Kai prieš 11 metų regėjimo negalią turinti vilnietė Svetlana Šulc įkūrė neįgaliųjų teatrą, niekas netikėjo, kad jis ilgai išsilaikys. Juk net profesionalūs teatrai be nuolatinio finansavimo nėra užtikrinti dėl savo ateities. Tačiau šio teatro direktorė, režisierė, aktorė ir dviejų sūnų mama padarė kone stebuklą – „Naujasis teatras“ gyvuoja, čia vaidina ir dirba per 30 neįgalių žmonių, kurių dauguma – su sunkia ir vidutine negalia. Jie nuolat mokosi, tobulėja.

Teatras neseniai gavo kultūros pasą – net 9 spektakliai rodomi moksleiviams ir pedagogams. „Man padeda pasitikėjimas savimi ir Dievu, ir tai suteikia neįmanomos galios, ką bedaryčiau. Jei tik žmonės neabejotų, kad tikėjimas daro stebuklus, daugelio gyvenimas pasikeistų“, – tvirtina moteris.

Prarado regėjimą, bet ne tikėjimą

Iki 12 metų Svetlana augo Saugų vaikų namuose. Jau tada pasirodydavo vaikų namų ir mokyklos vaidinimuose bei šventėse. Visos tetulės pravirkdavo, kai nuo scenos skambiu balseliu ji jausmingai deklamuodavo: „Mama, kur tu?“. Nuo vaikystės mergaitei atrodė, kad ją globoja kažkas iš aukščiau, kad jos mama – Saulė, o tėtis – Vėjas. Globėjų užauginta Svetlana Klaipėdoje studijavo liaudies teatrų režisūrą, paskui baigė Pedagoginį universitetą, vėliau ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų. Prieš 26-erius metus susirgusi sunkia liga iš dalies prarado regėjimą. Tai ją sukrėtė, bet nesugniuždė.

„Kai išgirdau gydytojo nuosprendį – tavo liga nepagydoma, liksi beveik akla, pirma mintis buvo: nebegalėsiu savo vaikams skaityti pasakų. Todėl pasakas jiems pradėjau kurti ir sekti pati. Gavau pirmąją, sunkiausią, neįgalumo grupę, teko mesti mėgstamą pedagoginį darbą su vaikais. Pradėjau dirbti neįgaliųjų organizacijoje – rengiau jiems meno terapijos programas. Kartu vaidinau neįgaliųjų teatro trupėje „Be rampos“, vėliau pasivadinusia „Lašai“. Su šios trupės aktoriais Mažojoje muzikos ir teatro akademijoje dvejus metus mokiausi vaidybos meno pagrindų. Mums dėstė Teatro ir muzikos akademijos dėstytojai, – pasakoja Svetlana. – Niekada nekeikiau likimo, atvirkščiai – esu dėkinga už visas, net sunkias, patirtis, nes jos ugdo supratimą apie gyvenimą, suteikia stiprybės.“

S. Šulc spektaklyje "Beauštanti"

Pradėjo matyti rankomis

Stebint Svetlaną, laisvai vaidinančią scenoje ar skubiu žingsniu lakstančią koridoriais, nežinant sunku patikėti, kad ji turi regėjimo negalią – juk vaikšto nekliūdama už daiktų.

„Pradžioje buvo visko – atsitrenkdavau į žmones ir į stulpus, net į tortą ranką esu sukišusi... Dabar jau pripratau ir išmokau patogiai gyventi beveik nematydama, puikiai orientuojuosi pažįstamoje aplinkoje. Skaityti negaliu, bet mano kompiuteris yra „kalbantis“, taigi seku naujienas. Žmogaus galimybės yra neribotos. Manyje atsirado kažkoks aštuntas pojūtis, kuris padeda surasti reikiamą daiktą rankomis – liečiant, jaučiant. Tarkim, parduotuvėje ieškau spanguolių sulčių. Pardavėjas sako: „Neturime.“ Įkišu ranką į lentynos gilumą – ir ištraukiu būtent spanguolių sulčių pakelį“, – neįtikėtiną išsiugdytą vidinį matymą atskleidžia neregė. – Aš tiesiog tikiu, kad galiu matyti pojūčiais, rankomis. Taip ir yra, tuo ne kartą įsitikino ir mano kolegos teatre, kurie manęs kartais prašo pilname daiktų stalčiuje ką nors greitai surasti – ir surandu. Nes tikiu, kad surasiu, ko reikia. Jei tik žmonės žinotų, kad tikėjimas ir pasitikėjimas savimi daro stebuklus – daugelio gyvenimas iš esmės pasikeistų.“

Negalia neatima talento

Prieš 11 metų Svetlana ėmėsi realizuoti savo svajonę – įsteigti neįgaliųjų teatrą ir įrodyti, kad negalia ar liga žmogui neatima talento, kad jis nėra kliūtis siekti savo tikslų.

„Kai įkūriau neįgaliųjų teatrą, visi man sakė, kad esu atitrūkusi nuo realybės svajotoja, o teatras išsilaikys kokius tris mėnesius, todėl ilgai nedavė socialinės įmonės statuso. Juk net profesionalūs teatrai sunkiai išsilaiko. Tačiau mūsų silpnumas virto stiprybe, nes dirbome vedami didelio entuziazmo, tikėdami tuo, ką darome.“

Aktorės ir režisierės talentą turinti moteris pasirodė esanti ir puiki vadybininkė – sukūrė teatro įstatus, laimėjo ne vieno projekto finansavimą, pasikvietė profesionalių režisierių, surado repeticijų patalpas, sukvietė žmones.

„Taip ir įsibėgėjome. Iš pradžių vaidindavome „Menų spaustuvėje“. Kai internete pakvietėme padėti mūsų neįgaliems aktoriams, atsiliepė visai nepažįstami žmonės ir be jokio atlygio mielai atlikdavo įvairius darbus: padėjo parengti sceną, nešiojo rekvizitą, rateliuose sėdinčius aktorius atveždavo į teatrą. Lengva ir malonu dirbti, kai mus taip palaiko žmonės, – džiaugėsi teatro įkūrėja. – Dabar „Naujasis teatras“ įsikūręs Jakšto gatvėje. Nuomojame dvi sales, kuriose vyksta mūsų spektakliai, tai pat biuro patalpas. Kasmet pastatome dvi premjeras. Rašau projektus Lietuvos kultūros tarybai, kartais mus paremia ir privatūs rėmėjai. Nuo 2010 metų „Naujasis teatras“ turi socialinės įmonės statusą – žmonės gauna kompensacijas prie atlyginimų – ne tik aktoriai, bet ir vadybininkai, administratorė, buhalterė, kostiumininkė, iš viso 31 neįgalus darbuotojas. Dauguma jų – turintieji labai sunkią ir vidutinę negalią: stuburo pažeidimus, regėjimo sutrikimus, sergantys įvairiomis lėtinėmis ligomis dirba kartu su sveikaisiais.“

Tenesio Viljamso „Stiklinis žvėrynas“ ilgiausiai – net 11 metų išsilaikė teatro repertuare. Motiną Amandą Vingfild vaidina -S. Šulc, sūnų Tomą Vingfildą – M. Zemleckas.

Gavo kultūros pasą

Populiariausias „Naujojo teatro“ spektaklis „Kodėl aš čia?“ jau trečius metus rodomas kiekvieną savaitę po du tris kartus. Jį sukūrė ir režisavo pati S.Šulc, siekdama, kad žiūrovai pasijustų neregiais ir atrastų kitokį pasaulį.

„Spektaklis vyksta tamsoje. Žiūrovai tampa jo dalyviais ir patiria visas jusles – lietimą, klausą, lytėjimą, skonį, kvapą, išskyrus regėjimą. Juos užplūsta įvairiausios emocijos – nuo baimės iki džiaugsmo. Juk vartotojiškas požiūris žmogui brukamas per akis, o kai rega dingsta, atsiveria kiti pojūčiai. Šį spektaklį lanko įvairaus amžiaus žiūrovai, atvyksta daug moksleivių. Jaunus žmones jis tiesiog sukrečia, – neįprasto spektaklio ypatumus atskleidžia režisierė. – Net devyni „Naujojo teatro“ spektakliai gavo kultūros pasą, jo dėka mūsų pajamos išaugo dvigubai. Tai ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Važinėjame ir po teatrų festivalius, mokymus užsienyje. Už spektaklį „Gyvenimo kelias“ gavome Didįjį prizą. Man širdį paglostė, kai žiuri pirmininkas pasakė, kad prizą skyrė už tai, kad teatre nematė negalios, tik talentus.“

Scenoje pamiršta negalią

Visus vienuolika metų išsilaikė ir spektaklis „Stiklinis žvėrynas“, kurio veikėjai gyvena savo susikurtose iliuzijose, ir šios jiems svarbesnės nei tikrovė. Motiną vaidina Svetlana, o Sūnaus vaidmenį sukūrė jos sūnus Mantas Zemleckas. O‘Konorą pasikeisdami vaidina mokytojas Marius Černiauskas ir profesionalus dailininkas Jurijus Majauskas.

„Jurijus kartais juokauja, kad jau nebežino, kas jis – aktorius ar dailininkas. Visi mūsų žmonės atsidavę teatrui. Atrodo, kad jie niekad nepavargsta, dėl nieko nedejuoja. Daro visada daugiau, nei jiems priklauso, neskaičiuodami laiko. Štai ilgametė mūsų aktorė Božena Burokienė sako, kad įgijo labai gerą priklausomybę nuo teatro – laisvadieniais, kai nereikia eiti į darbą, ji namuose neranda sau vietos. Andžejus Matusevič vaidina nuo teatro įsikūrimo pradžios, nes pajuto, kad tik scenoje gali pabėgti nuo sunkių minčių, kasdienių rūpesčių, pasinerti į kitokį pasaulį. O Kristina Šaparauskaitė, baigusi teatro vadybą Tallat-Kelpšos konservatorijoje, jau penkerius metus dirba vadybininke ir aktore. Mūsų šaunieji aktoriai – svarbiausia teatro gyvavimo sąlyga, o ne pinigai. Pinigų visada atsiranda, kai reikia, – savo kolektyvui gerų žodžių negaili teatro direktorė. –Teatras mūsų aktoriams padeda gyventi. Persikūnydami į personažus jie atsikrato daugelio kompleksų, jaučiasi svarbūs ir reikalingi. Negalia žmogų atskiria nuo visuomenės, o teatras vėl suartina.“

Išugdė profesionalus

Svetlanos sūnus M.Zemleckas šiame teatre pradėjo vaidinti dar būdamas moksleivis, dabar jis – sėkmingas profesionalus aktorius.

„Mantas – Muzikos ir teatro akademijos magistras, šiuo metu vaidina su Valentinu Masalskiu jo režisuotoje pjesėje „Raudona“, Aido Giniočio spektaklyje „Varnas“, o už Gintaro Varno spektaklį „Getas“ buvo nominuotas netgi Auksiniam scenos kryžiui, – pasididžiavimo sūnumi neslepia Svetlana. –

Išugdėme ir Kamilę Gudmonaitę, talentingą teatro režisierę. Mantas savo draugę, tuomet dar keturiolikmetę, atsivedė į „Naująjį teatrą“. Dabar mano sūnus – Kamilės sutuoktinis, vaidina jos kuriamuose spektakliuose. Mūsų teatre vaidinusi Adelė Šuminskaitė irgi tapo gabia profesionalia aktore.“

„Naujasis teatras“, siekdamas kokybės ir profesionalumo, kviečiasi dėstyti Muzikos ir teatro akademijos dėstytojus: scenos kalbą tobulina Rita Juodelienė, aktorinio meistriškumo moko Jūratė Vilūnaitė ir jos vyras Rimantas Bagdzevičius. Dailininkė Jurgita Jankutė diegia supratimą apie teatrinius kostiumus. Aktoriai mokosi groti gitara, dainuoti. Didelis mūsų teatro draugas – pranciškonas Arūnas Peškaitis. Su juo skaitome Šv. Raštą, jis praveda rekolekcijas. Džiaugiamės visais žmonėmis, kurie mus vertina ir palaiko“.

Teatras keičia žmones

Į neįgaliųjų teatro spektaklius verta nueiti tiems, kurie praradę optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, kurie nepatenkinti savimi ar pernelyg išgyvena dėl nedidelių problemų ir smulkmenų. Ne vienas žiūrovas, pamatęs, kaip vaidina vežimėlyje sėdintys ar neregiai, arba sergantys sunkiomis ligomis aktoriai, keičia požiūrį į gyvenimą, stabteli, susimąsto, įgauna naujų jėgų gyventi. Juk kai scenoje matai laimingus žmones, kuriuos likimas nuskriaudė kur kas labiau nei tave, tiesiog pasidaro gėda dejuoti dėl smulkmenų.

„Teatras – labai paveiki auklėjimo priemonė, nes veikia žmogaus emocijas ir jausmus. Žmogaus mąstymas keičiasi ir nauja patirtis ateina tik išgyvenant, išjaučiant. Žinoma, kiekvienam iš mūsų buvo sunkių akimirkų... Baisiausia, kai užplūsta negatyvios mintys: „O kam to reikia? Gal tai niekam neįdomu?“ Atsibosdavo metai po metų kartoti tuos pačius pjesių žodžius. Vienu metu net norėjau mesti teatrą... Bet ateina toks momentas, kai pakyli į kitą lygmenį – suvoki teatro, savo vaidmenų prasmę. Tada nebelieka rutinos, prasideda kūryba – kiekvienas spektaklis tampa kitoks, nesikartoji kaip papūga... Vaidini ne vaidmenį, o save“, – teatrines metamorfozes atskleidžia aktorė.

S.Šulc kviečia ateiti į „Naujojo teatro“ spektaklius, kurių repertuarą rasite internetinėje svetainėje www.naujasisteatras.lt