Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mokytoja V.Likienė: „Norėti – tai galėti“

Jau 35 metus dainavimo mokytoja ir solistė Vilma Likienė dirba Pandėlyje (Rokiškio r.) Jos įkurta vaikų dainavimo studija „Pandėlio balsiukai“ kasmet skina laurus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, laimi televizijos projektuose. Iš kur tiek gabių vaikų mažame miestelyje? Tikriausiai jiems tiesiog pasisekė, kad čia dirba talentinga muzikos pedagogė, kuri išmoko dainuoti visus norinčiuosius. Ji ir pati nuo vaikystės jautė dainavimo badą, kurį numalšino savo atkaklumo ir pastangų dėka.

Atrado savo metodiką

Šį rugsėjį Pandėlio universalaus daugiafunkcio centro dainavimo studijoje V.Likienė pradėjo ugdyti 50 mokinukų iš Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų.

„Klaidinga teigti, kad vaikas neturi klausos ar balso. Jei girdi garsus – turi klausą, jei kalba – turi balso stygas. Jei negali dainuoti, tam yra dainavimo mokytojas, kuris anksčiau ar vėliau jį to išmokys. Kaip tai padaroma? To paties paklausiau savo kolegos Vytauto Četkausko, tuomet dirbusio Panemunyje. Jis man atsakė: „Keiskimės: jūs man savo jaunystę, o aš jums – savo patirtį.“ Tik vėliau supratau jo žodžių prasmę: patirtis – tai turtas, kurį turi pats atrasti. Metodiką, kaip lavinti balsą, kaip klausą koordinuoti su balsu, aš atradau pati. Dirbu individualiai su kiekvienu vaiku. Didžiausias laimėjimas man – ne prizai konkursuose. Didžiausias džiaugsmas, kai šešerius metus nepataikęs į natą vaikas septintais metais staiga „išsprogsta“ – atsiranda ir balsas, ir klausa, – pabrėžia mokytoja. – Kai ateina naujas mokinukas, stengiuosi, kad jis mane pamiltų, kad taptų draugu. Dainuoti, įsiminti melodiją, žodžius mokau per žaidimą, kad vaikams pamokoje būtų įdomu.“

Jaunieji „Pandėlio balsiukai“ su savo mokytoja.

Miestą iškeitė į kaimą

„Nuo vaikystės kenčiau badą – dainavimo badą. Troškau dainuoti solo, kaip mano tėtis Povilas Kuzma, kuris puikiai grojo akordeonu, turėjo gražų balsą. Šeimą jis sukūrė tik grįžęs iš tremties, aš gimiau, kai jam buvo 50, tačiau sulaukė 100 metų ir dar spėjo pamatyti, kaip susiklostė mano gyvenimas. Jis visuomet mane palaikė ir manimi didžiavosi“, – sako V.Likienė.

Baigusi aštuonias Antazavės vidurinės klases ir Dusetų muzikos mokyklą, ji sumanė stotį į Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą.

„Mama verkė, pyko – svajojo, kad tapsiu gydytoja, juk buvau pirmūnė. O tėtis pritarė, tad slapta nuo mamos mano dokumentus nuvežė į Panevėžį. Baigusią mane paskyrė į Pandėlį, kur žadėjo duoti butą ir darbą naujame 140 vietų vaikų darželyje. 1984 metais pradėjau dirbti ne tik darželio muzikos vadove, bet ir kultūros namų vaikų kolektyvo meno vadove, dainavau estradinėje grupėje, chore“, – karjeros pradžią prisimena Vilma.

Teatras ar vestuvės?

Tačiau dainavimo badas Vilmą ir toliau kankino.

„Kartą kolegė Danguolė laikraštyje parodė skelbimą apie Vilniuje vyksiantį konkursą į Liaudies muzikos teatrą ir paragino: „Važiuok, dalyvauk, tu tokia talentinga, kiek tu šitam užkampy sėdėsi, juk tau tik 19.“ Nuvažiavau… ir laimėjau konkursą, kuriame rungėsi apie 200 žmonių. Rajono Švietimo skyrius mane išleido – ir išvažiavau į Vilnių“, – likimo vingius atskleidžia Vilma.

Liaudies muzikos teatre jaunoji artistė premjeriniame spektaklyje „Nukrėskime rasą per rugių lauką“ gavo vieną pagrindinių vaidmenų – atliko liaudies dainas ir šokius, grojo kanklėmis. Vos po savaitės repeticijų išvyko į mėnesio gastroles po Rusiją. Bet šauniai prasidėjusią karjerą nutraukė... meilė.

„Pandėlyje susidraugavau su vietiniu vaikinu Virgilijumi, vienas kito ilgėjomės, ir meilė nugalėjo – po beveik dvejų metų draugystės nusprendėme tuoktis, – šypsosi moteris. – Bet Virgilijus pasakė trumpai ir aiškiai: „Gimiau ir augau Pandėlyje, niekur iš čia nevažiuosiu.“ Kai pasakiau, kad išteku ir grįžtu į kaimą, teatro vadovas Povilas Mataitis rėžė: „Tu neturi dublerės, dirbsi teatre, kol rasime kitą žmogų.“ Taigi rugpjūtį ištekėjau, o į Pandėlį grįžau tik lapkritį.“

Moteris sako nesigailinti, kad taip greitai paliko teatrą, nes greitai jo nebeliko.

Norėti – tai galėti

Netrukus V.Likienę paskyrė Pandėlio kultūros namų direktore, o po dvejų metų ji išėjo į dekretines atostogas. Per tą laiką Pandėlyje buvo įsteigtas Meninio lavinimo centras. Vilma dirbo šio centro direktore 10 metų ir ugdė mokinius.

„Iš mano pirmųjų mokinių išaugo gabių dainininkų: Andrius Apšega ir Ingrida Kažemėkaitė dabar dainuoja Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kad galėčiau dirbti toliau, turėjau įgyti aukštąjį išsilavinimą. Su keliais kolegomis įstojome į Klaipėdos universitetą, o ten – tik dieninis skyrius, tad mums leido laisvai lankyti paskaitas, o egzaminus laikyti eksternu. Norėjau stoti į dainavimą, bet… dainuoti mokytis reikia su dėstytoju, o atvažiuodama kartą per mėnesį neišmoksiu. Įstojau į muzikos pedagogiką, ten buvo viena savaitinė solinio dainavimo paskaita. Aš kiekvieną savaitę važinėjau į dainavimo pamokas 350 kilometrų iš Pandėlio į Klaipėdą ir atgal – „suvažinėjau“ vieną „golfuką“. Po pirmo semestro katedros vedėja Ona Glinskaitė pasakė: „Vilma, pereik į dainavimą, aš tau duosiu laisvą grafiką.“ Antrame semestre jau mokiausi dainavimo katedroje, jaučiausi laimingiausia pasaulyje. Per pirmąjį pusmetį, dėstytojų nuomone, pasiekiau pažangą, kurią daugelis pasiekia po kelerių metų mokymosi. Supratau – norėti yra galėti, – neįtikėtinus karjeros vingius atskleidžia Vilma. – Kai gegužę išvažiavau į sesiją, vyras paklausė, kaip bus su daržu. „Kiek pats pasėsi, tiek ir bus, – atsakiau, – nes aš grįšiu tik per Jonines.“

Atsisakė direktorės posto

Po trečio kurso vokalistų konkurse laimėjusi prizinę vietą, Vilma suprato, kad direktoriavimas jai trukdo dainuoti, tad paprašė, kad ją atleistų.

„Kolegas ištiko lengvas šokas. Taigi, ketvirtame kurse tapau tik dainavimo mokytoja, suderinau pamokų tvarkaraštį, kad galėčiau lankyti daugiau dainavimo paskaitų. Bakalauro studijas baigiau puikiais pažymiais, – prisimena atkaklioji pedagogė. – Per valstybinį pedagoginio darbo egzaminą puikiai apsigyniau savo atrastą darbo metodiką „Individualių vaiko vokalinių gebėjimų puoselėjimas“, paskui baigiau muzikos edukologijos magistro studijas. Mane kvietė pasilikti dėstyti universiteto katedroje, tęsti studijas doktorantūroje ir kartu dainuoti Klaipėdos muzikiniame teatre. Bet pasiūlymo net nesvarsčiau, nes anyta buvo labai pasiligojusi, o vyras kaip ąžuolas buvo nepajudinamai įaugęs į gimtinės žemę.“

Diplomuota operos solistė ir dainavimo bei muzikos pedagogė vėl grįžo į Pandėlį.

Muzikinio teatro artistė

Praėjus kuriam laikui, Vilma užmatė straipsnelį laikraštyje, kad planuojama atgaivinti Panevėžio operetę. Tada Virgilijui ji tvirtai rėžė: „Dėl tavęs teatrą jau kartą mečiau. Antrą kartą to nebus.“ Ir išvažiavo į Panevėžį. Po perklausos Muzikinio teatro vadovas jai pasakė: „Gerai, kitą savaitę šiuos kūrinius dainuosi Pasvalio muziejuje su orkestru.“

„Man vos širdis neiškrito – dainuoti su orkestru buvo didžioji mano svajonė. Šiame teatre išdirbau dešimt nepamirštamų metų, ir visą laiką į repeticijas bei spektaklius važinėjau iš Pandėlio. Mane ypač žavėjo repeticijos su režisieriumi Nerijumi Petroku. Dainavau koncertinėje operetės programoje, „Grybų operoje“ vaikams, operetėje „Balius Savojoje“. Dar Pandėlio bažnyčioje turėjau vaikų chorą ir dirbau Skapiškio mokykloje muzikos mokytoja, – didžiulius darbo krūvius vardija neramioji pedagogė. – Namie manęs nebūdavo. Sūnus paauglys manęs nematė, jį augino tėtis. Bet jau užaugęs jis man pasakė, kad nejaučia nuoskaudos, nes užaugo savarankišku žmogumi, daug ko išmoko ir suprato. Dabar didžiuojuosi savo sūnumi.“

Su Klaipėdos solistais V.Likienė koncertavo Italijoje, Vokietijoje, Makedonijos operos teatre, su Panevėžio muzikinio teatro orkestru dainavo Švedijoje. Jos balsas skambėjo ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje.

„Pasitraukiau iš teatro pati, kai perkopiau per keturiasdešimt. Juk artistui tenka didelis fizinis ir emocinis krūvis. Į teatrą jau atėjo mano mokiniai, o kai taip nutinka, reikia susiprasti ir užleisti vietą jaunajai kartai“, – įsitikinusi pedagogė.

Be rėmėjų nebūtų laimėjimų

V.Likienė labai dėkinga rėmėjams, be kurių lėšų nebūtų buvę nei išvykų, nei diplomų.

„Čia mažas miestelis, nemažai žmonių neturi darbo, reta šeima galėtų vaikui įpirkti koncertinius drabužius, išleisti į keliones po Lietuvą ir užsienį. Pirmasis rėmėjas – mokinio tėvas, „Legros“ generalinis direktorius Valdas Pipikas. Esu labai dėkinga Rokiškio „Rotary“ klubui ir jo nariams, kurie mus rėmė ir asmeniškai, ir per savo įmones, taip pat UAB „Rokauta“ vadovui Rimantui Sakaičiui, Pranui Blažiui, Dianai ir Vitaliui Giedrikams, Kupiškio rajono ūkininkų sąjungai ir jos vadovui Zigmantui Aleksandravičiui, – vardija pandėlietė. – Dėkoju buvusiam Rokiškio „Rotary“ klubo prezidentui Leonardui Šablinskui, kuris pagerino mūsų darbo sąlygas. Jis iki šiol mus remia kaip kunigo, švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas. Šio fondo dėka pasiekėme vieno reikšmingiausių šių metų laimėjimų – antrą kartą tapome respublikinio sakralinės muzikos konkurso „Giesmių giesmelė“ laureatais.“

Dainuojantys tėvai

Vilmą labiausiai glumina, kai žmonės mano, kad dainavimas yra Dievo dovana. Ji žino, kad tai kruopštaus, sistemingo darbo vaisius. Norėdama tai įrodyti, į savo pamokas ji pakvietė mokinių tėvus.

„Tai buvo mano pedagoginė ambicija. Norėjau, kad jie pamatytų, kaip mokau jų vaikus, ir suvoktų, koks tai ilgas ir sunkus darbas. Tikrų talentų, kurie turi ypač gerą muzikinę klausą, intonuoja, turi muzikinę atmintį ir emocinį muzikos pajautimą – vienetai. Per 35 metus turėjau tik tris tokius vaikus. Viena jų – Karolina Petuchovaitė – dabar studijuoja dainavimą Vokietijoje. Talentinga moksleivė Gabija Citavičiūtė pradėjo studijas Kauno J.Gruodžio konservatorijoje. O gabių muzikai yra 30 proc. vaikų, visi kiti – vidutinių gabumų.

Atėjo trylika tėvų. Pamažu pamažu jie pradėjo dainuoti, nors kuklinosi neturintys nei balso, nei klausos. Dabar po repeticijos klausia, kada vėl susitiksime. Tai tęsiasi jau šešerius metus – taip atsirado „Pandėlio balsiukai XL“, – džiaugiasi mokytoja.

Vilma prasitarė, kad rugsėjo 1-ąją ir per Mokytojo dieną, kai vaikai suneša puokštes gėlių, kurios greitai nuvysta ir jas tenka išmesti, jos neapleidžia viena mintis.

„Norėčiau surengti akciją „Gėlių puokštę mokytojui paverskime maistu beglobiams gyvūnams“. Surinkę maisto, nuvežtume į prieglaudą. Tikriausiai atsirastų žmonių, kurie pasipiktintų, kad aš drįstu griauti ilgametę tradiciją, tačiau mano galvoje vis tiek kirba ši idėja.“

Rekomenduojami video