
Nijolė ir Stasys Mikaloniai jau 38-erius metus kartu. Asmeninės nuotr.
– Įvairių šeimų būna, turbūt įvairių ir reikia. Jūsų šeima – kūrybingų ir veiklių žmonių, dabar jau visas būrys. Paberkite šiek tiek žinių apie save ir kiekvieną jų.
– Mūsų šeimoje buvo vienas labai laimingas ir lemtingas etapas: gavome butą, sodą, gimė sūnus Irmantas, išsimokėjome visas įmokas, o tada nuvertėjo pinigai. Tas nuvertėjimas mūsų nepalietė. Ir visas gyvenimas ėjo kažkaip savaime, lengvai.
Dabar dukra Ineta, sukūrusi savo šeimą, turi savo sodybą, kurioje tęsia mamos tradicijas rūpintis gėlėmis ir sodu bei užsiima įvairiais rankdarbiais.
Rankdarbių klubo „Kraitė“ lankymas, galima sakyti, nuo vaikystės kartu su manimi, nenuėjo veltui. Ji su vyru Gediminu augina dvi dukreles – Juliją ir Emiliją – jos taip pat mėgsta talkinti mamai įvairiuose darbuose.
Sūnus Irmantas kaip pradėjo groti nuo 6-erių metų, taip groja ligi šiol. Baigė Klaipėdos universiteto muzikinio meno magistro studijas ir šiandien moko muzikuoti birbyne jaunąją kartą Klaipėdoje ir Palangoje. Su žmona Monika augina dukrelę Adelę. Dabartiniu metu visi džiaugiasi buvimu kartu.
Mes visada vertinome šeimą kaip vertybę ir stengėmės tai perduoti savo vaikams. Tikimės, kad jie tas vertybes išsaugos.
– Kokių spalvų buvo Jūsų pačių vaikystė ir jaunystė?
– Mūsų pačių vaikystė buvo be darželių, mumis rūpinosi tėvai ir seneliai, kaip ir visų to meto vaikų, bet mums nieko netrūko, svarbiausia – netrūko tėvų meilės ir šilumos.
– Ko reikia labiausiai, kad šeimoje gražiai visi sugyventų? Koks tas laimės supratimas pagal Mikalonius? Kaip Jums atrodo, ko iš Jūsų šeimos galima pasimokyti?
– Labiausiai reikia pastovių santykių, kurie suburia, sujungia šeimą. Kuo daugiau laiko praleidi su vaikais, tuo glaudesnis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Tada norisi bendrauti, tartis dėl visų problemų, dalytis patirtimi, džiaugtis pasiekimais.
– Nežiūrint į tai, kad sulaukėte ir savo tėvų paramos, Jūsų pačių vaikai iki pilnametystės turbūt gavo daugiau dėmesio iš savų negu svetimų, nors abu su vyru dirbote?
– Mūsų vaikai labai daug keliavo kartu su mumis. Ir ekskursijose, ir įvairiose šventėse jie buvo kartu. Kai dirbome, vaikus prižiūrėti padėjo seneliai. Darželį abu vaikai lankė labai mažai.
– Kaip šiandien, karantino metu, vertinate mamų virkavimus, kad joms labai įkyrėjo būti namuose su vaikais?
– Manome, kad negalima savo vaikų auklėjimo primesti kitiems. Tėvų meilės neatstos nei geriausi auklėtojai, nei geriausi mokytojai.
– Tie, kuriems teko gyventi svetur, tvirtina, kad ten žmonės laimingesni, nes kitoks valstybės požiūris į žmogų. Ar iš tiesų valdžia turi įtakos žmogaus laimei?
– Mes abu nesame ypatingai talentingi kažkam, darome mažus darbus, kurie taip pat reikalingi, ir džiaugiamės tuo, ką turime. Dirbame tai, ką mokame, ir pragyvename. Jeigu ieškosi didelės laimės, gali jos ir nerasti. Kaip yra sakoma – kartais mažiau yra daugiau. Valstybės požiūris dar ne viskas. Svarbesnis yra mūsų požiūris.
– Pagarsinsiu, kad pašnekovų pasikuklinta, abiejų jų darbai labai svarbūs – Nijolė yra ikimokyklinio ugdymo auklėtoja, o Stasys – muzikas-chorvedys. Bet nė vienas liūdesio, blogos nuotaikos neišvengiame. Kaip mokate nuo to apsiginti?
– Tokiu atveju užsiimame „sodoterapija“. Ten visada randame poilsį ir atsigaivinimą.
– Dar pasakykite, ar smarkiai pasikeitė Jūsų vertybės nuo jaunystės iki dabar. Kokie žmonės padarė didžiausią įtaką Jūsų vertybėms?
– Mūsų vertybės nepasikeitė. Kokios buvo jaunystėje, tokios liko ir dabar. Žymių žmonių, kurie turėtų įtaką mūsų vertybėms, nebuvo. Galbūt tai irgi įtaka mūsų tėvų, su kuriais visada buvo gana glaudus ryšys ir jie buvo paprasti žmonės. Nuo savo šaknų netoli tenubėgsi.
– Kokiems dalykams šeimoje vadovaujate tik Jūs, Nijole, ir tik – Stasys?
– Yra dalykų, kuriais rūpinamės kiekvienas atskirai: man tenka visos techninės problemos, o Nijolė rūpinasi namų ūkiu, maistu. Bet smagiausia yra tada, kai darome ką nors abu kartu. Sode dažnai net statybinius darbus dirbome abu. Kaip smagu paskui ant abiejų kartu išbetonuotų laiptukų išgerti kavos…
– Ar dažnai teko ir tenka gyventi kitų žmonių ritmu?
– Teko, ir nemažai, kada reikėjo pagalbos artimiems žmonėms – mūsų tėvams.
– Galima sakyti, kad esate amžinoje kūryboje. Koks mėgstamiausias menininkas, kurio kūryba patys labiausiai žavitės?
– Nijolė visada žavėjosi ir tebesižavi rankdarbiais, kuriais užsiima visąlaik. Mane daugiau žavi muzikantai, kurių būta nemažai. Dabar labiau imponuoja ramesnė muzika.
– Kaupiate žinias savo giminės medžiui, o gal knygai?
– Nekaupiame.
– Ar mėgstate mintyse, kažkur einant, padiskutuoti su savimi?
– Man visą laiką pataria žmona. Jeigu jos nėra šalia, tai kas tau „pakamandavos“, tenka pačiam.
– Kokia vieta mieliausia savo namuose?
– Virtuvė. O šiaip tai mūsų bute visos erdvės atviros.
– Mėgstate imtis naujų veiklų? Kas blogiau – patirti nesėkmę ar taip ir nepabandyti iš viso?
– Mėgstame pabandyti daug ką, juk, kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi.
– Mėgstate punktualumą? Jei pasakėte, kad ateisite 8 val., tai ir būnate 8 val., nevėluojate?
– Stengiamės būti punktualūs, tuo gerbiame save ir kitus.
– Nikola Tesla yra pasakęs: „Kūrybinė vaizduotė – štai visų išradimų pagrindas.“ Pritariate, ar ne inovatoriui Teslai?
– Pritariame. Pamatę kažką naują ir gražaus, bandome pritaikyti sau ir žinome, ką darytume kitaip.