvų. Štai taip šiandien atrodo mokytojo kasdienybė. Tačiau net ir tokiu sudėtingu laiku Kėdainių „Ryto“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė Rasa RUGELIENĖ laikosi tvirtai.

„Aš vis tiek ir toliau noriu būti mokytoja, – nedvejoja 25-ąjį profesinį rugsėjį sutikusi pašnekovė. – Šiandieninė visuomenė išties kelia labai aukštus reikalavimus, pastebi mažiausias nesėkmes, tačiau nemato didelių sėkmių. Tada kartais save pagaunu pagalvojant apie tai, kam man viso to reikia, ar negalėčiau kitaip, mažiau dirbti? Ne, negalėčiau. Man patinka tai, ką dirbu, patinka būti tarp vaikų, patinka jaustis reikalinga. Spindinčios mokinių akys, apsikabinimai, nuoširdūs pokalbiai, matoma pažanga bei rezultatai ir yra ta kibirkštėlė, kuri neleidžia nuleisti rankų ir skatina džiaugtis savo pasirinkimu.“

– Šis rugsėjis daugeliui mokytojų, regis, buvo itin nerimastingas. Su kokiomis nuotaikomis ir lūkesčiais įsibėgėjo mokslo metai?

– Šių mokslo metų pradžia tikrai buvo ne tokia, kaip praėjusių, nes jau nuo pavasario, paskelbus apie etatinio mokytojų apmokėjimo įvedimą, buvo daug diskusijų tarp mokytojų, mokyklų vadovų. Vienas atlyginimų skaičiuokles ir darbų klasifikacijos lenteles keitė kitos, mokytojai atostogauti išėjo žinodami tik planuojamą kontaktinių valandų skaičių. Nuo pat pasiruošimo naujiems mokslo metams pradžios tvyrojo sumaištis. Įvedant naują apmokėjimo formą nebuvo jai tinkamai pasirengta.

Mokytojų atlyginimų išmokėjimas dabar priklauso nuo steigėjo arba steigėjas kartais palieka teisę apsispręsti pačiai mokyklai. Tačiau kodėl tokį pat krūvį ir tą pačią kvalifikacinę kategoriją turintys mokytojai gaus skirtingus atlyginimus dirbdami skirtingose mokyklose ar savivaldybėse? Ar neturėtų būti aiškūs ir apibrėžti kriterijai valstybiniu lygiu, o ne nuleisti savivaldybėms ar ant mokyklų vadovų pečių?

Tie, kas dirbs dar daugiau, gaus tiek pat ar nežymiai, keliais eurais daugiau. Parodykit darbovietę, kur žmonės dirba 1,05 ar 0,44 etato? Dažniausiai būna 1 ar 0,5 etato. Tai kam toks darbų aprašymo smulkinimas naudingas ir reikalingas? Gal užteko pakelti valandos koeficientus?

Mokytojų mintys prieš rugsėjį tikrai buvo ne apie pamokos kokybę, apie vaiką, o kokią sutartį reiks pasirašyti, koks bus atlyginimas, ar jis nesumažės. Visa tai neprisidėjo prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo.

Rasa Rugelienė: „Man mokytojo profesija – ir darbas, ir gyvenimo būdas.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Rasa Rugelienė: „Man mokytojo profesija – ir darbas, ir gyvenimo būdas.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Pakreipkime pokalbį linkme, kuri, esu tikra, Jūsų veidą papuoš šypsena. Dirbate su pačiais mažiausiais – pradinukais. Kuo ypatingas šis darbas? Spėju, kad per pamokas netrūksta juoko ir pozityvių emocijų.

– Darbas su pradinukais ypatingas tuo, kad tai yra pati pradžia, pirmieji žingsniai mokykloje. Galėtume net palyginti su namo pamatu. Nuo pradinių klasių mokytojo labai priklauso, kokią vaikas susidarys nuomonę apie mokyklą, ar gebės mokytojas jį pažinti, suprasti ir motyvuoti.

Mokiniai mano nuotaiką atpažįsta iš balso, žino, kada aš juokauju, o kada sakau rimtai. O pajuokauti jie mėgsta, patinka ir kai mokytojas juokauja. Kartais tenka išgirsti vaikų pasakytų juokingų frazių, minčių. Smagiausia mokiniams būna, kai kalbamės apie jų savaitgalio nuotykius arba atostogų įspūdžius, važiuojame į ekskursijas.

– O iššūkių pasitaiko?

– Dirbti su pradinukais labai įdomu, tačiau, kad įgytum jų pasitikėjimą, turi pats būti smalsus, energingas, linksmas ir svarbiausia – nuoširdus. Vaikai tai jaučia ir jų neapgausi.

Didžiausias iššūkis – didžiulės klasės. Sunku būna paskirstyti laiką, kad skirtum pakankamai dėmesio mokymosi sunkumų turintiems vaikams ir patiems gabiausiems. Kaip gerai būtų turėti mokytojo padėjėją, kaip teko matyti Suomijos ar Anglijos mokyklose! Dabar daug svarbiau programas tinkamai parašyti, kurios vėliau nugula stalčiuje, o ne galvoti, kaip padėti tiems vaikams pamokoje dirbant kartu su esančiais mokyklose specialistais.

– Tapti mokytojomis vaikystėje svajoja daugelis mergaičių. Ir Jūs buvote viena iš tų, kurios susodindavo lėles ir žaisdavo mokyklą?

– Vaikystėje žaisdavau mokyklą (turėjau net lentą, kurią pagamino tėtis), „mokydavau“ ne tik lėles, bet ir kiemo drauges. Vėliau mano mintys sukosi apie gydytojos profesiją. Mokiausi labai gerai, todėl turėjau galimybę pasirinkti ką studijuoti. Tėvai norėjo, kad likčiau studijuoti Kaune. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis, pasirinkau pradinių klasių mokytojos specialybę ir išvykau mokytis į Šiaulius.

– Prisiminkite savo pirmąsias darbo dienas. Ar drebėjo kojos pirmąsyk atsistojus prieš klasę? Kada pradėjote jaustis patogiai savo profesijos kailyje?

– Puikiai prisimenu pirmąją darbo dieną. Dirbti grįžau į savo buvusią mokyklą – Kauno „Aušros“ gimnaziją. Buvo truputį nejauku, juk dar prieš keletą metų pati buvau šios mokyklos mokinė, o grįžau jau kaip mokytoja.

Direktorė „patikėjo“ man pirmokų klasę. Nuo pat pradžių jaučiausi puikiai tiek pamokose, tiek bendraudama su mokinių tėvais, kolegomis (buvusiais mano pačios mokytojais). Daug patarimų ir pagalbos sulaukiau iš savo pirmosios mokytojos. Tai padėjo jaustis man saugiai ir tvirtai pačioje karjeros pradžioje ir nulėmė norą nuolat tobulėti, mokytis.

– Jūsų indėlis mokant mažuosius kėdainiečius prieš kelerius metus įvertintas Metų mokytojo apdovanojimu. Ar po to pasikeitė Jūsų požiūris į darbą?

– Metų mokytojo apdovanojimas yra vienas aukščiausių apdovanojimų švietimo srityje. Tai ir visų jau atliktų darbų įprasminimas, ir patvirtinimas, jog einu teisinga linkme, priminimas, kad niekada negaliu sustoti.

Po šio apdovanojimo požiūris į darbą nepasikeitė. Jis išliko toks pat, koks buvo pačioje pradžioje. Nuo pirmųjų darbo dienų mokykloje domėjausi švietimo naujovėmis, mokiausi iš labiau patyrusių kolegų, buvau smalsi. Neįsivaizdavau savo pamokų be projektinės veiklos. Kai tik atsirado galimybė, pradėjau taikyti savo darbe informacines technologijas.

Nesikeičiančių dalykų nėra ir niekada nebuvo, ypač šiame technologijų amžiuje. Ir visai nesvarbu, kiek tu mokykloje dirbi – dvidešimt penkerius ar vienerius metus – turi nuolat mokytis ir tobulėti.

Rasa Rugelienė: „Mokiniai gerbia tą mokytoją, kuris dirba nuoširdžiai ir sąžiningai. Jeigu prie mokytojo galima prieiti per pertrauką paklausti, pasitarti, jeigu mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet ir daug daugiau... toks mokytojas yra gerbiamas ir mylimas. Mokytojo profesija kaip dėlionė, kurią sudaro daugybė detalių (profesijų): psichologas, auklėtojas, dainininkas, socialinis darbuotojas, aktorius, rašytojas, dailininkas, sekretorius, padėjėjas, tyrėjas, konsultantas…“

Rasa Rugelienė: „Mokiniai gerbia tą mokytoją, kuris dirba nuoširdžiai ir sąžiningai. Jeigu prie mokytojo galima prieiti per pertrauką paklausti, pasitarti, jeigu mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet ir daug daugiau... toks mokytojas yra gerbiamas ir mylimas. Mokytojo profesija kaip dėlionė, kurią sudaro daugybė detalių (profesijų): psichologas, auklėtojas, dainininkas, socialinis darbuotojas, aktorius, rašytojas, dailininkas, sekretorius, padėjėjas, tyrėjas, konsultantas…“

– Viešojoje erdvėje kalbama, kad Lietuvoje pedagogai vieni skurdžiausių Europoje. Ar pritariate?

– Atlikti statistiniai tyrimai, apklausos tai parodo, todėl tam pritariu. Šiandien švietimas turėtų tapti ta sritimi, kur būtų negalima taupyti, o jeigu ir reikėtų imtis taupymo priemonių – tai būtų daroma ne švietimo sąskaita.

– O kaip Jūs pati jaučiatės mokytojo rogėse? Permainų, baimių ir nežinios pastaruoju metu išties nemažai. Neteko pagauti savęs dvejojant, ar tinkamą profesinę kryptį pasirinkote?

– Kiek mokytojas skiria laiko ruošimuisi pamokoms, geriausiai pasakytų jo šeima (šypsosi). Juk ne tik pamokoms reikia ruoštis. Rengiami projektai, reikia dirbti įvairiose darbo grupėse, bendrauti su mokinių tėvais, vesti seminarus, paskaitas kolegoms. Darbo diena trunka tikrai ne 8 valandas, o savaitgaliais taisomi sąsiuviniai, ruošiamasi kitos savaitės pamokoms.

Klysta tie, kurie galvoja, kad mokytojo darbo diena baigiasi po skambučio į pertrauką, kad mokytojai turi labai daug atostogų. Ir tada kartais save pagaunu pagalvojant apie tai, kam man viso to reikia, ar negalėčiau kitaip, mažiau dirbti? Ne, negalėčiau. Man patinka tai, ką dirbu, patinka būti tarp vaikų, patinka jaustis reikalinga. Man mokytojo profesija – ir darbas, ir gyvenimo būdas.

– Jei žinotumėte, su kokiais iššūkiais po keliasdešimt metų teks susidurti Jūsų profesijai, būtumėte pasukusi kitur?

– Jeigu ir būčiau pasirinkusi kitą, tai tikrai ne su mažesniais iššūkiais dabar susiduriančią gydytojos profesiją (šypsosi). Tiek mokytojui, tiek gydytojui šiandieninė visuomenė kelia labai aukštus reikalavimus, pastebi mažiausias nesėkmes, tačiau nemato didelių sėkmių. Šiandien kiekvienas žino kaip mokyti, kaip vertinti, kokias priemones naudoti, kaip bendrauti su mokiniais. Tačiau spindinčios mokinių akys, apsikabinimai, nuoširdūs pokalbiai, matoma pažanga ir rezultatai ir yra ta kibirkštėlė, kuri neleidžia nuleisti rankų ir džiaugtis savo pasirinkimu.

– O ar siūlytumėte pedagogo kelią rinktis savo mokiniams?

– Jei šį klausimą būtumėt uždavę prie 26-erius metus, būčiau atsakiusi „taip“. Tada į pedagogines specialybes stojo gabiausi mokiniai, buvo didžiuliai konkursai. Šiandien gabiausieji nesirenka šios profesijos. Reikia pokyčių ir laiko, kad požiūris į pedagogo profesiją pasikeistų. Labai norėčiau, kad tarp dabartinių mano trečiokų būtų pasirinkusių šią profesiją, tačiau dabar, esant tokiai situacijai švietime, nedrįsčiau siūlyti.

Pastaruoju metu daug kalbama apie mokytojo profesijos prestižą. Mūsų pokalbyje ir Jūs jau apie tai užsiminėte. Kaip svarbiausias argumentas, kodėl jaunuoliai nesirenka šios profesijos, pateikiamas per menkas darbo užmokestis. Ar tai išties pagrindinė priežastis?

– Menkas darbo užmokestis yra tik viena iš priežasčių, kodėl jaunuoliai nesirenka šios profesijos. Aišku, ji labai svarbi jaunam žmogui, kuris pradeda savarankišką gyvenimą. Nors neretai kalbame apie tai, kad medikų algos turėtų būti didesnės, nemanome, kad šios profesijos prestižas krito.

Mokytojo profesiją besirenkančius jaunus žmones nuo mokyklos „atbaido“ suvaržymai (įspraudžiami į tam tikrus rėmus), pasitikėjimo nebuvimas (auditai, reitingai), didelis darbo krūvis (nelieka laiko sau, šeimai), pagalbos jaunam specialistui trūkumas (konkurencija, mažas darbo krūvis), nuolatinės reformos (netikrumas dėl ateities, dėl darbo krūvio, atlyginimo), neigiamas visuomenės požiūris į mokytojo profesiją (visi „gali“ būti mokytojais: kiekvienas gali aiškinti kaip mokyti, kokį pažymį parašyti, kokią užduotį atlikti, kokią knygą perskaityti, gali menkinti ir žeminti mokytoją savo vaikų akyse).

Pastaruoju metu vos ne kasdien galime rasti spaudoje straipsnių ar stebėti televizijos reportažų apie tai, kaip mokykloje blogai, kokie nekompetentingi mokytojai.

– Koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, kad rastų kalbą su moderniojo laiko vaikais?

– Šiuolaikinis mokytojas jau negali būti tas, kuris visą pamoką stovi prieš klasę ir dėsto teorinę medžiagą, kuri yra vadovėlyje. Mokytojas turėtų būti laisvas rinkdamasis, kaip geriausia jam dirbti, neužsidaryti savo klasėse, neturėtų bijoti atvirai parodyti savo darbo metodus ir rezultatus. Svarbiausi dalykai mokytojui yra noras mokytis, smalsumas ir kūrybiškumas, kurie skatins mokytis pačiam ir atrasti naujoves, kuriomis galėtum pasidalinti su mokiniais. Pamokose turi būti naudojamos šiuolaikinės technologijos, kurios leidžia pamokos medžiagą perteikti interaktyviu ir gerokai patrauklesniu moderniojo laiko vaikui būdu.

Mokiniai šiais laikais yra drąsūs, atviri, žingeidūs, smalsūs, ieškantys. Jie nebijo siūlyti savo idėjų, nori žinoti, kur tai, ką sužinojo pamokose, bus galima pritaikyti gyvenime, noriai eksperimentuoja.

– Mano akimis, mokytojo misija ir pareigos labai atsakingos bei sudėtingos. Nors dažniausiai susitelkiama vien į tai, kad mokytojo pareiga gerai išdėstyti savo dalyką, bet iš tiesų pedagogo profesija apima gerokai daugiau: ne tik Mendelejevo lentelę, gramatikos taisykles ar Pitagoro teoremą, bet ir patį gyvenimą – jo taisykles, teoremas bei dėsnius.  Taigi mokytojas vaikus drauge moko ir gyvenimo. Sutinkate?

Dabartiniam vaikui reikia padėti susigaudyti tarp daugybės jį supančių dalykų – technologijų, projektų, naujovių. Jam reikia ne tik padėti įgyti žinių ir gebėjimų, išmokyti skaičiuoti, skaityti ar rašyti, bet ir sukurti aplinką jaustis laimingam, skleistis asmenybei, puoselėti smalsumą, žingeidumą, kritinį mąstymą ir atradimo džiaugsmą. Tik bendraudami ir bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems ir mokydamiesi vieni iš kitų, jie „mokosi gyvenimo“. Pradinėse klasėse vykdoma „Antro žingsnio“ programa, kurios metu modeliuojame gyvenimiškas situacijas, mokomės pažinti save ir kitus, susitvarkyti su savo jausmais, atsispirti impulsyviam elgesiui, spręsti konfliktus, suprasti savo elgesio pasekmes.

Mokiniai gerbia tą mokytoją, kuris dirba nuoširdžiai ir sąžiningai. Jeigu prie mokytojo galima prieiti per pertrauką paklausti, pasitarti, jeigu mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet ir daug daugiau... toks mokytojas yra gerbiamas ir mylimas. Mokytojo profesija kaip dėlionė, kurią sudaro daugybė detalių (profesijų): psichologas, auklėtojas, dainininkas, socialinis darbuotojas, aktorius, rašytojas, dailininkas, sekretorius, padėjėjas, tyrėjas, konsultantas…

– Kada Jums buvo paprasčiau dirbti – profesinio kelio pradžioje, kai neturėjote patirties, ar dabar, kai pedagogams ir visai mokymo sistemai reikalavimai vis auga?

– Yra tokia patarlė: „Kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių.“ Taip ir su mokytojo darbu. Pradžioje, kai pradėjau dirbti, atrodė, kad viską moku, viskas man aišku. Užtekdavo pasirašyti teminius planus, kurie užimdavo kelis sąsiuvinio lapus. Visas dėmesys buvo pačiai pamokai ir mokiniams. Nebuvo nei interaktyvių lentų, nei kompiuterių. Šiandien visai švietimo sistemai reikalavimai auga. Jau nebegali dirbti taip, kaip dirbai prieš dvidešimt metų. Augant reikalavimams, natūraliai ir pats mokytojas sau keli aukštesnius reikalavimus, nuolat mokaisi, tobulėji.

– Rasa, kokia darbo dienos dalis Jums pati maloniausia? Kodėl?

– Man labiausiai patinka rytas, laikas prieš pirmąją pamoką. Kadangi į mokyklą ateinu anksti, nes niekur nemėgstu vėluoti, tai dažniausiai būnu pirma ir galiu stebėti, su kokiomis nuotaikomis ateina mano mokiniai, turiu laiko juos pašnekinti, ramiai pasiruošti pamokoms, pabendrauti su kolegomis.

– Ar mokytojo profesija pakeitė Jus kaip asmenybę? Galbūt Jūsų mažieji mokinukai ir Jus pačią kažko išmokė?

– Mokytojo profesija palieka savo žymę, norim mes to ar ne (šypsosi). Sakoma, ant kaktos parašyta, kad ji mokytoja (šypteli). Visko, ko norime išmokyti vaikus, turime išmokti ir patys. Tačiau ir mus vaikai gali išmokyti, tik reikia nebijoti jų paprašyti, jais pasitikėti. Barthas yra pasakęs: „Kai nustoja augti mokytojai, nustoja augti ir jų mokiniai.“ Todėl mokomės vieni iš kitų kiekvieną dieną.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Akvilė KUPČINSKAITĖ

www.rinkosaikste.lt

Rekomenduojami video