Dailininkė, kalbanti jautria žolynų šneka, – Laima Dzigaitė

Šį kartą kviečiu pastebėti ir susipažinti su tylia, kuklia menininke, turinčia savo unikalų stilių, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Menu besidominčiųjų rate gerai žinoma dailininkė Laima Dzigaitė, kalbanti jautria žolynų šneka.

Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Gamtą ir žmones. Stebiu žmonių santykius, bendravimą, veidus. Veidai kalba, ypač senų žmonių. O aplinkoje visų pirma stebiu gamtą. Tiek kelionėse, tiek namuose. Išeinu į savo sodelį ir stebiu, kas pradeda dygti, kas pražydo. Norisi žvilgsniu pakylėti, kad greičiau stiebtųsi. Kasmet laukiu pavasario augimo, kalbėjimosi su gamta. Tada įgaunu jėgų, prisipildau. Man jis reikalingas ir svarbus. Visi metų laikai man savitai žavūs…

Kas jums svarbu, bendraujant su žmonėmis?

Akys. Man labai gera, kai žmogus žiūri į akis. Žinoma, neįkyriai. Kada išlaiko mandagų atstumą, bet nėra užsidaręs. Patinka klausytis.

Paskutiniu metu ne aš viena pastebiu, kad žmonėms trūksta išsikalbėjimo, daugelis ieško klausytojo. Nepateisinu nederamo smalsumo, kai klausiama apie ligas ar kitus jautrius dalykus, kurių neturėtų būti mūsų pokalbiuose. Ir labai gera, kai žmonės bendraudami džiaugiasi vieni kitais.

Kas jus stebina gyvenime?

Tai, kiek mes turime dovanų. Kaip esame gausiai apdovanoti ir koks sudėtingas žmogus. Dievo duotybė tokia plati ir gili – neišsemiama, neišmatuojama. Esu tikinti, tad santykyje su Dievu mane stebina žmogui suteikta galimybė keistis, tobulėti. Duota laisvė rinktis, bet tuo pat metu jauti, kad kūrėjo ranka suklupus padeda atsikelti. Ir pačiai teko patirti, koks yra gelbstinčios rankos prisilietimas prie žmogaus gyvenimo.

Kaip ir kada jus pašaukė kūryba?

Pasaulį stebiu ir juo stebiuosi nuo mažens. Augdama vasaras leisdavau pas senelę, kuri gyveno vienkiemyje. Čia mane supo sodas, pievos, šilas. Džiaugiausi laisve, galėjau keliauti, braidyti gamtoje. Galvoju, kad bet kokia kūryba tampriai susijusi su stebėjimusi, su troškimu pažinti. Jis duotas kiekvienam, tik reikia patikėti ir įsiklausyti.

Močiutė buvo jautri gamtai. Ji pasakodavo man apie paukščius, pamėgdžiodavo jų balsus – visa tai darydavo šmaikščiai. Sekdavo man pasakas, ne iš atminties, o pati jas kurdama, kalbėdama apie gyvūnus. Tai plėtė mano vaizduotę, savaime kildavo vizijos, vaizdai. Kai močiutė pasakodavo apie šalį už devynių jūrų, už devynių marių, prieš akis matydavau horizontą.

Vaikystė mus suformuoja. Tie potyriai išlieka, juos išsaugai visą gyvenimą. Man apsistojus Kaune, atgaiva būdavo savaitgalio išvykos, kai grįždavau į gamtą. Gyvenant mieste, kaip oro trūko gamtos, buvimo joje.

Kada žolynai pradėjo kalbėti jums, per jus?

Ėjimas iki žolynų buvo ilgas. Gaila… Augalus atradau, kai nusiraminau po visų ieškojimų. Tik tada Dievas pradeda kalbėti širdyje, kai nustoji blaškytis ir pradedi klausytis. Ilgą laiką, ką bepadarydavau, atrodydavo netikra. Vienas Ukrainos menininkas, kalbėdamas apie savo tapybos techniką, sakė: „Norėjau kurti ne taip kaip visi, o kažką naujo. Nutariau – jei neatrasiu savęs, vyksiu į kaimą ir gyvensiu ramybėje.“

Žolynas pats mane atrado. Iš pradžių kurdavau atvirukus. Rengiant iliustracijas knygelei, reikėjo siužeto. Taip atsirado pirmieji paveikslai. Tą visą žiemą dirbau neatsitraukdama – radosi dvidešimt penki paveikslai. Po to sekė parodos. Paveikslus pastebėjo menotyrininkas Stasys Urbonas, pakvietė surengti parodą M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje. Sutikti dailininkai padrąsindavo, palaikydavo, sakydavo, kad tai, ką darau, yra tikra. Vėliau tapo nebesvarbu, kas ką parašys, kaip įvertins, svarbu pati kūryba.

Kūrybos stebuklas – tokia didelė dovana, kaip ir gyvenimas. Kas dar yra svarbiau už gyvenimą? Amžinybė. Paveikslai ir kalba apie tai.

Papasakokite apie savo techniką.

Tai sudžiovinto augalo technika. Pasaulyje yra tokia, Japonijoje ji labai populiari, vadinama ošibana. Mane visą laiką žavėjo japonų dailė, senosios graviūros. Yra ir daugiau kuriančių su augalais, tik mano augalo pritaikymas ir jo panaudojimas kitoks. Noriu, kad paveiksle dominuotų ne mano sumanymas, bet kalbėtų patys augalai. Svarbu jų figūros, judesys.

Augalai tarsi ženklai žemėje, paveiksluose jie kalba. Foną ištapau spalvas derindama prie augalų kolorito. Taip gimsta nuotaika ir pasakojimas.

Specialiai neinu žoliauti, tačiau, jei tenka būti gamtoje, susirenku, kas patraukia žvilgsnį.

Apie ką jūsų darbai? Kokios temos, motyvai?

Apie gyvenimo slėpinius, bendrystės akimirkas, žmones, kuriuos sutikau. Vadinami šventieji, kurių paveikslus sukūriau, daugiau yra tikri žmonės – mano artimieji, kaimynai, bičiuliai. Kai kuriuos net įvardiju. Moteris, kurią myli strazdai, – tai strazdanota mano vaikystės draugė. Šventa Veronika – mano močiutė. Vaikystėje galvodavau, kad tai ji yra ta šventoji.

Mane žavi paprasti žmonės. Kai atvykau į Ukmergę, susipažinau su farmacininke, kuri paaiškindavo augalų sveikąsias savybes, parodydavo, kaip iš jų gaminti arbatą. Močiutė, gyvenusi kaimynystėje, augindavusi daug gėlių, pasidalydavo su manimi daigais. Taip gimė Šventos Genovaitės paveikslas.

Kas jus įkvepia?

Ypatingo įkvėpimo neieškau. Tiesiog ateinu į dirbtuves ir dirbu. Mano meditacija – buvimas gamtoje. Svarbu palaiminimas, ramybė ir švari mintis.

Paveikslai iškeliauja, tik nedidelė dalis lieka iš kiekvieno laikotarpio, o kurie lieka, tuos taip pat laikas nuo laiko kažkas žiūri. Kalbu apie gerumą, meilę, tikėjimą, Dievą, džiaugsmą, noriu, kad žmonės, žiūrėdami paveikslus, jaustų teigiamas emocijas. Jei kūryba yra dovana, ji turi būti švari ir kelianti teigiamus jausmus. Ji negali būti negatyvi.

Labai gera prisiminti vieną iš pirmųjų parodų Marcinkonyse. Paprasta kaimo močiutė, pažiūrėjusi paveikslus, priėjo, apkabino mane ir pasakė: „Kaip norėčiau užsimerkti ir parnešti viską, ką mačiau, namo ir visiems išdalinti.“ To ir norėtųsi – kad žmonių akyse liktų paveikslų atspindys. Savo sode ilgai žiūriu į augalus.

Mano akys ir širdis per vasarą prisigeria gyvybės grožio, harmonijos. Tą patirtą gerumą sudedu į paveikslus. Žiemą mano dirbtuvėse jie atgyja kitaip, vėl tampa gražūs ir daugiakalbiai.

Naujausias jūsų darbas?

Paskutiniuose paveiksluose atsiveria kitoks kalbėjimas. Tai – nekarūnuotos moterys su karūnomis. Septyni paveikslai jau užbaigti.

Norisi pakelti ir karūnuoti moterį. Gimdančios skausme ir besidžiaugiančios vaiko atėjimu į  pasaulį – tai motinystės karūna. Sunkus auginimas, bemiegės naktys, išleidimas į kelią ir laukimas sugrįžtant – vėl karūna. Aureolė – palaiminimas, apsauga. Miręs sūnus – moteris pieta – dar viena karūna. Kiek daug kančios. Visais laikais moters dalia buvo sudėtinga.

Šiais laikais sunkumai kiti. Kartais karūna nukrinta, o moteris atsitiesia ir vėl  sušvinta. Ypač gaila jaunų mergaičių, jų pasimetimas ir blaškymasis pasaulyje, kuris yra agresyvus, klaidus ir klampus. Kaip pajusti „žirnį“ kaip pasakoje apie princesę? Iš kur visa tai, tie vaizdiniai, nežinau. Atsakymas ateina vėliau…

Jūsų palinkėjimas.

Džiaugtis, mylėti gyvenimą, savo artimą ir dėkoti…

 

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ