Brolis ir sesuo Eugenija ir Petras Marciukai buvo labai artimi. Jie kartu puoselėjo ne tik bendras vertybes, bet ir tėvų sodybą, ilgus metus buvusią gražiausią Papilyje.

Vyriausia Papilio seniūnijos gyventoja Eugenija Marciukaitė per ateinančias Kalėdas švęs 99 metų gimtadienį.
Moteris jaukiai gyvena savo namelyje Rožių gatvėje. Pro namo langą matyti evangelikų reformatų bažnyčia. Su šia bažnyčia ir jos bendruomene moters gyvenimas glaudžiai susijęs.

Sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais šiai trapiai, smulkutei moteriai buvo patikėta saugoti itin retą ir vertingą evangelikų reformatų bendruomenės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paminklą – Brastos (Radvilų) Bibliją. Jų pasaulyje yra likę tik keliasdešimt egzempliorių.

Gilų įspūdį paliko japonė

Eugenija viešnią pasitinka sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. Ji vilki melsvos spalvos megztuką, kurį kažkada įsigijo vienoje Biržų prekybos bazėje.
Senolė sako, kad šis drabužis yra iš Japonijos, o ši šalis bei jos žmonės moteriai labai patinka. Nors su tikra japone Eugenijai teko bendrauti tik vieną kartą gyvenime, tačiau įspūdis buvo toks gilus, kad iki šiol jo nepamiršta. Labiausiai papilietei patiko išskirtinė japonės pagarba kitam žmogui ir gilus savo krašto tradicijų išmanymas.

Šalia E. Marciukaitės guli prenumeruojamų „Šiaurės rytų“ laikraščių pundelis. Nors ji ir prastai mato, bet skaito su akiniais ir didinamuoju stiklu.
Pokalbio klausosi ir kavą verda Raimonda – Eugenijos lankomosios priežiūros darbuotoja ir be galo nuoširdus žmogus.

Malūnui įrengti pritrūko pinigų

Eugenija gimė Galinių vienkiemyje, apsuptame miškų. Pradinę mokyklą lankė Mieleišiuose, Vileišio namuose. Ji iki šiol atsimena puikią mokytoją Eugeniją Kažemeckaitę. Ši mergaitę išmokė rašyti dailyraščiu.
Vėliau ji baigė Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Mokytojas Čenčius sakydavo, kad ji niekur kitur nedirbs, tik finansininke. Mat jai labai nesisekė lietuvių kalba, o matematika ėjo kaip iš pypkės.
Pašnekovė prisimena, kaip senelis Petras Marciukas su kaimynais prie Kubilių kapinių statė malūną. Iki šiol įdomus statinys džiugina prašalaičių akį. Deja, malūno statytojai taip ir neįrengė, nes visiems pritrūko pinigų.

Marciukų šeima valdė aštuoniolika hektarų žemės ir miško, bet tremties jiems pavyko išvengti. Apie tai paklausta moteris sako: „O čia jau paslaptis“… Ji labiausiai už viską bijanti sumeluoti, o teisybės sakyti irgi negalinti. Kalbėdamasi su korespondente tą kartojo ne sykį – ji taip buvo auklėta, kad meluoti gėda.

Eugenija prisimena, kaip karo metais šeima buvo išsikasusi bunkerį miške. Čia glausdavosi ne tik jų šeimos nariai, bet ateidavo žmonių ir iš Garšvų.
Vėliau Marciukų šeima atsikėlė gyventi į Papilį. Senelis kitapus evangelikų reformatų bažnyčios pasistatė namą, kuris stovi iki šiol.
Taip jau nutiko, kad Eugenija neištekėjo. Sako, buvę tų bernelių, tačiau nebuvo tokio, kuris labai patiktų.
„Visi jau po žeme, o aš, senmergė, pasilieku“, – šypsosi moteris.

Knygos nuo komodos nepaėmė

Visas Eugenijos Marciukaitės gyvenimas prabėgo šalia Papilio evangelikų reformatų bažnyčios. Jos mamutė Elzbieta buvo labai religinga, tėtis Jokūbas – kiek mažiau.
Mergaitė iki šiol su šilčiausiais jausmais prisimena savo krikšto tėvelius Oną ir Boguslovą Trečiokus.
E. Marciukaitė daug metų tarnavo bažnyčioje. Jos rūpestis buvo bažnyčios turto pajamavimas ir jo apsauga.
Ne paslaptis, kad menkai apsaugotos bažnyčios buvo ir tebėra plėšikų ir vagių taikinys.

Taip jau išėjo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais bažnyčioje laikyti Brastos Bibliją buvo nesaugu. Todėl E. Marciukaitės buvo paprašyta, kad ji šią ypatingą knygą saugotų savo namuose.
Korespondentei iki šiol prieš akis stovi vaizdas, kai prieš pamaldas į šventorių mažutė, smulki moterytė kaip didžiausią turtą gatve atneša už ją vos ne didesnę knygą…

Šios savo veiklos Eugenija nesureikšmina. Tik prisimena, kai kažkas norėjo knygą paimti, atėjo ieškoti pas ją į namus. Bet knygos taip ir neišnešė, nes ji stovėjo ant komodos kitame kambaryje…
Vėliau Brastos Biblija buvo perkelta į Biržų evangelikų reformatų bažnyčią. Dar vienas jos egzempliorius saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla“.

E. Marciukaitė neslepia, kad saugoti tokį brangų – ir finansine, ir dvasine prasme – lobį jai buvo baisu. Bet sako galvojusi, kad bus taip, kaip bus – viskas Dievo valioje.

Labiausiai vertino kunigą M. Franką

Moteriai teko pergyventi net septynis evangelikų reformatų kunigus. Ji pati konfirmuota Biržuose kunigo A. Balčiausko ir F. Barnėlio, tuomet vargonavo M. Sprindys.
Ji mena ir kunigą J. Šepetį. Jo žmona Klara mergaites mokydavo siuvinėti. Iki šiol Eugenija prisimena jos auklėjimo pamokas – sakydavo, jei kalbate su žmogumi, žiūrėkite jam tiesiai į akis. Tą moters daranti iki šiol.

Ypač Eugenija vertina ilgiausiai Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje dirbusį kunigą M. Franką. Po karo žmonės buvo išblaškyti, įbaiminti, o jis sugebėjo bendruomenę suburti ir uždegti.
„Kunigas buvo labai geras žmogus. Jį visi gerbė ir mylėjo. Kunigas su šeima karo metais priglaudė ir išaugino du rusų tautybės našlaičius“, – pasakoja E.Marciukaitė.

Kai M. Frankas važiuodavo kalendavoti, užsukdavo ir pas Marciukus. Visuomet su nuotaika, sakydavo, kad viskas bus gerai.
E. Marciukaitė su šiluma mini ir kunigus P. Čepą, R. Morą, A. Kvedaravičių, R. Mikalauską.

Gimtadienis – pirmąją Kalėdų dieną

Pirmąją Kalėdų dieną gimusios Eugenijos gimtadienius šeima visuomet švęsdavo ypatingai. Tik savo namuose, tik su savaisiais. Tai būdavo ne tik gimtadienio, bet ir Šventų Kalėdų šventė.
Moteris prisimena, kad mamutė iškepdavo plokštainį, kurį gaminti padėdavo ir sukaktuvininkė. Tėtis paruošdavo alaus. Jį raugdavo kaip senovėje – kubile, su šiaudais.
Susėsdavo visi prie stalo, vakarodavo.

E. Marciukaitė prisimena Biržuose gyvenusi trejus metus. Dirbo draudime, pašte. Bet vėliau grįžo į Papilį, iš kurio niekada nebeišvažiavo.

Papilyje dirbo pramoninių prekių parduotuvėje. Padėdavo ir knygyno darbuotojoms, kai atveždavo daugiau literatūros.
Iš dešimties darbo metų Papilio vidurinėje (dabar pagrindinė) mokykloje sekretore ji labiausiai prisimena puikų buvusį mokyklos direktorių Joną Karosą ir jo žmoną Gaudenciją.
„Geri vaikai buvo anais laikais. Prisimenu, kai mes lankėm mokyklą, įsispirdavom į klumpes ir tris kilometrus pėsčiomis eidavom. Dabar vaikus nuo kiemo iki kiemo vežioja“, – pastebi senolė.

Eugenija Marciukaitė su kitais jaunais žmonėmis buvo konfirmuota kunigo A. Balčiausko ir F. Barnėlio Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

Eugenija Marciukaitė su kitais jaunais žmonėmis buvo konfirmuota kunigo A. Balčiausko ir F. Barnėlio Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

Myli žmones, gėles ir spygliuočius

Eugenija prisimena, kad šalia namų esantį sklypelį ji ilgą laiką tvarkydavo su broliu, mokytoju Petru. Šį taip mylėtą brolį palaidojo Anykščiuose 1991 – aisiais…
Ilgus metus Eugenijos sodyba Papilyje buvo pripažįstama gražiausia. Moteris mėgo šalia namų sodinti spygliuočius ir gėles. Kol buvo gyvas, padėjo tėvelis.

Moteris bendraudavo ir su kitais gražiausias sodybas puoselėjančiais rajono gyventojais. Su jais susitikdavo per apdovanojimus, šventes, kartu vykdavo į keliones po Lietuvą, Latviją, Estiją. Lankydavo gražias vietas, išpuoselėtas sodybas. Patirti įspūdžiai ir sutikti žmonės jai labai patikdavo.

Ji iki šiol prisimena ir pobūvį restorane, kur dalyvavo su gražiausių rajono sodybų savininkais – Aldona Jaronyte iš Pabiržės, Danute Satkūniene iš Biržų, Jonu Valiuliu, Rudeliais.
Dabar Eugenijos sodybą aptvarko atvažiuojantys brolio vaikai Regina ir Augis.
Ją nuolat lanko kaimynė Jūratė Čepukienė. Eugenija giria ir Papilio ambulatorijos moteris Sigutę bei Gailą, gydytoją R. Rupkų.

Kad žmonės būtų geri

Eugenija sako nežinanti ilgo gyvenimo recepto ir nedalija patarimų, ką daryti, kad sulauktum tokio gražaus amžiaus. Ji sako visus labai gerbianti, mylinti, visų labai gailinti. Ir nevengianti kitiems padėti – tarkim, paaukojo pinigų vienai padegėlių šeimai. Eugenija itin sielojasi, kai spaudoje paskaito, kad kokia nors močiutė neturi valgyti…

Nors senolė atrodo guvi, tačiau ji svarsto, kad šimto metų jau nebesulauks. Sako jaučianti. Nebeturinti tokios geros atminties, kojos sopančios…

„Man užtenka to, ką turiu. Duok, Dieve, kad žmonės būtų geri, vieni kitiems padėtų. Žmonėms linkiu stiprios sveikatos, meilės ir pagarbos, atjautos vienas kitam, nepraeiti pro kenčiantį. Tuomet ir pats būsi gerbiamas“, – sako į 99 metus kopianti moteris.

Jurgita Morkūnienė