Mokslininkė ir poetė S. Dzeniškaitė savo įsitikinimų neišdavė net kankinama. Asmeninio archyvo nuotr.

Pedagogė ir poetė, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narė, socialinių mokslų daktarė Stasė Dzenuškaitė, būdama garbingo amžiaus ir nelengvo likimo, spinduliuoja inteligencija, dvasios stiprybe ir giedra. Ji nekaltina likimo už jos daliai tekusius išbandymus ir kančias: žiaurius tardymus kalėjime, penkerių metų vargus Mordovijos lageriuose. „Tikėjimas įprasmino mano kančias, padėjo jas nuolankiai priimti, tad kančia ne silpnino, o stiprino mano dvasią“, – teigia mokslininkė.

Kalbasi elėraščiais

Su šviesiu liūdesiu ir ramybe moteris pasitinka gyvenimo rudenį ir vis arčiau sėlinančią vienatvę – prieš vienuolika metų į dangaus tėvynę iškeliavo jos vyras Morkus Svirskas ir sesuo Genutė, vienas po kito palieka draugai ir bedraamžiai, o sūnus gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose.

„Su išėjusiais kalbuosi eilėraščiais. O kai pasidaro labai blogai, visuomet jaučiau mylinčią ir gelbstinčią Dievo globą, todėl man niekas nebaisu. Žinau, Jis manęs nepaliks,“ – sako tvirtai tikinti katalikė. Ji labai džiaugiasi ją aplankančiais Maltos ordino tarnybos savanoriais.

Mano senatve –

              rože geltona

              žiluose plaukuose.

              Kokia tu trapi.

              Trapi kaip svajonė.

              Kaip pienių pūkai

              delnuose.

              Kas skrido – nuskrido.

              Kas ėjo – nuėjo.

              Ir mes su tavim svečiuose.

              Svečiuose pas saulę.

              Svečiuose pas vėją.

              Pas žemę mes svečiuose.

 

(iš eilėraščio „Mano senatvė“)

Senosios kartos inteligentijos atstovė, Vytauto Didžiojo universtiteto auklėtinė nesididžiuoja garbingais sociologijos mokslų daktarės bei Lietuvos katalikų mokslo akademijos narės vardais. Svarbiausia, anot jos, kad žmogus nugyventų gyvenimą neišduodamas pats savęs, savo įsitikinimų, švaria sažine ir aiškiu protu, kad nepasiduotų nužmoginimui – nepaisant baisių išbandymų, tekusių visai jos kartai.

Išbandymai prasidėjo pokario metais. Tuomet Istorijos-filosofijos fakultete Stasė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius, aktyviai dalyvavo universiteto jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje. Žingeidi studentė bendravo ir su Rericho draugijos nariais, domėjosi „gyvosios etikos“ idėjomis, žavėjosi dailininko paveikslais. Aktyvus rerichietis Steponas Stulginskis buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentas bei Architektūros fakuklteto dekanas. Dar studijuodama S. Dzenuškaitė pradėjo dirbti Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykloje korektore, vėliau – redaktore. Iš pradžių leidyklai vadovavo tikras patriotas Bronius Vaitiekūnas. Visi pažinojusieji žavėjosi nepaprasta jo erudicija ir kultūra. Deja, 1949 -aisiais „buržuazinių pažiūrų“ vadovas buvo suimtas, o naujuoju direktoriumi paskirtas „idėjiškai brandus“ Danielius Todesas. Tais pačiais metais buvo suimti ir didžiuma Rericho draugijos narių.

Į kalėjimą ir lagerius ji pateko iš universiteto suolo

Į kalėjimą ir lagerius ji pateko iš universiteto suolo

„Čerčilio šūdas“

„Aš su seserimi ir su Stulginskio žmona nešinos maisto siuntinėliais aplankėme suimtus draugus kalėjime Sodų gatvėje. Grįždama namo pastebėjau, kad mane seka du vyrai. Su seserim atsisveikinome ir išsiskyrėme, ji nuvažiavo namo, o prie manęs ties Aušros vartais priėjo du milicininkai. Pareiškę, kad reikia patikrinti dokumentus, nusivedė į skyrių. Prisistatęs tardytojas pareiškė: „Turime žinių, kad esate labai gera studentė, bet – suklaidinta“. Ir prasidėjo siūlymai, įkalbinėjimai, kad su jais bendradarbiaučiau, kad liudyčiau prieš suimtus savo draugus, kad pasirašyčiau parodymus. Žadėjo gerą darbą, sąlygas bendrauti su žymiausias meno ir kultūros žmonėmis, garsiais rašytojais… O man tereiksią klausytis jų kalbų. Pasakiau griežtai ir tvirtai: Ne! tada mane uždarė į MGB kalėjimo vienutę – į rūsį užteptais langais. Nežinojau, kada atėjo diena, kada sutemo naktis, nežinojau, kiek ten mane laikė, tik jaučiau, kad gerokai ilgiau, nei parą, nes labai išalkau, kad net suvalgiau prižiūrėtojo atneštą ėdalą. Kai iš rūsio atvedė į šviesų kabinetą, tardytojas mane privedė prie lango ir parodė saulės nutviekstą vasaros Vilnių. Davė suprasti, kad netrukus galėsiu eiti ten, į laisvę, jeigu pasakysiu „taip“. Tačiau aš vėl pasakiau: Ne! Tada mane išvežė į Lukiškes. Kalėjau ir vienutėje, ir bendroje kameroje, ten buvo net įkišę agentę, kad ši mane užverbuotų. Kai jai nepavyko, sugalvojo pasinaudoti mano mama. Kaip tik tą naktį sapnavau: artėja mama link manęs, nešdama rūtų puokštelę, jau visai šalia, bet aš negaliu jos pasiekti… O rytą mane nuveda pas tardytoją, o šis pareiškia: čia pat, už sienos, sėdi tavo mama, nori su tavim pasimatyti, atnešė tau siuntinį, tik pasirašyk. Aš – ne! Tardytojas pratrūko bartis: „Kokia bloga, nedėkinga dukra – jos mama už sienos verkia, o ji – užsispyrusi kaip ožka, mamos sielvartas jai – niekas…“ Mintimis mamai pasakiau: „Tu mane suprasi“ ir pasiunčiau maldą, – Iki šiol Stasė su smulkmenomis prisimena kalėjime patirtus išbandymus. – Tačiau kartą atsitiko mažas stebuklas. Išsikvietė vienas, vėl kalbina bendradarbiauti, o man iš baimės net vidurius suka… Netekęs kantrybės kad pašoks, kad trenks kumščiu į stalą ir suriko: „Žinai, kas tu esi? Žinai? Tu esi Čerčilio šūdas! „Vos susilaikiau nenusikvatojusi, o visą įtampą lyg ranka nuėmė – nuo to laiko nustojau bijoti tardytojų. O tardė dar ne kartą…

 

Nesu patyrusi žemės drebėjimo,

bet daug sykių buvau tardoma.

Ir man atrodo, kad tai, kas ištinka miestą,

kai dreba žemė,

tas pat ištinka žmogų, kai jį žiauriai tardo.

Nervai

širdis

visas kūnas

dreba

lūžinėja

verčiasi per galvą

skyla

dūžta

Po tais žmoniškumo griuvėsiais

taip lengva

taip lengva uždusti.

Ir buvo, kai troškau užmigti

ir nepabusti…

                    

(iš eilėraščio „Tardymas“)

 

Kančios sustiprino dvasią

O mama savo dukrą išvydo tik po ilgų nelaisvės ir vargo metų. Už tai, kad nesutiko išduoti savo draugų, ji buvo nuteista už tėvynės išdavimą penkeriems metus griežto režimo lageryje. Net lageryje ją bandė verbuoti, už bendradarbiavimą žadėdami lengviausią darbą – siuvykloje. Jaunutei kalinei teko kirsti mišką, rauti kelmus, tampyti sunkius krovinius, į vagonus krauti akmens anglį kenčiant ne tik alkį, šaltį ir badą, alinantį verkišką darbą, bet ir žeminačias bausmes, nuolatinį prižiūrėtojų rusišką plūdimąsi bjauriausiais rusiškais keiksmais.

S. Dzeniškaitė labai džiaugiasi ją aplankančiais Maltos ordino tarnybos savanoriais

S. Dzeniškaitė labai džiaugiasi ją aplankančiais Maltos ordino tarnybos savanoriais

„Tie, kas pasirašydavo ir tapdavo „bildukais““, užsinerdavo sau kilpą ant kaklo – gyvendavo niekinami savų ir nuolat bijodami ir priklausomi savo šeimininkų. O aš atsilaikiau, todėl lageris padovanojo didelę dovaną – vidinės laisvės suvokimą ir pajautimą. Supratau: niekas negali žmogui atimti tikėjimo, meilės, idealų, negali suvaržyti jo laisvų minčių nei jausmų. Nesvarbu, kad sugriuvo tavo buvęs gyvenimas, kad fiziškai esi uždarytas, ujamas, niekinamas, silpnas, kenčiantis žmogus . Gyvenimas yra visur – net lagery, kai aplink sargybiniai su šautuvais. Tikėjimas įprasmino kančias, padėjo jas nuolankiai priimti, iškęsti, ir tuomet kančia ne silpnino, o stiprino mano dvasią. Kančių prasmė – žmogaus branda, sielos nušvitimas, rūsti gyvenimo mokykla. Ir tai savo gyvenimais įrodė tūkstančiai politinių kalinių ir tremtinių. Niekuomet nesiekiau materialių gėrybių, man visuomet svarbiausias buvo vidinis gyvenimas – ir tuomet, ir dabar. Visuomet gręžiausi į tikėjimą, į dvasinius dalykus. Šventosiose mišiose yra momentas, kai kunigas sako: „sursum corda“ – aukštyn širdis. Šis posakis tapo mano gyvenimo siekiniu – visuomet stengiausi širdį kelti aukštyn. Gal todėl pačiais sunkiausiais momentais jutau realią, beveik fiziškai juntamą Kristaus globą, meilę, palaikymą – lyg šiltą apkabinimą. Nėra tokios bedugnės, virš kurios angelas nenutiestų liepto… Todėl viską ištvėriau ir grįžau namo – vidiniai nesuluošintas, brandus žmogus“ – skausmingas gyvenimo atvertis dėsto buvusi kalinė.

S. Dzenuškaitė ilgai palaikė ryšį su kalėjimo ir lagerio draugėmis: kaunietėmis Aldona ir Birute bei Kazlų Rūdoje gyvenančia Valyte. Turi ji ir telefoninę draugę Vladą, kuri po valandą jai skaito mėgstamas knygas. Kartą per metus susitikdavo ir klasiokėmis – Šiaulių gimnazijos auklėtinėmis. Deja, daugelis jos bendraamžių jau iškeliavo Anapilin.

 

      Viešpatie,

kur padėjai ašaras,

kurias surinkai, kai mano Motina verkė

dėl manęs?

Gal jomis

Tu nuprausei žvaigždes,

kad jos ryškiau spindėtų

klydinėjantiems žemės keliuos?

Gal išbarstei po lankas,

kad neužmirštuolės nevystų?

O gal Tu jomis šlakstai mano maldas,

kad gyvos jos būtų

ir dėkotų už viską

Tau

ir nemirštančiai

Motinai

(Eilėraštis „Motinai“)

 

Nestojo į Rašytojų sąjungą

Eilėraščius Stasė rašė nuo vaikystės. Kūrė net lageryje – be popieriaus ir pieštuko, mintyse ir atmintyje. Kūrė ir vėliau, iš Mordovijos grįžusi į Lietuvą, vėl įstojusi į universitetą ir čia sutikusi būsimą vyrą, kūrė pradėjusi dirbti ir sukūrusi šeimą, tapusi mama, dirbdama mokytoja Kartenos bei Šventosios mokyklose ir trylika metų – Kuršėnų vaikų namuose auklėtoja. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę S. Dzenuškaitė tapo docente, dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, vėliau dirbdama Lietuvos katechetikos centro direktoriaus pavaduotoja ji parengė individualiąją ir bendrąją katalikų tikybos mokymo programas. Ji parašė keletą knygų apie jaunimo dorinį bei religinį ugdymą, taip pat mokslinį darbą apie Marijos Pečkauskaitės krikščioniškos meilės ženklus, bet niekada nenustojo kurti eilėraščių. Išėjo jau penkios S. Dzenuškaitės poezijos knygos, kurių leidimą rėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo fondas bei privatūs rėmėjai.

„Rašymas man – brangiausia Dievo dovana, vidinės gyvybės gija. Kurdama eilėraštį visuomet išgyvenu nepaprastą kūrybos džiaugsmą. Eilėraštis yra tarsi mano maldos ir pokalbiai su savimi, su Dievu ir pasauliu, su artimais žmonėmis“.

Tarybiniais laikais Stasė galėjo stoti į Rašytojų sąjungą, juolab, kad poetai Algimantas Baltakis ir Justinas Marcinkevičius – jos buvę kursiokai.

„Dar sovietmečiu kartą sutikau vertėją Aleksį Churginą. Jis užsiminė, kad galėčiau grįžti į jaunųjų rašytojų sekciją. Tik davė suprasti, kas teks eilėraščiais kai ką pagarbinti, o kai ką iškoneveikti. Tokia kaina nenorėjau būti rašytoja. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę irgi nestojau – užtenka man to pripažinimo. Turiu ratelį žmonių, kuriems įdomi mano kūryba, kurie manęs klauso, skaito, supranta. Esu surengusi nemažai savo poezijos vakarų su aktoriumi ir režisieriumi Rimantu Vaitkevičiumi, kuriuose eilėraščius skaitė ir mano vaikaitis,“ – sako poetė.

 

Pilna naktis baltų šokėjų.

Jos tokios grakščios, tokios lengvos,

Jos šoka mano ilgesį,

Ir šoka mano meilę,

Ir šoka mano dangų

To balto šokio sūkury

Pabunda angelas many

Ir širdį prikelia.

Ir aš graži, ir aš jauna,

Lengva lengva

Balta balta,

Pašauk mane,

Pašauk vardu,

Pašauk į savo sielos rojų.

Pašokti baltą rožę ten

Tiek daug dienų svajojau.

 

(iš eil. „Šokėjos“)

 

Bendraudama su šia šviesia ir išmintinga moterimi ir klausydama jos įtaigiai skaitomos poezijos suvokiau: nesvarbu, kas pasaulyje daug bjaurasties, skausmo, netiesos. Pasaulis vis tiek gražus ir dieviškas, ir tokį jį daro gėris, grožis ir tiesa, švytintys žmogaus širdyje.