www.alytausnaujienos.lt

Jau ket­vir­tus me­tus sėk­min­gai sa­vo ran­kų dar­bo na­mi­nės vil­nos pa­ta­lus už­sie­ny­je re­a­li­zuo­jan­ti aly­tiš­kė Dai­na Zen­ke­vi­čie­nė dar ver­slo pra­džio­je bu­vo sa­kiu­si, kad jei­gu ka­da nors gy­ve­ni­me jos ga­mi­niai nu­ke­liaus į Alias­ką ir ten pa­si­tei­sins, jau­sis daug pa­sie­ku­si. Šios gar­siai iš­sa­ky­tos min­tys jau ta­po re­a­ly­be. Vi­sai ne­se­niai iš gan at­šiau­raus kli­ma­to Šiau­rės Ame­ri­kos vals­ti­jos jur­to­je gy­ve­nan­čio klien­to at­skrie­jo šil­tas ir nuo­šir­dus at­si­lie­pi­mas apie Dai­nos su­kur­tą ir įsi­gy­tą ga­mi­nį. „Gy­ve­ni­me dar ne­si­jau­čiau taip ap­svai­gu­si nuo kom­pli­men­to, kaip ga­vu­si lin­kė­ji­mus iš jur­tos Alias­ko­je! Mam­ma Mia!“ – sa­vo so­cia­li­nio tin­klo pa­sky­ro­je ra­šė Dai­na, ku­ri po to­kio tiks­lo įgy­ven­di­ni­mo jau ima­si nau­jų.

Di­džiau­sia rin­ka – Ame­ri­ko­je

„Šie vil­no­niai pa­ta­lai yra la­bai šil­ti ir at­ro­do nuo­sta­biai! Jie la­bai pui­kiai pa­ga­min­ti ir il­ga­am­žiai, su sto­ru med­vil­nės ap­val­ku. Vil­nos kam­ša­las tin­ka­mo svo­rio. Gy­ve­nu Alias­ko­je, jur­to­je, ku­ri ap­šil­do­ma tik mal­ko­mis kū­re­na­ma kros­ni­mi, o žie­mi­niai pa­ta­lai ne­lei­džia man su­šal­ti. Dai­na ir Ak­vi­lė grei­tai at­sa­kė į už­klau­sas ir bu­vo nau­din­gos. La­bai tai re­ko­men­duo­ju!“ – to­kį at­si­lie­pi­mą at­siun­tė to­li­mo­jo­je Šiau­rės Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­tis Tim­mas Naw­roc­kis.

Dai­na pa­ti­ki­no, kad tai jau ne pir­mas klien­tas iš Alias­kos, o ant­ras. Šis at­si­lie­pi­mas mo­te­riai su­tei­kė dar dau­giau ryž­to plės­ti sa­vo ver­slą, steng­tis sa­vo klien­tų la­bui.

„Šis ma­no ga­mi­nio įver­ti­ni­mas tu­ri tam tik­rą au­rą. Iš so­cia­li­nia­me tin­kle esan­čių nuo­trau­kų su­pra­tau, kad klien­tas gy­ve­na ar­ti gam­tos. Dau­gy­bė­je nuo­trau­kų jis su šu­niu lau­ki­nė­je gam­to­je, kur at­šiau­rios kli­ma­to są­ly­gos. O jo lin­kė­ji­mai iš jur­tos tik­rai yra nuo­šir­dūs ir šil­ti. Dėl to la­bai sma­gu“, – sa­ko Dai­na, ku­ri tai pri­ima kaip links­mą nuo­ty­kį.

Na­tū­ra­lios vil­nos pa­ta­lus, ap­vilk­tus įvai­rio­mis, pa­gal klien­tų no­rus pri­tai­ky­to­mis me­džia­go­mis, D.Zen­ke­vi­čie­nė dau­giau­sia par­duo­da Ame­ri­ko­je. Sa­vo pro­duk­ci­ją ji pla­ti­na in­ter­ne­tu, per ame­ri­kie­tiš­ką elek­tro­ni­nių par­duo­tu­vių plat­for­mą, to­dėl pla­čiau­sias klien­tų ra­tas ir yra bū­tent Ame­ri­ko­je. Kiek ma­žiau klien­tų ji tu­ri Eu­ro­po­je, ta­čiau, kaip sa­kė pa­ti ver­sli­nin­kė, dar yra kur dirb­ti.

„Yra dau­gy­bė ki­tų par­da­vi­mo ka­na­lų, ta­čiau vie­na ne­su­spė­ju. Tik ke­lios ša­lys yra, į ku­rias iš­ke­lia­vo ma­no pro­duk­ci­ja. Tai – Vo­kie­ti­ja, Švei­ca­ri­ja, Is­pa­ni­ja, Nor­ve­gi­ja, Ita­li­ja, Šve­di­ja, An­gli­ja, Lat­vi­ja. Džiau­giuo­si, kad siun­čiu sa­vo dir­bi­nius ir į Du­ba­jų. Ta­čiau svar­bi čia ne ge­og­ra­fi­ja, o tie žmo­nės, ku­rie pa­sie­kia ma­no par­da­vi­mo ka­na­lą“, – pa­brė­žia pa­šne­ko­vė.

Dar ne­per­pra­to ja­po­nų

Aly­tiš­kė bu­vo su­si­ti­ku­si ir su į Aly­tų at­vy­ku­sia ja­po­nų de­le­ga­ci­ja, ku­riai pri­sta­tė sa­vo pro­duk­ci­ją ir do­mė­jo­si jos re­a­li­za­vi­mo Ja­po­ni­jo­je ga­li­my­bė­mis, ta­čiau su­pra­tu­si, kad iki šio tiks­lo įgy­ven­di­ni­mo rei­kės dirb­ti dau­giau.

„Ja­po­nų men­ta­li­te­tas yra vi­siš­kai ki­toks. Tai laip­te­lis, ku­rio dar tur­būt ne­per­li­pau sa­vo gal­vo­je. Iki su­si­ti­ki­mo su de­le­ga­ci­ja gal­vo­jau, kas ga­lė­tų pa­trauk­ti ja­po­no akį. Ta­da su­kū­riau pa­gal­vė­les su in­di­vi­du­a­li­zuo­ta spau­da ant li­no. Ta­čiau vie­nas ja­po­nų pa­sa­kė, kad to­kia spau­da jų ne­do­mi­na, kad ši pro­duk­ci­ja tu­rė­tų bū­ti be nie­ko, tik li­nas. Ga­vau pa­mo­ką, kad gal­vo­ju ne ta kryp­ti­mi, tad dar rei­kia lai­ko. Tai bu­vo tik re­pe­ti­ci­ja prieš už­mez­gant glau­des­nius ry­šius su šia tau­ta“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Įno­rin­giau­si – lie­tu­viai

Įno­rin­giau­si klien­tai, kaip įvar­di­jo Dai­na, yra lie­tu­viai. „Mes vis dar esa­me pro­vin­cia­lai ir to­dėl per daug ka­bi­nė­ja­mės. Ta­čiau mo­ko­mės, emig­ra­ci­ja tai da­ry­ti taip pat pa­de­da. Dau­gy­bė žmo­nių jau pra­de­da į vi­sus reiš­ki­nius žiū­rė­ti li­be­ra­liau, pla­čiau. Mes lais­vi rink­tis, tai ir rin­ki­mės, o ne sten­ki­mės pa­keis­ti pa­sau­lį ir pa­da­ry­ti jį to­kį, ko­kio no­ri tu pats. Mums rei­kia iš­si­lais­vin­ti, ge­bė­ti pa­tiems pa­si­rink­ti, o ne bur­bė­ti, kri­ti­kuo­ti ki­tus“, – to­kio po­žiū­rio lai­ko­si ver­sli­nin­kė.

Aly­tiš­kė ne­nei­gia su­si­du­rian­ti ir su to­kiais klien­tais, ku­rie bū­na kuo nors ne­pa­ten­kin­ti, ta­čiau tuo­met ji sten­gia­si to­kiems žmo­nėms pa­ro­dy­ti, kad jie pa­si­kly­do sa­vo pa­si­rin­ki­muo­se, kad tie­siog ne ten pa­tai­kė. Juk dėl to Dai­na ne­pra­dės vie­to­je vil­nos sa­vo ga­mi­nių ga­my­bai nau­do­ti sin­te­ti­kos ir pa­na­šiai.

Ne­įver­ti­na ran­kų dar­bo

Be to, mo­te­ris yra pa­ste­bė­ju­si, kad lie­tu­viai lin­kę bam­bė­ti ir dėl kai­nų, nes jie ne­įver­ti­na, jog tai ran­kų dar­bo dir­bi­niai.

„Pa­me­nu, ma­ma pa­sa­ko­jo apie se­ne­lių iš­kel­di­ni­mą iš jų na­mų, mat tuo me­tu me­lio­ra­vo lau­kus ir ta­ry­bi­niais lai­kais tų vie­tų gy­ven­to­jus iš­kraus­tė gy­ven­ti į mies­tus. Ma­no mo­čiu­tė taip bu­vo pa­si­da­vu­si tai nau­jo gy­ve­ni­mo at­mo­sfe­rai, kad, iš­si­kel­da­ma iš se­nų­jų na­mų, su­de­gi­no ver­pi­mo ra­te­lį, vi­sur pra­dė­jo nau­do­ti sin­te­ti­nius au­di­nius. Ma­no ma­ma taip gai­lė­jo to ra­te­lio, kad net po ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų tai pri­si­me­na su liū­de­siu. Tik po kiek lai­ko vi­si pra­dė­jo su­pras­ti, kad tie na­tū­ra­lūs, lie­tu­viš­ki au­di­niai bu­vo ge­ri. Da­bar dau­ge­lio žmo­nių gal­vo­se at­gims­ta su­vo­ki­mas, kas iš­ties yra ver­tin­ga. Ta­čiau ne­iš­ven­gia­mai dar yra daug ir to­kių, ku­rie gy­ve­na ma­ny­da­mi, jog naf­ta pi­giau, ma­ši­nos ge­riau ir pa­na­šiai. Ne­ma­žai lie­tu­vių šiuo at­žvil­giu vis dar yra bū­tent to­kie“, – tvir­ti­na ver­sli­nin­kė.

Jos pro­duk­ci­ja iš ki­tų pa­na­šių iš­si­ski­ria tuo, kad vil­nos kam­ša­las jos ga­mi­na­muo­se pa­ta­luo­se nė­ra ap­do­ro­tas pra­mo­ni­niu bū­du ir taip iš­sau­go­tos vil­nos sa­vy­bės. Pra­mo­ni­niu bū­du ap­dirb­ta vil­na yra ap­do­ro­ja­ma che­miš­kai taip, kad pa­žei­džia­ma jos plau­ko bal­ty­mi­nė struk­tū­ra.

Gam­ta su­kū­rė to­kį vil­nos ba­lan­są, kad žie­mą tai lei­džia ne­su­šal­ti, o va­sa­rą ne­per­kais­ti. Tad na­tū­ra­liu bū­du pa­ruoš­ta vil­na yra iš­sau­go­ju­si vi­sas sa­vy­bes.

„Tur­būt aš pa­ti ne­bū­čiau vi­so to pa­ste­bė­ju­si ir su­pra­tu­si, jei­gu ne ma­ma, at­krei­pu­si į tai ma­no dė­me­sį. Ji, au­gin­da­ma avis, kaup­da­ma jų vil­ną ir iš jos kur­da­ma įvai­rius bui­ty­je rei­ka­lin­gus da­ly­kus, skie­pi­jo man, ko­kia ta vil­na yra ver­tin­ga“, – pa­sa­ko­jo Dai­na, ku­rios ver­slo iš­ta­kos ir pra­si­dė­jo nuo jos ma­mos veik­los.

Pa­čia­me įkarš­ty­je – trau­ma

Pa­klaus­ta, ar spė­ja su­si­do­ro­ti su spar­čiau au­gan­čia jos ku­ria­mų pa­ta­lų pa­klau­sa, mo­te­ris pa­tvir­ti­no, kad kol kas taip, nes ji per­ka daug ki­tų pa­slau­gų. Ta­čiau yra dau­gy­bė ki­tų iš­šū­kių, su ku­riais ten­ka su­si­dur­ti vi­sai ne­ti­kė­tai.

Vie­nas jų bu­vo lap­kri­tį, pa­čia­me ka­lė­di­nių do­va­nų pir­ki­mo įkarš­ty­je, kai Dai­na, be­si­mo­ky­da­ma sli­di­nė­ti, su­si­lau­žė kai­rę ko­ją. Gip­se įka­lin­ta ko­ja ne tik ap­ri­bo­jo ju­dė­ji­mo ga­li­my­bes, bet ir pa­rei­ka­la­vo dau­giau lai­ko są­nau­dų net ele­men­ta­riems po­rei­kiams ten­kin­ti.

„At­si­me­nu, ta­da bu­vo di­de­lės ma­no akys. Vien adap­ta­ci­jai pri­rei­kė sa­vai­tės, per ku­rią iš­mo­kau val­dy­ti ra­men­tus, ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lį, ant ran­kų šo­kuo­ti laip­tais. Esi ant­ra­me aukš­te, o tau skam­bi­na į du­ris, ta­da va­rai laip­tais že­myn šo­kuo­da­ma ant už­pa­ka­lio ir ran­kų. Kar­tą ne­spė­jau ati­da­ry­ti du­rų… Au­to­mo­bi­lio vai­ruo­ti taip pat ne­ga­lė­jau. Bu­vo ne­ma­žai įtam­pos, bet ir tai iš­spren­džia­ma“, – pa­sa­ko­ja šian­dien ko­ja pri­min­ti jau ga­lin­ti Dai­na.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kad tuo me­tu jai pa­dė­jo daug žmo­nių, ku­rie yra drau­giš­ki ir ji ne­įsi­vaiz­duo­ja, kad ga­li bū­ti ki­taip, nes pa­ti vi­suo­met pa­de­da tiems, ku­riems rei­kia.

Pa­va­di­no ga­ra­ži­ne ama­ti­nin­kys­te

Vis spar­čiau sa­vo ver­slo sraig­te­lį įsu­kan­ti Dai­na tei­gė, kad yra su­lau­ku­si re­pli­kų, jog tai anaip­tol joks ver­slas, o tik ga­ra­ži­nė ama­ti­nin­kys­tė. „Iš tik­rų­jų tai ir yra ama­tas, ku­rį po tru­pu­tį vys­tau. Bet man už­ten­ka to fak­to, kad kas­met apy­var­ta dvi­gu­bė­ja. Su ma­no pa­jė­gu­mais tai yra daug. Pir­mus me­tus iš to ne­ga­vau jo­kio at­ly­gio, dir­bau tik tam, kad įkur­čiau sau dar­bo vie­tą. Per­ku dau­gy­bę pa­slau­gų, o tai reiš­kia, kad daug da­li­nuo­si su ki­tais. Ga­my­bą įsi­vaiz­duo­ju kaip sun­kias­vo­rį trau­ki­nį, ku­rį rei­kia ju­din­ti, iš­ju­din­ti, o ta­da jis įgaus pa­grei­tį ir įsi­va­žiuos. Da­bar yra to­kia si­tu­a­ci­ja, kad ne­tu­riu tei­sės to trau­ki­nio stab­dy­ti“, – dės­to mo­te­ris.

Ver­sli­nin­kė džiau­gia­si, kad tai, kuo už­si­i­ma, jai yra itin ma­lo­ni sfe­ra, ku­rio­je sa­ve re­a­li­zuo­ja, juo­lab kad tu­ri dau­gy­bę idė­jų, ku­rias ne­kan­trau­ja įgy­ven­din­ti. Jau ki­tą­met ti­ki­si, kaip pa­ti sa­ko, iš šio ga­ra­ži­nio ama­to per­ei­ti į at­ski­rą ver­slo struk­tū­rą, tai yra ju­ri­diš­kai jį at­skir­ti nuo sa­vęs. Tai pa­grin­di­nis mo­ters šių me­tų tiks­las.

„Są­mo­nin­gai iki šiol lai­kau­si in­di­vi­du­a­lios veik­los, nes įsta­ty­mų ba­zė nė­ra pa­lan­ki ver­sli­nin­kams, jiems už­krau­na­mi la­bai di­de­li mo­kes­čiai. Su ju­ri­di­nio as­mens sta­tu­su at­si­ran­da la­bai di­de­li dar­bo už­mo­kes­čio kaš­tai. To­kia sis­te­ma la­bai sle­gia. Ži­no­ma, ver­slo vys­ty­mui ga­li­ma pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma, bet no­rint ją gau­ti, rei­kia tu­rė­ti nuo­sa­vų lė­šų“, – at­vi­ra­vo aly­tiš­kė.

 

 

Laura BALIUKONIENĖ