Kėdainietė Lina Bradauskaitė paauglystėje, ko gero, nė nemanė, jog vieną dieną su didžiausiu malonumu sukiosis virtuvėje ir netgi pati ruoš ne vien itališkos, bet ir Artimųjų Rytų virtuvės patiekalus. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Nereta mergina ar moteris ruošdama maistą nostalgiškai prisiminimais sugrįžta į vaikystę, kuomet savo mamai virtuvėje ištiesdavo pagalbos ranką. Tai ką nors pasmulkinti, tai virtinukus suformuoti, o galiausiai gaminti pradėdavusi ir pati. Taip, mano mama labai skaniai gamina, o man gaminti nesisekdavo ir nepatikdavo. Tai vis kas prisvildavo ar nepakankamai gerai iškepdavo ir būdavo neskanu, todėl bet kokia motyvacija staigiai ir ilgam krisdavo žemyn. Visgi gyvenimo būdo pokytis buvo lemtingas žingsnis pamėginti darkart. Paruošusi kitiems neragautus patiekalus – juk niekas nežino, koks skonis turi būti – gavau paspirtį bandyti dar, ir taip „užsikabinau“. Yra puiki frazė iš vieno animacinio filmo, kuriame virtuvės šefas – peliukas padrąsina: „Gaminti gali visi“, – šypteli kėdainietė, lingvisto išsilavinimą įgijusi Lina BRADAUSKAITĖ.

Iššūkis tapo hobiu

„Pradėti gaminti nebuvo lengva“, – pripažįsta L. Bradauskaitė, daugiausia laiko praleidžianti gimtajame mieste ir kol kas didmiesčių pusėn nesidairanti. Lengva nebuvo, tačiau dabar laisvą laiką kėdainietė leidžia ne tik gamtoje, ne tik skaitydama knygas, ne tik prižiūrėdama keturkojus, kuriems jaučia didelę simpatiją, bet ir (kas galėjo pamanyti?!) šeimininkaudama virtuvėje.

Nors maisto ruošimą L. Bradauskaitė prisijaukinti užtruko, bet palaipsniui tai tapo didžiule kėdainietės aistra:

„Mitybos pokyčius lėmė besiformuojantis sąmoningesnis požiūris į pasaulį. Iki tol man, su virtuve „nedraugavusiai“, pradėti buvo gana nedrąsu. O šiandien virtuvė man – skanių improvizacijų laboratorija, kurioje galima išbandyti viską. Kartais pagalvoju, kad būtų šaunu turėti jaukią kavinukę, tačiau tam reikia kompetencijos ir jėgų įveikti biurokratijos kalnus.“

Klausė receptų – dabar klauso širdies

Kadangi pradžioje šio „Rinkos aikštės“ numerio rubrikos „Gaminame su“ pašnekovei virtuvėje šedevrų kurti nesisekdavo, kaskart užsispyrusiai į ją sugrįždama naujam bandymui kraštietė griežtai laikydavosi receptų knygose ar internete pateiktų patiekalų receptūrų.

„Dar ir dabar, jei patiekalas niekur neragautas, pirmiausia išmėginu pagal receptą, o kitąkart jau ruošiu taip, kaip man skaniau. Kartais tai – nežymūs pokyčiai, o kartais – nė nepasakytumei, kad tai – tas pats patiekalas“, – pasakoja L. Bradauskaitė.

Geriausias atradimas – troškinys „kąrandis“

Šaltuoju metų laiku kėdainietė dažniausiai ruošia maistingus patiekalus – įvairius troškinius, moliūgų sriubą.

„O kuomet norisi pasisaldinti, tuomet lėkštėje garuoja keksiukai su avietėmis, „Snickers“ pyragas ar tinginys, – šypteli lingvistė. – Vienoje receptų knygoje radau paprastą, bet neprastą saldumyną: perpus perpjauta datulė, išimtas kauliukas, ant datulės puselės užtepta riešutų sviesto ir ant viršaus uždėta dygliuotojo ožerškio uoga, goji uoga, arba graikinis riešutas.“

Prakalbusi apie troškinius, L. Bradauskaitė prisimena vieną, kuris „gimė“ visiškai atsitiktinai, bet jo skonis burnoje išliko iki šiol, o jo pozicijos mėgiamiausių patiekalų sąraše – pačios aukščiausios:

„Tai – troškinys „kąrandis“: ką radau, ką tuo metu turėjau, tą ir sudėjau. Tąkart troškinys buvo su avinžirniais, bulvėmis, morkomis ir, berods, pievagrybiais. Ir, kaip jau minėjau, esu smaližė, tai pagal nuotaiką – ir saldėsis.“

Artimųjų Rytų virtuvės gerbėja

Pamažėle prisijaukinusi būtinybę – ruošti maistą – kuri ilgainiui tapo dar ir dideliu pomėgiu, L. Bradauskaitė jau išragavo skirtingų šalių virtuvių patiekalus bei tęsia pažintį ir su virtuvių šefų įrankiais.

„Dėl tempūros ir saldžiarūgščių bei saldžiaaštrių patiekalų man labai patinka kinų virtuvė. Artimųjų Rytų virtuvės favoritas – falafeliai. Niekad nemėgau makaronų, tačiau tėvai iš kelionės po Siciliją parvežė skanų receptą, todėl dabar, gavę antrą šansą, makaronai maudosi puoduose ir padažuose. Nepamainomas pagalbininkas – virtuvinis kombainas, be jo, ar bent „S“ formos smulkintuvas, be kurių tikrai būtų sunkiau, o ruošdama valgį užtrukčiau ilgiau“, – „Rinkos aikštei“ pasakojo L. Bradauskaitė.

Jau ir kiti patarimų prašo

O kaip gi kėdainietės ruošiamus patiekalus vertina jos šeimos nariai ir bičiuliai?

„Esu labai kritiška ir į liaupses žiūriu įtariai, bet kai patiekalo nelieka nei kąsnio, suprantu, kad šįkart pavyko, – juokiasi kėdainietė. – Visų pamėgtas ir jau tradiciniu tapęs mano špinatų pyragas, mamai labai patinka tofu piršteliai riešutų sviesto padaže, sužadėtinio seneliui įspūdį paliko čeburekai iš pilno grūdo miltų tešlos, o dėdė teiravosi avinžirnių maltinukų recepto…“

Avinžirnių maltinukai. Asmeninio archyvo nuotr.

Avinžirnių maltinukai. Asmeninio archyvo nuotr.

Avinžirnių maltinukaiReikės: skardinės avinžirnių (galima naudoti ir pernakt mirkytus avinžirnius, ~250 g), 2 skiltelių česnako, nedidelio svogūno, ~6 šaukštų miltų, šlakelio vandens, 100 g špinatų, druskos, pipirų, aliejaus kepimui.

Gaminimas: nusunkti ir nuskalauti avinžirnius, tačiau skysčio neišpilti, jį pasilikti. Nulupti česnakų skilteles ir svogūną, nuplauti špinatus. Avinžirnius, česnaką, svogūną ir špinatus dėti į virtuvinį kombainą, įpilti vandens, kad lengviau sutrintų iki vientisos masės, kurioje dar truputį matytųsi avinžirnių gabaliukų. Masę sukrėsti į dubenį, pagardinti druska ir pipirais. Berti miltų tiek, kad būtų galima formuoti norimos formos maltinukus. Kepti keptuvėje, įkaitintame aliejuje, ant kiek mažesnės nei vidutinės kaitros ugnies, iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Patiekti su salotomis ir mėgstamu garnyru. Galima valgyti ir šaltus arba vynioti į lavašą su mėgstamu padažu ir daržovėmis.

Biskvitinis špinatų pyragas. Asmeninio archyvo nuotr.

Biskvitinis špinatų pyragas. Asmeninio archyvo nuotr.

Biskvitinis špinatų pyragasReikės: 250 g špinatų, kokosų pieno iš skardinės (tirštosios jo dalies), 200 ml aliejaus, 9 šaukštų konservuoto avinžirnių skysčio (likusio nuo maltinukų), 200 g cukraus, 16 g vanilinio cukraus, 16 g kepimo miltelių,  žiupsnelio druskos, 320 g miltų.

Gaminimas: į virtuvinį kombainą dėti kruopščiai nuplautus ir nusausintus špinatus, pilti tirštąją kokosų pieno dalį ir aliejų, sumaišyti. Atskirame dubenėlyje maišyti avinžirnių skystį ir cukrų. Kitame indelyje sumaišyti vanilinį cukrų, kepimo miltelius ir druską. Špinatų masę sumaišyti su cukraus mase. Tada į šią masę pilti vanilinio cukraus, kepimo miltelių ir druskos mišinį. Viskas gerai išplakti, galop sukrėsti miltus ir darkart labai gerai išmaišyti. Pilti į kepimo popieriumi ištiestą kepimo skardą ir kepti orkaitėje, 180 °C temperatūroje ~20 minučių (kepimo laikas priklauso nuo orkaitės). Patarimas: kad būtų lengviau atskirti kokosų pieno tirštąją dalį, patartina skardinę palaikyti šaldytuve; taip pat aliejus turėtų būti bekvapis ir beskonis, antraip pyragas turės nemalonų prieskonį.

Karina SLOBODENIUKAITĖ