Kalbėtis su veterinarijos gydytoja 28 metų Dalia Jakubėnaite smagu, tačiau nelengva. Jos reakcijos - labai greitos ir tiksliai „diagnozuojančios“ bet kokią galimą pašnekovo provokaciją.

Jauti turintis reikalų su gražiu, protingu, impulsyviu bei atviru, tačiau pokalbio rėmus ramiai diktuojančiu žmogumi. Daliai tai išeina taip natūraliai, kad bandyti ją „išmušti iš vėžių“ net nesinori – tiesiog gera matyti ir girdėti šį Biržuose užaugusį ir į gimtinę grįžusį žmogų. Viso pokalbio metu neapleidžia mintis, kad regi gerai žinomų biržiečių gydytojų Laimos ir Daliaus Jakubėnų besimainančius atspindžius.

- Gali būti keista, kad žinomų gydytojų dukra pasirinko veterinarijos studijas?

- Nuo pat vaikystės mylėjau gyvūnus. Vis sakydavau, kad žmonės mane kažkodėl erzina. O studijų metais supratau, kad gyvūnų šeimininkai – irgi žmonės (šypsosi – aut.), savo augintiniais kartais besirūpinantys savotiškai.

- Kokia buvo tėvų reakcija, kai jie išgirdo, kuo nori tapti jų vaikas.

Kurio iš gimdytojų nuomonė šiuo klausimu buvo ryškesnė, švelniai tariant?

- Tėčio. Tėvai abu labai prieštaravo – net buvo nuvedę pas Biržų maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką Adolfą Rinkūną, kad jis atkalbėtų mane nuo tokio pasirinkimo. O viršininkas kaip tik pasakė: „Šaunuolė, eik į veterinariją“.

- Beje, A. Rinkūnas (Biržų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas, vyriausiosios veterinarijos gydytojos Dalios viršininkas – aut.) ir dabar pasakė, kad esate tikra šaunuolė, kurią iš tiesų verta kalbinti. Tai tuomet šio žmogaus nuomonė jums ir padėjo apsispręsti?

- Tai tėvams padėjo APSIPRASTI su mano apsisprendimu. Aš jau buvau apsisprendusi.

- Ar dažnai tenka tėvams priimti mylimos dukrytės sprendimus? Kadangi turite ketveriais metais vyresnį brolį, įtariu jus buvus ir tebesant tėčio numylėtine...

- Ne tik tėčio – ir mamos numylėtinė. Jiems dažnai reikia susitaikyti su mano nuomone ir pasirinkimais. Toks mano charakteris, kad nuomonės lengvai nekeičiu. Abejoju tol, kol neįsitikinu, kad tiesa tikrai ne mano pusėje. Tą juto ir mano bendramoksliai.

- Brolis taip pat nepasekė tėvų pėdomis?

- Ne, Antano sritis - informacinės technologijos.

- Ką geriausia teko patirti studijų metais tuometinėje Lietuvos veterinarijos akademijoje, kuri, dabar sujungta su Kauno medicinos universitetu, tapo Lietuvos sveikatos mokslų universitetu?

- Tai, kas buvo geriausia ir liko po studijų – tai kambariokė vilnietė Ernesta. Ji dabar dirba veterinarijos klinikose - yra šunų ir kačių odontologė! Su ja iki šiol pabendraujame.

- Pasikalbate su ja ir apie pacientus?

- Kartais. Bet dažniausios pokalbių ir laiškų temos – iš žmonių gyvenimo.

- O kokie tie žmonės – gyvūnų šeimininkai? Ar savo rūpesčiu augintiniams jie neperlenkia lazdos?

- Kaip ir lazdos galuose, taip ir nuomonėje šiuo klausimu yra du poliai. Vieni žmonės kartais persistengia, kiti su gyvūnais elgiasi neleistinai. Tas aukso viduriukas būtų dėmesingas rūpestis gyvu sutvėrimu. Gyvūnų šeimininkai- dažnai jautrios būtybės. Iš studijų pamenu atvejį klinikoje, kai solidus vyriškis atnešė skiepyti šunelį. Už durų išgirdęs augintinio cyptelėjimą vyras kaip viesulas įsiveržė į kabinetą šaukdamas, kodėl skriaudžiame šuniuką. Atrodė, kad žmogus tikrai trenks „skriaudėjai“ į galvą…

- Jūsų vaikystės namuose tų gyvų sutvėrimų, mažųjų draugų buvo daug?

- Buvo. Egonas – nekilmingas baltas katinas. Jis vienintelis, kuris į namus atvežtas prieš tėčio valią, tačiau tapęs jo numylėtiniu. Atsivežėm katiną iš kaimo, kur galėjome rinktis iš dviejų. Pasirinkimą lėmė pūkai – į namus teko imti nepūkuotą katinėlį.

Dar buvo dvi jūrų kiaulytės, du džiungarijos žiurkėnai ir, žinoma, žuvyčių! Tik jų vienintelių auginimui tėtis neprieštaravo. Žiurkėnus du mėnesius slėpiau už lovos, kad tik tėtis nepamatytų. Kai jo nebūdavo namie, paleisdavau žiurkėnus palakstyti. Vaikystėje turėjome labai didelį akvariumą, bet aš jį suskaldžiau. Kiek pamenu, gal su trilitriniu stiklainiu, iš kurio vandenį pyliau, stuktelėjau į stiklą. Net nežinau, ar už tai mane barė.

- O beržinės košės ragauti teko?

- Teko teko. Bet broliui - daugiau. Kai paskutinį kartą tai vyko, Antanas, jau ūgtelėjęs, juokėsi, o aš kamputyje verkiau. Man jo buvo labai gaila, nors gavo už rimtus dalykus. Man „košės“ kliuvo už įvairius dalykėlius. Dažniausiai tos košės gaudavau iš mamos. Kartą, dar būdama pradinukė, niekam nieko nesakiusi išėjau pas draugę Ievą gerti arbatos. Dvi valandas tėvai manęs su policija ieškojo. Pirmoje klasėje nenorėjau eiti į mokyklą. Išeidavau, o po to grįždavau namo. Mokykloje liepdavo skaityti, o aš neskaitydavau, nors skaityti jau mokėjau...

- Skaityti, kaip suprantu, patinka iki šiol?

- Taip. Dabar esu labai pamėgusi fantastiką, ko anksčiau nebūdavo. Didžiausią įspūdį palikusi knyga - garsiausias Mikos Waltario istorinis romanas „Sinuhė egiptietis“ (apie karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę). Ši knyga, kurią skaičiau dar moksleivė, man yra topų topas. Niekada jos nepamiršiu. Patinka ir kino filmai. Ką tik Šiauliuose su draugais žiūrėjau „Magišką gyvūnų pasaulį“. Tai, galima sakyti, Hario Poterio, kuris man patiko, priešistorė. Į kino teatrus su draugais važiuoju žiūrėti filmų, kuriuose daug veiksmo, efektų. Tokių, kurių namuose nepažiūrėčiau.

- Pramogaujate ne Biržuose?

- Dažniausiai savaitgaliais būna Vilnius, draugai. Biržuose pirmadieniais dalyvauju „protmūšiuose“ su Robertu Petrausku. Vakarais be galo patinka važinėti automobiliu po miestą.

- Esate Maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji gydytoja, jau apie ketverius metus dirbanti „Agaro“ skerdykloje“, vadovaujanti ten dirbantiems veterinarijos darbuotojams. Ką tenka daryti toje anaiptol su gydymu nesusijusioje aplinkoje?

- Nors mano darbo vieta skerdykloje, tikrai neskerdžiu gyvūnų. Dabar dirbu su dokumentacija, prie linijos dirba skerdenas tikrinantys kolegos.

- Prie viso to, ką darote tarnyboje, gyvūnų gydymu užsiimti netenka?

- Būna, kad draugai skambina, klausia, kas gali būti sunegalavusiam augintiniui. Išklausau, pasakau, ką galima įtarti, tačiau gydyti nesiimu, nes neturiu tam praktikos.

Patariu važiuoti pas specialistus. Svarbu nesiimti to, ko nemoki daryti. Na, nebent tektų imtis skubiai gelbėti.

- O žmogų gelbėti, suteikti pirmąją pagalbą galėtumėt?

- Taip – esu baigusi pirmosios pagalbos kursus (šypsosi ir tiesia šį faktą patvirtinantį pažymėjimą – aut.).

- Jeigu gyvūnų gydytoja Dalia turėtų didelę sodybą, tai joje norėtų auginti...

- Oi, šunį, katę. Arklys – būtų puiku, tik ne ponis dėl grožio, o žirgas. Šunys patinka tik dideli – pavyzdžiui, samojedai, vokiečių aviganiai.

- Žmogaus elgesį su gyvūnais, jūsų manymu, lemia...

-... tai, kad įdiegta vaikystėje. Nuo mažens vaikus reikia mokyti, kad gyvas padaras nėra lėlė ar žaislas, kurį galima tampyti.

- Kaip žiūrite į augintinių netekusių žmonių ašaras?

- Išsiskyrimas – sunkus dalykas. Aš pati apverkiau visus gyvūnus, kurių netekau. Tai, galvoju, kad geriausia gal būtų auginti varnas, gyvenančias 60 metų!

- Pabaigai – jauniems žmonėms dažnai užduodamas klausimas - ar nekyla noras pakelti sparnus iš Biržų?

- Aš visą laiką sakiau, kad gyvensiu tik Biržuose. Gal kam nors tokia mintis nepatiks, bet, manau, kad čia gera gyventi arba durniams, arba patriotams. Man atrodo, kad aš esu prie pastarųjų. Kaip sako mano mama, „įklimpsti į tą Biržų molį ir nebegali išeiti“…

O darbo vietą gal ir norėčiau keisti – manau, užtektinai padirbėjau toje skerdykloje.

- Linkiu, jog kada nors biržiečiai varstytų veterinarijos klinikos duris, už kurių juos ir mažuosius žmonių draugus sutiktų gydytoja Dalia.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai