Pasak daugiau nei dešimt metų įvairius gaminius iš vilnos veliančios Viktorijos Bučelytės-Kačerauskienės, susivelti pirties kepurę gali kiekviena moteris.

„Mūsų krašte pirties kepurės naudojamos jau seniai, o štai į Vokietiją, kur praleidžiu daug laiko ir užsiimu vėlimu, mada dengti galvą saunoje pirties kepure atėjo tik prieš kelerius metus, – sakė pašnekovė. Jos teigimu, vokiečiai mėgsta pirtyje puikuotis šiuo galvos dangalu, juolab kad vilkint vien Ievos ar Adomo kostiumu daugiau nėra kuo išsiskirti.

„Pirties kepurės gali būti žemos ir raganiškos – su ilgu smailiu galu. Sudėtingiau susivelti pastarąją, nes tokiai formai sukurti reikia daugiau kruopštumo ir meistriškumo. Tačiau vargas pateisina lūkesčius, nes su raganos kepure kiekviena moteris pirtyje atrodys išskirtinė“, – šypsojosi Viktorija.

Vesdama vėlimo pamokas V.Bučelytė-Kačerauskienė negaili patarimų. Dailiosios lyties atstoves, norinčias pasipuošti pačių velta pirties kepure, ji moko, kaip apskaičiuoti, kokio dydžio turi būti šablonas. Centimetru išmatuojama galva, tuomet centimetras lenkiamas per pusę ir dar per pusę. Būtent tokio pločio turėtų būti kepurės šablono apačia, kad nuveltas galvos apdangalas būtų nei per mažas, nei per didelis.

Kai pasirenkamos spalvos ir vilna pasveriama, iš burbulinės plėvelės daromas kepurės šablonas ir padedamas ant patiestos plastiko plėvelės. Apačioje pravartu pakloti rankšluostį, kuris sugers drėgmės perteklių. Ant formos vilną galima kloti vadinamuoju tinginio būdu, kai plėšiamas ir dedamas vientisas karšinio gabalas, arba karšinį pešiojant gabaliukais. Jei norima, kad vidinė kepurės spalva būtų viena, o išorinė kita, klojami skirtingų spalvų sluoksniai. Kad galvos apdangalas būtų tinkamo storio, dedami mažiausiai šeši sluoksniai vilnos iš abiejų pusių. Sluoksniuoti reikia tolygiai, antraip veliant atsiras skylių.

Paklota ant formos vilna drėkinama muiluotu vandeniu. Ypač patogu tai daryti specialia kriauše su čiurkšlėmis purškiančiu antgaliu. Drėkinant svarbu stengtis nesušlapinti kraštų, kuriuos vėliau reikės atsargiai užlenkti. Sudrėkintas ruošinys atsargiai apverčiamas. Tada kraštai kruopščiai užlenkiami į vidų apie šabloną. Klojant antrąjį vilnos sluoksnį svarbu stebėti, kad gražiai susilietų spalvos. Šioje pusėj vėl pasirinktu būdu klojami vilnos sluoksniai, kurie vėl drėkinami muiluotu vandeniu.

Kai vilna išklojamos abi pusės, kepurė sudrėkinama muiluotu vandeniu ir pradedama velti. Tai darantpatartina naudoti pakavimo plėvelę. Kai pajuntama, kad vilna sukibo, galima pradėti kepurę minkyti ir kočioti įvairiomis kryptimis. Paplušėjus valandą ar daugiau, pasimatys, kad vėlinys ima trauktis. Tada išimama viduje esanti plėvelė ir veliama toliau. Kai kepurė visiškai sutvirtėja, galima žirklėmis apkirpti kraštus. Tai padarius juos būtina apvelti vandeniu ir muilu.

Suveltą galvos apdangalą būtina išskalauti skalbimo mašinoje. Galima tai daryti ir rankomis, tačiau į vandenį reikėtų įpilti acto, kad geriau pasišalintų muilo likučiai. Abiem atvejais svarbu naudoti šaltą ar vėsų vandenį. Dar drėgną kepurę galima dėti ant galvos, kad ji įgautų tinkamą formą. Jei skubama, džiovinti galima plaukų džiovintuvu. Jei skubos nėra, padėta ar pakabinta pirties kepurė puikiai išdžius ir kambaryje.